Kaip genys eglę kirto
| Kaip genys eglę kirto Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Atlėkė genys, atsitūpė į eglės viršūnę, supasi ir dainuoja:
– Aš tuojau šią eglę kirsiu, o nukirtęs lazdą dirbsiu, su ta lazda kai jau duosiu, tai iš karto ir priplosiu.
Išgirdo, pro šalį bėgdamas, kiškis tokią kalbą ir vos neapalpo. Vargšelis taip pabūgo, kad bėgdamas vos nepatrūko. Susitinka jis vilką. Vilkas jį klausia:
– Na, kur skuti, ilgaausi?
– Oi, vilke, blogai! Genys eglę žada kirsti, o iš eglės lazdą dirbti. Su ta lazda kad jau drošiąs, visus, kaip silkes, priplosiąs.
Bėga dabar kiškis ir vilkas, susitinka lapę. Lapė juos ir klausia:
– Ko taip dulkat, lyg pakvaišę, gal jums protas susimaišė?
– Oi, lapute, nežinai... blogi mūsų reikalai. Liūdnas nešame naujienas, – nereikės tau ir vištienos: genys eglę žada kirsti, iš tos eglės lazdą dirbti. Su ta lazda kad jau drošiąs, visus, kaip silkes, priplosiąs.
Bėga dabar kiškis, vilkas ir lapė, susitinka šerną. Šernas juos ir klausia:
– Kur taip dulkat, lyg aprieti? Į krikštynas gal kas kvietė? Baisiai mėgstu gilių alų, linksma man dainuot už stalo.
– Oi, šerneli, ne, ne, ne! Ne krikštynos mums parūpo: genys eglę žada kirsti, iš tos eglės lazdą dirbti, su ta lazda kad jau pilsiąs, – visos kudlos mūs nusvilsią. Bėgam visi į tarybą, padaryti nutarimą. Gal genys mūs pasigailės, gal dar pyktis jo atvės.
Bėga dabar kiškis, vilkas, lapė ir šernas, susitinka lokį. Grįžta lokys sau iš vaišių, ramiai valgydamas ragaišį. Mat, pas dėdę jis viešėjo, drauge bites kopinėjo. Lokys stabt – tuojau sustoja:
– Kur, kaimynai, lapatojat? Štai, matau artoją šerną ir kiškelį, mūsų tarną... ir laputę, mūsų brangią, kuri vis šunų privengia. Kur taip skubat, kas jus varo, gal jau ruošiatės į karą?
– Oi, loky, kad tu žinotum, tai niekų mums čia nelotum. Baisią pirtį mums ten ruošia, tuoj visus susuks, lyg tošį: genys eglę žada kirsti, iš tos eglės lazdą dirbti. Su ta lazda kai jau pilsiąs, net pakaušiai mūs suskilsią.
Bėga dabar kiškis, vilkas, lapė, šernas ir lokys. Nutarė verčiau jau mirti, bet neduoti eglės kirsti.
Tuoj atbėgo visi, kur genys tupėjo, ir sako jam:
– Geny, mielas tu kirtike, esam žvėrys mes netikę, daug padarome žalos, bet nedirbk tu tos lazdos. Verčiau gerumu sutarkim ir gražiuoju pasibarkim.
Genys, eglės viršūnėje tupėdams, sako:
– Traukitės greičiau iš tako. Šią eglaitę tuojau kirsiu, iš jos smagią lazdą dirbsiu. Su ta lazda kam jau tvosiu, tai iš karto ir paklosiu.
– O mes jos kirsti tau neduosim! – sako žvėrys.
Tuojau kiškis, vilkas, lapė, šernas ir lokys eglę apkabino ir laiko.
O genys sako:
– Tuojau, tuojau! Jau kirvį galandu.
Bet lokys saviškiams duoda komandą:
– Vilke ir šerne, jūs tempkit į save, o aš čia tempsiu su lape. Jei gerai laikysit, kad ir kirs – eglė nevirs. Kiškeli, tu pečiais priremk, gerai tik pasistenk.
– Broleliai, – suriko kiškis, – jau, tur būt, kirto: štai, ant uodegėlės man skiedra nuvirto.
– Žiūrėkite, – suriko vilkas, – į mūsų pusę eglė svyra. Laikykit, moterys ir vyrai.
Vilkas ir šernas vis tempė eglę į save, lokys gi plėšė su lape. Greit eglę jie taip įsiūbavo, kad ta per pusę triokšt, – vilkas ir šernas keberiokšt. Ant jų kiškis, lapė ir lokys suvirto. Visi pamanė, kad genys eglę nukirto.
– Geneli, – suriko jie visi, – pasigailėk!
O genys, kai tik eglė lūžo, pakilo, atsitūpė ant kitos eglės, supasi ir gieda:
– Ar nesakiau, kad nukirsiu. Ar nesakiau.
Nuliūdęs lokys sau sumurmėjo:
– O, rodos, taip stipriai laikiau.