Karomama

Karomama
Oskaras Milašius

Vertė Vytautas Mačernis.

Mano mintys yra su tavim, pamirštųjų laikų karaliene Karomama,
Liūdnas kūdiki kojom ilgom, kūdiki rankom silpnom,
Tebų miesto duktų, Karomama,
Kuri gėrei raudonus syvus, valgei baltus javus,
Kaip teisieji, tankių tamarisų pavėsy,
Tolimos praeities karaliene Karomama.

Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama,
Tavo pamirštas vardas tarytum dejavimų choras
Skamba mano balse, kuris juokias ir verkia drauge;
Nes juokinga ir liūdna mylėt tave, karaliene Karomama…

Apsupta nutapytų keistų tvarinių gyvenai
Atviram pastate, bet tai buvo seniai,
Tu mažyte dama, karaliene Karomama.

Ką darydavai tu iš pražuvusių savo rytų, dama Karomama?
Iškilmingai ištiesdavai tu savo liesas rankas, negrabias į dievus
Prie kurio nors sustingusio, menko dievuko su gyvulio galva,

Kada ryto upe išsiliedavo švelniosios ugnys,
Karomama surikiuotomis kojomis ir blausiomis akimis,
Iškankintais plaukais mirusioji amžių lopšely…
Mano vargše, maža karaliene Karomama.

Ką darydavai tu dienomis, vaidilute protinga?
Aš tikiu, tu mokėjai švelniai erzint savo tarnaites mažas,

Paklusnias kaip angis ir kaip jos abejingas.
Brangenybes skaitei ir svajojai karalių sūnus,
Iškvėpintus, baisus, iš šalies tolimos,
Iš anapus vandens melsvumos, amžinybės ir tolių spalvos
Tau atvykstančius tart: „Būk pasveikinta, Karomama!“

Vakarais amžinosios giedros šalyje, po šventais sikomorais,
Tu dainuodavai tyliai, delčių mėlynoji gėlė,
Tą istoriją seną tėvų mirusių.
(Jie maitinos slapčia užgintuoju valgiu.)
Tavo mažosios krūtys banguodavo nuo įkvėpimų gilių,
Ir tava juodo vaiko širdis suvirpėdavo baimės šiurpu
Amžinosios giedros šalyje, argi ne? Karomama?

– Vieną dieną (ar buvo tokia kada nors Karomama?)
Tavo kūną suvystė gelsvais kaspinais
Ir uždarė keistam ir švelniam kedro medžio karste.
Tavo balso gėlytę nuskynė tyla.

Papirusui senam patikėjo tavąjį vardą skribai,
Ir taip liūdna, taip keista, toli visa tai,
Lyg nakties gūdumoj begaliniai ir miegantys vandenys.

Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama,
Kad lyg jūros daina mano siela sena
Ir kaip sfinksas tuščioj dykumoj vieniša.
Ir liguistai pamilusi tai, kas įvyko seniai, kažkada.
Tu geriausiai žinai, pateptoji princese,
Kad likimas manojon širdin keistą ženklą įrašė:
Idealiųjų džiaugsmų, realiųjų kentėjimų simbolį.

Tu žinai visa tai, tolimoji Karomama,
Nors tu vaikas… kurį sugebėjo įamžint kažkas
Tavo statuloj, blizgančioj nuo bučinių
Tųjų amžių, dar tau svetimų, anuomet taip toli nuo tavęs dūlančių.
Aš jaučiu, tu esi prie manęs, aš girdžiu tavo ilgą atodūsį,
Nakty kuždantį man: „Broli, juoktis nereikia!“
Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama.

Šarnelė, 1944.V.26