Kur eini, Dviragi
| Kur eini, Dviragi |
|---|
| Lietuvių liaudies padavimas |
Seniai, labai seniai Salų apylinkę užgulę tamsūs, perkūningi debesys. Dieną ir naktį žaibavę, bet lietus nelijęs. Žmonės meldėsi, Dievų prašė, bet buvo veltui. Kartą senelis elgeta pasakęs, kad tas debesis tol būsiąs, iki kas atspėsiąs jo vardą, – tada ežeras nusileisiąs žemėn. Visokių vardų žmonės davę dangaus ežerui, bet neatspėję. Kur dabar ežeras liūliuoja, kitą kartą buvusios didelės pievos. Ten ganęs piemuo galvijus. Vienas didžiulis jautis bėgęs į vasarojų. Piemuo ištaręs:
– Kur eini, Dviragi?
Ir didžiausiu triukšmu ežeras nusileidęs į tas pievas, kur piemuo ganė galvijus: jas užliejęs, paskandinęs piemenį ir jo bandą. Tą ežero šaką, giliai įsiterpusią į Taraldžių laukus, ir vadina Dviragiu, o kitą ežero dalį vadina Ilgaragiu ar Ilgiu.