Kai kurių laimė
| Kai kurių laimė Kazys Jakubėnas |
|---|
| Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.). |
Kaimietiškų dainų nedaug beliko:
tarp gatvių negirdėti čiauškiant vyturių,
tik spiegia kaminai skalikai
graudingą laimę kai kurių.
Paėdė žydinčią jaunystę
ir karčiama ir bildanti dirbtuvė.
Oi miela, neraudok, anksti kad vysti,
abu, abu pražuvom.
Tik prisimint begalim sodžių
ir kaip iš žalio kaimo grįčios
į miestą vargas vijo godžiai
ir džiovą davė magaryčių.
Nespėjo keletas pavasarių prašvilpt,
ir drožlės geležies ant plaučių sėdo.
Kaip skersgatviuos belaimiams alkaniems sutilpt.
dirbtuvių kaminams ne bėda.
Jie švilpia sau, ir miestas ūžia
ir karčiamoj liūdėjimą skandina.
Žinai, ne du mes čia sudužom.
Daug tūkstančių. O kiek? Gal nieks nežino.
Dabar pavasaris po kaimą
ir sodas baltas nuo žiedų.
Tai mat, kokia graudi pasaulio laimė,
mums dulkių nenuplauti nuo veidų.
Tokia skaudi lygybė spindi:
vainikais rožių puošias kai kurie,
o kai kurie urvuose lindi
ir skarmaluos iš alkio dvesia jie.
O ką? Gal būt per daug skurdžiai nuslobom
Atleisk – kitaip mes negalėjom:
argi galėt kitaip užaugti lobiai
ir ponai švilpoti alėjom.
Graži gamta ir mus viliojo
iš karčiamos į žydinčius laukus,
bet badas grandiniais sukaustė kojas,
kad taurę lenkt lig dugno gyvenimas klaikus.
Ir tu, mieloji, ne aš vienas
dalyviai buvom tos kaltės,
ir tu parsidavei ne kartą vieną,
tikėdamos, gerai kad užmokės.
Sakei, jog gelbėjies nuo bado,
nes kūdikis iš alkio dvės.
Klydai, mieloji! Dar nieks pasaulyje nerado,
kaip sugražint sveikatą vystančios gėlės.
Ir vyto jis, kaip dobilas nupiautas,
ir tu gėdoj vytai.
Dabar abiem vargan mums nusispiauti,
aušrų varsa neraudonuos rytai.
O jei raustų – už savo gėdą
ir mums gal tektų raudonuot.
Nekaltinu tavęs. Kaltesnis aš, kad spaudžiant bėdai,
užsimiršau paimt dvi kilpas – ir vieną tau paduot.