Kai kurių laimė

Kai kurių laimė
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).

     Kaimietiškų dainų nedaug beliko:
     tarp gatvių negirdėti čiauškiant vyturių,
     tik spiegia kaminai skalikai
     graudingą laimę kai kurių.

     Paėdė žydinčią jaunystę
     ir karčiama ir bildanti dirbtuvė.
     Oi miela, neraudok, anksti kad vysti,
     abu, abu pražuvom.

     Tik prisimint begalim sodžių
     ir kaip iš žalio kaimo grįčios
     į miestą vargas vijo godžiai
     ir džiovą davė magaryčių.

     Nespėjo keletas pavasarių prašvilpt,
     ir drožlės geležies ant plaučių sėdo.
     Kaip skersgatviuos belaimiams alkaniems sutilpt.
     dirbtuvių kaminams ne bėda.

     Jie švilpia sau, ir miestas ūžia
     ir karčiamoj liūdėjimą skandina.
     Žinai, ne du mes čia sudužom.
     Daug tūkstančių. O kiek? Gal nieks nežino.

     Dabar pavasaris po kaimą
     ir sodas baltas nuo žiedų.
     Tai mat, kokia graudi pasaulio laimė,
     mums dulkių nenuplauti nuo veidų.

     Tokia skaudi lygybė spindi:
     vainikais rožių puošias kai kurie,
     o kai kurie urvuose lindi
     ir skarmaluos iš alkio dvesia jie.

     O ką? Gal būt per daug skurdžiai nuslobom
     Atleisk – kitaip mes negalėjom:
     argi galėt kitaip užaugti lobiai
     ir ponai švilpoti alėjom.

     Graži gamta ir mus viliojo
     iš karčiamos į žydinčius laukus,
     bet badas grandiniais sukaustė kojas,
     kad taurę lenkt lig dugno gyvenimas klaikus.

     Ir tu, mieloji, ne aš vienas
     dalyviai buvom tos kaltės,
     ir tu parsidavei ne kartą vieną,
     tikėdamos, gerai kad užmokės.

     Sakei, jog gelbėjies nuo bado,
     nes kūdikis iš alkio dvės.
     Klydai, mieloji! Dar nieks pasaulyje nerado,
     kaip sugražint sveikatą vystančios gėlės.

     Ir vyto jis, kaip dobilas nupiautas,
     ir tu gėdoj vytai.
     Dabar abiem vargan mums nusispiauti,
     aušrų varsa neraudonuos rytai.

     O jei raustų – už savo gėdą
     ir mums gal tektų raudonuot.
     Nekaltinu tavęs. Kaltesnis aš, kad spaudžiant bėdai,
     užsimiršau paimt dvi kilpas – ir vieną tau paduot.