Kopose
| Kopose Aleksandras Blokas |
|---|
| Vertė Vytautas Mačernis. |
<poem>
Nemyliu aš žodyno tuščio,
Meiliųjų žodžių ir graudžių išsireiškimų:
„Tu mano“. „Aš tava“. „Ach, myliu“. „Tavo amžinai“.
Vergystės nekenčiu. Laisvu žvilgsniu
Žiūrėdamas gražuolei į akis,
Kalbu: „Šiandien naktis. Tačiau rytoj –
Nauja ir spinduliuojanti diena. Ateik
Ir užvaldyk mane, triumfuojanti aistra.
Tačiau rytoj nueisiu aš ir vėl puotausiu“.
Manoji siela paprasta. Sūrusis vėjas, Iš jūros ir pušų smalinis kvapas Maitino ją. Joje – visi tie bruožai, Kurie ant mano nušiurento veido, Ir aš gražus – grožiu skurdžiuoju Lakiųjų kopų ir šiaurinių marių.
Aš taip mąsčiau, klajodamas prie sienos Finlandijos, įsiklausydamas į duslų pašnekesį Barzdotų, žaliaakių finų. Ir spengė tyluma, ir ant platformos Stovėjo išėjimui pasiruošęs traukinys, Ir muitinės tarnautoja, gražuolė rusė, Aptingusi ilsėjos ant smilčių Pakriaušio, kur pasibaigė supiltos aikštės. Ten prasidėjo jau nauja šalis, Ir ten bekampė rusiška šventovė žvelgė Į svetimą ir nepažįstamą jai šalį.
Aš taip mąsčiau. Ir štai atėjo ji Ir atsistojo netoli. Ir buvo rudos Nuo smėlio ir nuo saulės josios akys. Plaukai kaip pušys jos smaliniai Melsvais atospiridžiais jai krito ant pečių. Atėjo. Sukryžiavo savo žvilgsnį žvėrišką Su mano žvilgsniu žvėrišku ir ėmė Didžiai kvatotis. Metė į mane Žolių puokštelę ir auksinių smilčių grūdą. Po to pašoko ir nudūmė Tolyn atšlaite šokinėdama.
Aš ją toli vijau. Susižeidžiau Dygliais sau veidą ir sukruvinau rankas, Ir sudraskiau rūbus. Aš ją vijau, šaukiau Kaip žvėrį, ir iš naujo vėl šaukiau, vijau. Aistringas balsas nuskambėjo rago gaudimu. Jinai paliko lengvą pėdsaką Man kopų lekiančiam smėly, pranykus tarp pušų, Virš jų nakties mėlynei nusileidžiant.
Ir aš guliu, uždusęs nuo bėgimo, Ant smėlio vienas. Degančiose akyse Ji bėga dar,– ir rods, visa kvatoja: Kvatoja jos plaukai, kvatoja kojos, Kvatoja rūbai, nuo bėgimo plakdamies… Guliu ir vis mąstau: „Šiandien naktis, Bet ir rytoj naktis. Aš nesitrauksiu iš čionai, Kol nesugausiu jos tartum žvėries Ir kol balsu kaip ragas aidinčiu Jai kelio neužstosiu ir nepasakysiu: „Tu mano, mano“. Ir tegu ji man sušuks: „Tava! Tava!“
Šarnelė, 1944.IV.17