Kipškalnis

Kipškalnis

Lietuvių liaudies padavimas

Pasakojama, kad Kipšiuose seniau gyvenęs velnias. Jis vieną sykį panorėjęs sužinoti, kur įteka Žaigio upelis. Jis, beeidamas paupiu, priėjęs Ventą (Žaigis įteka į Ventą ties Laumakių dvaru). O Laumakiuose gyvenusi laumė. Kipšas pamatęs laumę ir ji jam labai patikusi. Bet jam vaikščioti į Laumakius kliudė balos. Jis sugalvojo pasitaisyti kelią. Nulėkęs į pragarą, pasiėmė maišą, nuėjęs prie Palangos ir prisisėmęs žvyro su smėliu, ir vieną labai didelį akmenį dar įsidėjęs į maišą – manęs jį Paventy pasidėti. Kai grįžęs, jau buvę tamsu, bet vis tiek buvęs pasiryžęs tą naktį supilti kelią. Žaigio paupiu buvę klampu eiti, ir jis kiek pasukęs dešinėn. Beeinant maišas prakiuręs ir smėlis išbiręs, o kur akmuo užstodavęs skylę, ten mažiau birę, todėl ir kalnas yra su pertrūkiais. O kai kritęs akmuo, tai kipšas išgirdęs ir atsisukęs pažiūrėti, bet smėlio jau maža buvę, ir tuo tarpu pragydęs gaidys. Velnias ir dabar likęs tuose kalnuose vaidentis.