Klebonas

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Klebonas
Jonas Biliūnas
Apsakymas parašytas 1901 m. Pirmoji publikacija – „Ūkininkas“, 1902, Nr. 8. Pasirašyta – Jonas Barzdyla.


– Tu, Jonai, palauk manęs, – tarė man Kazys Petroniokas, – aš turiu užeiti dar pas kunigą Giedriką.

– 0 ko tau ten? – užklausiau jo.

– Tai taip... noriu jam „Anykščių šilelį" užnešti.

– Gerai, palauksiu, – atsakiau aš, – tiktai, žiūrėk, neužtruk ir ...klebono nesusitik!

– Gerai, gerai, – atsakė juokdamasis Kazys ir nuėjo į kleboniją.

Aš pasilikau laukti prie arklių. Neatinenu, ar tai buvo nedėlios diena, ar taip kokia šventė, tiktai atmenu, kad buvo graži vasaros diena ir jau gana vėlus laikas ir mums su Kaziu Petronioku skubinai reikėjo važiuoti į vieną sodžių, kur mus užprašė Onytė S. į vakaruškas. Aš tada jau baigiau gimnaziją ir buvau geriausias draugas Kazio Petronioko, su kuriuo pasižinau iš pat mažų dienų ir kurį laikiau už aukso vaikiną. Jis buvo paprastas sodžiaus bernelis, bet vis tik labai skyrėsi nuo kitų savo kaimynų. Pramokytas skaityti, jis pats per save išmoko puikiai rašyti ir turėjo didžiausią prisirišimą prie knygučių ir laikraščių. Pasipažinodamas gi su apšviestesniais žmonėmis, jis išsilavino ir įgijo kitokesnes pažiūras į gyvenimą. Reikia dar priminti, kad jis puikiai mokėjo platinti A. parapijoje knygutes ir laikraščius, jei tiktai pats galėdavo jų gauti. Dėl to nėra stebėtina, kad Petroniokas buvo pristatytoju knygų ir kai kuriems kunigams. Ne visiems, žinoma, tokie Petronioko darbai patiko. Bet aršiausiu priešu jo darbų pasidarė A. klebonas, ir dėl to aš, nors ir nieko ypatingo negalvodamas, panorėjau Petroniokui su juo nesusitikti.

Negalima sakyti, kad klebonas būtų buvęs baisus arba bjaurus žmogus. Kai kurie parapijonys pakalba, kad kartais klebonas moka ir išplėšti nuo žmogaus, bet bendrai visi jį guodoja ir klauso. Žilas, ligotas senelis, jau seniai užsigyvenęs A., bet, kaip jis pats išsitarė, labai neužkenčiąs „litvomanų" ir „ateušų" (bedievių). Pirma klebonas matė, kad tik prasčiokėliai kalba lietuviškai, šunbajoriai, bajorai ir visi apšviestesnieji – lenkiškai, ir jam išsirodė, kad taip ir turi būti. Bet ilgainiui klebonas pradėjo tėmyti tūlas atmainas: štai atsirado gimnazijos mokintinių, kurie, parvažiavę namon, su visais kalbėjosi savo prigimtąja kalba ir gyrė tą kalbą, 0 paskui jų pėdomis pradėjo sekti ir kiti; ir ne tiktai bet su kuo šitie naujatikiai nenorėjo kalbėti lenkiškai, bet dargi ir su pačiu klebonu, ir ne tiktai kalbėti, bet ir susieiti. Tokia permaina klebono akyse pasirodė šventvagyste. Negana to: seniau visi tokie mokintiniai daugiausia eidavo į seminariją, dabar gi klebonas patėmijo, kad į seminariją nelabai kas benori eiti, bet keliauna ar į aukštesnes mokyklas, ar kur kitur. Pagaliau tiesiog persigando klebonas, patyręs, kad mokintiniai skaito lietuviškas knygutes ir dalinasi jas tarp savęs. Nestebėtina, kad jis pradėjo baisiai jų nekęsti, matydamas jose šaltinį negeistinų, pagal jo nuomonę, pasekmių. Ir klebonas pradėjo kovoti: prisakinėjo tėvams deginti knygutes, kurios žudo jų vaikus, plakti juos, varyti į seminariją, o kurie neklauso, tuos pristatyti prie arklo. Pasišaukęs kokį mažą mokintinį ir jo motiną pas save, liepdavo jam kalbėti su juo lenkiškai arba ir gudiškai, jei lenkiškai kokio žodžio nežino, tiktai ne lietuviškai. Motina bučiavo klebonui rankas, dėkojo už rodą, bet niekas negelbėjo. Klebonas prikalbinėjo tėvams, tėvai pyko ant vaikų, vaikai – ant klebono. Niekas iš mokintinių nenorėjo su juo matytis, o jei netyčia kada kur jį susitikdavo, tai tas susitikimas pasibaigdavo kuo norint ypatingu.

Taip šiuo kartu atsitiko ir su Kaziu, kuris buvo laikomas mokintinių ir studentų bendru.

Nepraėjo ir pusvalandžio, kaip pamačiau Petronioką grįžtantį nuo klebonijos. Aš nusistebėjau, pamatęs užkaitusį ir raudoną jo veidą, o akis žibančias kaip žarijos.

– Bet tu, brolau, grįžti kaip iš pirties arba po muštynių! – nusijuokiau aš. – Pasakyk, kas nutiko?

– Paskui pasakysiu, – atrėmė užkimusiu balsu, žiūrėdamas į šalį, Kazys, – važiuokime.

Atsirišom arklį ir išvažiavom iš miestelio.

– Na, tai kas nutiko? – užklausiau Petronioko, norėdamas greičiau patirti priežastį jo permainos.

– Ar tu žinai ką? – tarė pagaliau atsigręžęs į mane Kazys. – Mūsų klebonas – tikras žandaras!

– Ee, – susipratau aš, – tai tu su klebonu pešeisi? Nu, nu, pasakyk, kaip ten atsitiko?

Kazys užsidegė išsiėmęs papirosą ir šitaip pradėjo pasakoti:

– Einu, kad tu žinotum, aš į kleboniją, žiūriu – prieangyje sėdi klebonas. Priėjau, pakėliau kepurę ir noriu keliauti toliau, bet jam turbūt nepatiko, kad rankos nepabučiavau. „Ar ant mišių atnešei?" – užklausė. „Ant mišių", – sakau. „Tai duok man!" – „Kad, – sakau, – aš noriu kunigui Giedrikui". – „Juk ir aš galiu atlaikyti mišias!" – tarė vėl klebonas. „Tai kas, – sakau, – man kunigas Giedrikas pažistamas, ir taip aš turiu reikalą su juo pasikalbėti..." – „Mm, – sumykė klebonas ir, atsikėlęs nuo kėdės, priėjo arčiau: – 0 ką tu čia, – sako, – balvonai, neši už ančio?" – „Nieko, – sakau, – nenešu ir tamstos prašau, – sakau, – be reikalo nesirūpinti ir nesilojoti, tai klebonui ir nepritinka". – „Parodyk, ką čia neši?" – suriko klebonas, nusitvėręs mane už čerkezo ir kišdamas už ančios ranką. Aš supykęs net pastūmėjau kunigėlį. „Ką čia, – sakau, – tamsta landžioji kaip koks raudonsiūlis man už ančio!.." Kad tu žinotum, tik susiturėjau neužvažiavęs jam per nosį, – taip buvau perpykęs.

– Na, o klebonas ką į tai? – užklausiau Kazio.

– Klebonas visas perbalo ir pradėjo rėkti: „Von tu nuo mano akių! Kad aš čia tavęs daugiau nematyčiau! Tu man kleboniją nori užkrėsti, šėtone! Policijai apskųsiu!" Ir daugiau dar rėkavo klebonas, bet aš kuo greičiausiai sprukau, – juk iš tikrųjų baisu užkrėsti kleboniją eilėmis vyskupo Baranausko...

– Tai tau reikėjo parodyti, kad ta knygutė parašyta vyskupo Baranausko, ir būtų nustojęs rėkauti.

– Tai, tokiems ar rodysi, ar ne – vis tiek lietuviško nekenčia, – atsakė man Kazys.

– Bet užtai lietuvišką duoną labai mėgsta!

– 0, tai kas kita! – tarė Kazys. – Prie lietuviškos duonos visi kaip musės prie medaus limpa!

Taip bešnekėdami, privažiavome ir sodžių, į kurį mus buvo užprašiusi Onytė S.

– 0 ką! – tariau Kaziui, kada mes privažiavome Onytės kiemą. – Atiduok tą knygutę Onytei pasiskaityti.

– Aš ir be tavo rodos manau taip padaryti, – atsakė Kazys. – Klebonas galvoja, kad jei jis lenkiškai marmatuos, tad ir jo avinyčia, paskui jį bėgdama, bliaus lenkiškais balsais, bet apsirinka: skaitytojų rasiu ir be klebonijos – lai tiktai būna ką skaityti!

Tuo tarpu duryse pasirodė Onytė ir užprašė mus į vidų...