Kalnelis

Kalnelis
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1911 m. Šiauliuose

I
Boluoja, mirguoja žaliasis kalnelis
Pavasario saulės meiliajam sapne;
Ties juo pralinksmėjęs čirena paukštelis,
Ir aidas giesmės jo žavėja mane.
Galingas tas aidas! Varguolę krūtinę,
Lyg kokia svajonė vaiskios praeities,
Jis tirpdo ir migdo bangom sidabrinėm,
Bangom atminimo, malonės, vilties.

II
Kalnelis apaugęs varsotais žolynais.
Žaliuoju dirvonu, eglaičių šeima, –
Ir žėri jo gėlės kvapniais margumynais
Ir laisto jas rytą Pergrubė jauna;
Ir debesys šėmi, kai eteru plaukia
Iš tolimo krašto į kitą lengvai,
Taip pat apsistoja ir dangų aptraukia,
Lietum atgaivinančiu vilgo dažnai.

III
Ant kekių žaliųjų skarotų eglelių,
Kai snaudžia pasaulis gamtos puikume,
Sustoja pulkai plaštakėlių seselių
Ir puošia kalnelį savąja tankme.
Ir jeigu iš tolo tada pažiūrėtum
Į jas, tai lyg, rodos, aguonų žiedais
Pražydo eglaitės sapne numylėtam...
Taip gera, puiku vasarvidžio laikais!

IV
Kai debesys drumsčias ir viesulas kyla
Ir neša nuo vieškelio dulkių bangas,
Atbunda kalnelis ir pradeda bylą,
Išblaškęs sapnus ir svajones žvainas.
Jo žalias dirvonas ir vaiskiosios gėlės,
Jo tankūs kūlynai verkšlena liūdnai;
Jo jaunos eglaitės raudoja; pašėlęs
Audros sūkurys jas terioja piktai.
Bet audra praūžia, ir šviečia saulelė;
Ramumas ir laimė vėl skrieja laukais,
Ir juokiasi, skamba senukė žemelė,
Ir džiaugias iš naujo savaisiais vaikais;
Ir linksma visur... Atgimimo dainelė
Vėl meiliai paplinta ties močia žeme,
Ir buria, žavėja malonų kalnelį,
Ir supa eglaites gamtos puikume.