Kai temo juodas vakaras

Kai temo juodas vakaras
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Tegyvuoja gyvas gyvenimas“ (1931 m.).

Tą kartą spiegė autobusas
žvarbiai, karčiai, vaitojančiai.
Pro grotas aš mačiau, kaip saulė leidosi,
kaip medžiai mums liūdnai šypsojosi.

Negirdįs vėjo ūžiančio,
tik sunkūs ratai bilda.
Širdies už grotų klykiančios
nėra kas kiek nutildo.

Kažkur žalia pastogė,
kurioj varge aš grūdinaus.
Dabar gal verkia ten manęs
ankštam narve užmūryto.

Tamsa vakarė laužias
ir akys lieka graudžios.
Dėl to, kad buvo kas
skeveldrom laimę daužo.

Kažkur sužybsi mėnuo.
Kažkur elektros lempa.
Artyn atbėga miestas
ir gatvės kreivakampės.

Taip visa greitai bėga
ir bėga į kalėjimą,
kad, rodos, nežinia – gyvenam mes,
ar gal sapnuot pradėjome.