Kalėjime (Jakubėnas Kazys)

Kalėjime
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Tegyvuoja gyvas gyvenimas“ (1931 m.).

     Be laisvės. Be nieko. Kaip žuvęs.
     Graudinga. Nenorom graudinga.
     Kodėl gi mums vargas toks buvo,
     kad pančiuose laisvė pradingo?

     Kodėl mums neleidžia žiūrėti
     laisvą ir žydrąjį dangų.
     Ir laisvės kokios benorėti,
     kai žvanga kandalai ir štangos?

     Taip gaila pastogės gimtinės
     ir močios, ką plėšo sau širdį.
     Tai ją šios prakeiktos grandinės
     į ašarų marią prigirdė.

     Telaužo rankas sau iš vargo.
     Jos niekas neklauso verkimo.
     Aš sergu. Bepročiu aš sergu,
     kai girdžiu jos graudų likimą.

     Nuo kraujo jau pančiai sudrėgo,
     iš skausmo jau kreivinos lūpos.
     Bet gyvas dar — — — — —
     nors pančiuose klūpo.

     Toli ten beržai dar žaliuoja
     ir graudžios dainuškos dar aidi,
     ir mini balsu jos liūdnuoju,
     kaip pančiai nelaisvės mus žeidžia.

     Toli ten šilai dar sugaudžia,
     ir žmonės ten laisvę dar myli.
     Minėdami dalį taip graudžią,
     jie gailisi mūsų ir tyli.

     Kai tyli – aušra nežėruoja.
     Prabils – bus perkūnams trenkimo.
     Ir pančiuos lai broliai dainuoja,
     kančia nemažės nuo verkimo.
     — — — — — — — — — —