Kenčiantys broliai

Kenčiantys broliai

Lietuvių mitologinė sakmė

Seniokas toks buvo, jis ganydavo arklius. Bet toks drąsus buvo! Būdavo, ganydamas dvaro arklius, nueina ant kapų, atsisėda po kryžium ir rūko.

Kartą jis šitaip sėdi po kryžium ir rūko. Tik pradėjo vienas kapas krutėt krutėt, ir kelias iš to kapo numirėlis. Pasikėlė jaunuolis ir sako:

– Kad nebijai, tai ir nebijok! Aš ir mano brolis čia gulim. Mes abu kenčiam dideles kančias už tai, kad daug svetimo turto prisigriebėm. Tas turtas čia, po kryžium, užkastas. Tu ateik čia kitą naktį. Iš to kapo, – parodė iš kurio, – pasikels mano brolis. Jis dantyse turės raktus. Paimsi iš jo raktus, atkasi tą turtą prie kryžiaus – ten bus didelė skrynia. Skrynią atrakinsi tais raktais. Tik visą turtą išdalyk neturtingiems. Nieko sau nepaimk! Kai šitaip padarysi, tai mes tau gerai užmokėsim.

Tas numirėlis vėl atsigulė, o seniokas parėjo namo.

Kitą naktį jis atėjo ant kapų, kaip buvo sakyta. Kai tik pradėjo tas kapas krutėt, pasikėlė numirėlis ir turi dantyse raktus. Seniokas bijo prieit paimt raktą. Numirėlis ir iš karsto išlipo. Tada seniokas bėgt. Numirėlis jį veja ir rėkia:

– Palauk! Paimk raktus! Palauk! Paimk raktus!

Jis bėgdamas turi raktus dantyse. Bet seniokas bijojo atsigrįžt – bėgo ir nubėgo.