Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (28-39)

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (28-39)
Vytautas Mačernis


28

1942.V.27

Vis dėlto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar nė piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirbėsiu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki.

Visą dieną išbuvau laukuose, miegojau padirvėj, pabudau visas apsvaigęs ir nuo saulės nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netikėjau, kad staigus nudegimas tiek skaudėtų, atrodai lyg nuluptas. Pabudęs vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje.

Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga…

Šįvakar turbūt lis. Aš ilgai gulėjau paežy ir žiurėjau į dangų. Jo viduriu rinkosi mažučiai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos matęs, rodos, kada tai pajūry. Ir man todėl prisiminė jūra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau.

29

1942.V.30

Šiandien sužinojau, jog mažas būdamas sirgau raupais. Senelė laikydavo rankas, kad aš nesudraskyčiau sau veido. Tačiau žymių yra dar likę. Vietomis mano veidas yra rauplėtas. Ar Tu to nepastebėjai?

Pačiame gražiausiame ir toli aplinkui aukščiausiame kalne aš įsitaisiau stebėjimo punktą. Aš jin įlipu keletą kartų per dieną ir žvalgausi po apylinkes. Nepaprastai toli matosi tomis saulėtomis ir šiltomis dienomis.

Jau žydi trešnės (Nežinau, ar Tau pažįstamas toks medis?), bet obelys dar nežydi.

Miške aš įsitaisiau skaityklą. Atsivilkau mokyklinį suolą miškan, į gražią aikštelę, visai netoliese to didžiojo kalno ir ten skaitau arba mokausi. Tik per daug karsta būna.

Nuo pat ryto lyja. Aš sėdžiu kambaryje, skaitau; kitą savaitę imsiu rašyti Vizijoms pabaigą. Beje, nekantriai laukiu Tavo laiško, kurio nesitikiu greitai sulaukti. Kažin ar Tu šiandien jau būsi gavus mano pirmąjį laišką? Parašyk man, kad jį gavai!

30

1942.V.31

Aš ilgai abejojau, ar Tau pasisakyti tai, ar ne. Bet aš pasižadėjau būti visiškai atviras, todėl ir prisipažįstu. Grįžęs į namus aš, kažin ko spiriamas, savo dienoraštin parašiau visokias savo abejones ir prisipažinimus ir tai pavadinau „išpažintim“. Kai rašiau, aš tikėjau, jog Tu šito niekada neskaitysi, todėl rašiau, kas tik man galvon beatėjo. Bet dabar, rudenį, aš žinau, Tu jo paprašysi. Ir aš dėlto dabar į tai, ką parašiau, net pažvelgti bijau.

Tu parašyk man, kas dedasi Vilniuje: kokios nuotaikos, koks gyvenimas, kaip gyveni? Aš čia gyvenu ir nieko apie pasaulį nežinau. Gyvenu lyg laukinis koks ar atsiskyrėlis: apie išorinį pasaulį nieko nežinau. Todėl Tu nepyk, jei rašau tik apie save. Apie kitus aš nieko nežinau.

Vytautas

31

Šarnelė, 1942.V.31

Šiandien aš buvau pašte ir įmečiau Tau laišką. Aš tikėjausi, jog gausiu ir iš Tavęs, nes jau beveik dvi savaitės, kaip tupiu namuose. Aš galvojau: po savaitės Tu parašei, ir aš gausiu antros savaitės gale pirmą Tavo laišką. Aš Tavo laiško baisiai laukiau, bet šiandien jo dar negavau.

Ir išėjus iš pašto man pasidarė taip liūdna, taip skaudu. Ir aš pirmą kartą pajutau, kaip nepaprastai Tave myliu. Aš niekad netikėjau, jog taip Tavęs pasiilgsiu. Po pamaldų aš tuoj išėjau į namus, ir einant aš jaučiau kažkokį dusinamą skausmą, o akis temdė pirmos tikrosios ašaros.

Kai išvydau vėl savo laukus, man pasidarė truputį lengviau. Tėviškė lyg mylimoji valandėlei, rodos, nuramino mane. Aš greit iš namų išėjau pasivaikščioti, atėjau čia, į skaityklą, ir ėmiau rašyti Tau laišką Bet dabar aš vėl nieko nebematau… Dar tepraėjo tik dvi savaitės, o man jau atrodo amžiai. Ir kai aš pagalvoju, jog dar 4–5 mėnesiai prieš akis, man muša kraujas galvon. Jeigu Tu nesipriešinsi, kitais metais tiek ilgai namuose nebūsiu.

O Tu gal, Broniuk, lauki, kol gausi du mano laiškus ir tada parašysi man vieną? O gal Tu manai, kad mūsų draugystė tik sutartis? Jei sukalbėjom, jog Tu į mano du laiškus atsakysi vienu, tai Tu to ir laikysies? Praeis gal dvi savaitės, kol Tu gausi pirmąjį mano laišką, po trijų savaičių antrąjį ir tada parašysi man. Jau bus praėjęs mėnuo, kol aš gausiu Tavo laišką. Jei Tu laikysies, Broniuk, taisyklių, tai visai geriau nerašyk; jei Tu rašysi iš reikalo, bet ne iš noro, tai suplėšyk ir numesk. O aš savo norą sutramdysiu ir Tavęs nebevarginsiu, – neberašysiu.

Tai kodėl Tu, praėjus savaitei po mano išvažiavimo, neparašei, o būtinai lauki dviejų mano laiškų? Tu, žinok, gyveni draugių ir draugų būry, gyveni mieste, kur galima šen ten nueiti ir išsiblaškyti, tai Tau nebaisu, Tu nejauti mano nebuvimo. Bet ką veikti man, turinčiam čia vien savo mintis, kuriose sukies Tu ir Tu, ir Tu?..

___________

Si fractus illabatur orbis, impavidum ferient minae = Jei palaužtas sugriūtų pasaulis, drąsųjį pagimdytų griuvėsiai.

Atspėk, kodėl patiko man tas posakis? Ką jis man reiškia. Vėliau aš apie jį Tau parašysiu, o dabar Tu įspėk.

Perduok geras dienas Juozui ir Pauliui, Monikai, Pranei ir Juzei. Ir kitiems. Beje, Čipkui! Terašo man, aš jam parašyčiau, bet nežinau adreso.

32

1942.VI.2

Sveikinu Tave! Ir žinai dėl ko? Prisiminiau, jog Tu laimėjai prieš mane. Mylėti ir to neparodyti ištisus dvejus metus… tai jau praneša mano fantaziją, ir aš manau, jog Tu čia truputį perdedi. O jei tai yra tikrą teisybė, tai lenkiu prieš Tave savo galvą. Tokios valios ir kantrybės aš nesu matęs. Aš esu kantrus ir labai užsispyręs, bet daugiausia galėčiau ištverti porą mėnesių. Bet kantrieji visada laimi, tik vėliau nusivilia savo laimėjimu. Pamato, kad neverta buvo bandyti savo kantrybę. Ar ne taip?

33

1942.VI.3

Kažkokia keista nuotaika. Ir ji manęs nepalieka visą laiką. Vakarais ilgai ilgai negaliu užmigti, ir aš pasidarau jautrus kaip styga, ir atrodo, aš galėčiau visa eilėraščiais išreikšti. Rytais mokaus lotynų. Bet rytais galvoju blaiviau ir šalčiau, tačiau ta pati nuotaika, nors atvėsusi, supa mane. Atrodai, lyg būtum guma, kažkas tempia ir tempia. Ir popiet aš išeinu ir einu, einu, einu… kažkokio ilgesio ir pilnybės blaškomas. O aplinkui viskas tvinsta spalvomis, kuriose vyrauja įvairiausių atšešėlių žalia spalva. Ir ji tokia gyva ir sultinga, ir man žemė pasirodo tokia vaisinga ir pilna gyvybės, lyg prasivėręs šaltinis. Vilniaus gamta graži, bet joje mažiau pastebėsi pertekliaus ir gyvybingumo.

Je suis seul comme le Roi. Ir taip vienas per visas dienas. Įsivaizduok, jog Tave ištrėmė kažkas į nežinomą salą. Ten yra vietinių gyventojų, bet Tu su jais nesusišneki, be to, jie dažniausiai miega. Ir ką Tu veiktum toj bežadėj ir kaitrioj tyloj. Aš tikiu, Tu eitum ir eitum, kažką liūdnai mąstydama, ir kartais Tavo akyse suspindėtų dvi niekam nežinomos ašaros.

34

1942.VI.5

Lygiai prieš 21–rius metus viena nelaiminga motina pagimdė Tavo nelaimei nelaimingąjį. Įspėk, kas tas, ir atsakymą atsiųsk man.

Aš ką tik grįžau iš kelionės. Šįryt aš iškeliavau pas vieną iš savo draugų. Tai vienas iš tų dviejų, kurie mane buvo nutarę globoti ir saugoti. Aš jį radau namuose. Pasirodo, visą metą išbuvęs kaimo mokytoju ir prieš kelias dienas sugrįžęs į namus atostogom. Jis ėmė man pasakoti, kaip gyvenęs, kaip praleidęs laiką, kokias patyręs meilės istorijas. Prisiminėm gimnazijos draugus. Visi suaugo ir „sumodernėjo“. Švenčiausios mūsų klasės mergaitės virtę labai blatnomis, tiesiog reikią saugotis, kad neprarastum vainikėlį. Aš pastebėjau, jog mano draugas irgi už mane truputį modernesnis, ir kažkaip keista, keista.

Man rodos, jog neseniai bombardavo Vilnių. Tu spruk iš to Vilniaus kur nors į kaimą, o kitaip Tu ten pražūsi. Argi taip svarbu ta tarnyba? Nebijok, rudenį gausi kitą, nes mergaitei, manau, niekada nebus per daug sunku. Be to, per daug neišdyk, elkis taip, tarsi aš matyčiau.

35

1942.VI.6

Šiandien vos paeinu. Mat vakar prisibraidžiojau po pelkes, suvaikščiojau apie dvidešimtį kilometrų, tai šiandien ir nebepaeinu. Ėmiau kažin kodėl kosėti.

Esu vienas pats namuose. Visi kiti laukuose. O diena nepaprastai graži, nors vėjuota. Dangus mėlynas, kaip Tavo suknelė, kurią Tu vilkėjai paskutinį sekmadienį prieš man išvažiuojant. Ir balti, mažučiai debesys plaukia vis tolyn ir tolyn. Aš sėdžiu prie lango, ir vasara metasi į akis: visur taip daug gyvybės. Sode žydi obelys, vyšnios ir kriaušės. Sakos supasi palangėje. Kažkokia šventadieniška tyla viešpatauja namuose. Kiekviename kambaryje dideli saulės langai grindyse. Ir aš kažką prisimenu, mąstau, šypsau nežinia kam, ir vėl sėdžiu tylus. Aš galvoju apie Tave, kada mes kur ėjome, kaip Tu atrodei, ir, rodos, matau Tavo veidą pusiau nusviestą saulės, pusiau šešėlyje. Aš norėčiau tikėti, jog Tu esi kur nors netoli, bet neįstengiu. Aš žinau, jog Tu toli toli. Ir man valandomis taip sunku šitą šviesią vasarą. Aš dabar pavydžiu visiems tiems, kurie šnekasi, juokauja, pereina per gatvę su Tavimi. Jie nežino, kaip tai yra daug

Non omnis moriar, multaque pars mei vitabit Llbitinam (laidotuves). Atsiųsk Horacijaus „Paminklą“, jeigu kur nors rasi.

36

1942.VI.7

Kažkada rašiau, jog sumaniau kažką rašyti. Vakar jau galutinai išryškėjo ką. Bet tai baisus ir milžiniškas darbas, kuris atims kokių 30 darbo metų. Jei tą ištesėčiau, būčiau nepralenktas pasaulyje patvarumu, siekiančio iki idiotiškumo. Labai sunku nusakyti, kas tai bus, bet jame bus surašyta visa žmogaus istorija nuo Adomo iki Tavęs, atseit viskas.

Bet Tu niekam neprasitark nė puse žodžio. Niekam aš apie jį nesakysiu, kol bent dalies neparašysiu. Tiesa, Vizijų dar nebaigiau, bet, kai pagysiu, imsiuos tuoj darbo. Reikia nusikratyti. Tik Tu kartais nepamanyk, jog aš rimtai sergu, visai ne, menkai pavaikščioju, bet nieko. Galva truputį skauda. Bet aš tikiu, poryt jau galėsiu vaikščioti kaip ir seniau.

Kažkaip baisiai vienas esu. Sėdžiu kambary, žvalgaus pro langą. Lauke nuostabiai gražu. O aplink visur tyluma, jog net spengia ausyse. Žmonių, su kuriais galėčiau pasikalbėti, visai nėra. Bet ne tik čia, bet ir kitur nėra, išskyrus vieną Tave. Ir aš dėlto baisiai bijau, kad neprarasčiau Tavęs.

Vytautas

37

Šarnelė, 1942.VII.12

Gavau Tavo laišką, todėl rašau. |Vizijų| dar nebaigiau – keik ar nekeik. Tiesa, „Pabaigą“ jau turiu, tačiau kai ką noriu joje pakeisti. Kai tik jausiuos užbaigęs, tuoj pasiųsiu Tau, tik nurodyk adresą. Vietoj jos siunčiu tris eilėraščius. Pažvelk į juos:

ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru,
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti,
Ir nejudrus seku, kaip vėjas netolies mažom bangom
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai
Niūniuoju kažkada išmoktų dainą.
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju.
Staiga matau: kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas
Praeina lyg šešėlis…
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas
Purus pakrančių smėlis.

Eilėraštis dar nėra išbaigtas, tačiau architektonika ir pati mintis ir toliau paliks ta pati. Viskas turėtų būti telkiama į žodžius: „Praeina lyg šešėlis“. Šiaip kiti posmeliai nebūtų reikalingi, jei jie neiškeltų tų žodžių. Tačiau aš nežinau, kaip man tas pasisekė.

Kitas eilėraštis paremtas vien idėja, sutelkta paskutiniame posmelyje.

KARALIUS

Gyveno kartą nelaimingas, vienišas karalius,
Turėjo jis didingus, neįspėjamus planus,
Bet patarėjus ir ministerius
Labai mažus.

Parėmęs rankom galvą, mąstė tas karalius
Ir buvo liūdnas, nekalbus.
Nerado jis šaly aristokratų,
Kurie kalbėtų jam protingus ir švelnius žodžius.

Ir lyg naktis sutemo nelaimingojo karaliaus veidas,
Kada prieš mirtį jį aplankė išsigimėlis sūnus.
Jis matė, kaip to bukapročio rankoje
Didinga ir graži imperija sugniuš.

Ir pirmą kartą nuo širdies pakilo sunkios ašaros…
Tačiau, kad neužlietų jos skruostus,
Užgniaužė skausmą, metų metais tvinusį,
Ir mirė šaltas, išdidus.

Trečias eilėraštis paremtas paskirų sakinių taiklumu. Man pačiam jis labiausiai patinka, ir aš jį dažnai sau padeklamuoju (atleisk už nekuklumą!).

AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus.
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus
Kalbėjo apie didžią gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

Štai ir viskas, ką aš parašiau! Tiesa, parašiau prozoje „Apie žmogaus mizeriją“, tačiau tai per ilgas dalykas, ir jo laiškan nesugrūsi. Jei Tu labai norėtum, galėčiau pasiųsti.

Kad mažai rašau, nebark manęs. Vis dėlto, šią vasarą aš daug parašysiu. Tie trys eilėraščiai parašyti savaitės bėgyje. „Apie žmogaus mizerijų“ aš parašiau per porą valandų. Kartais aš jaučiu savyje tiek jėgos, jog galėčiau pakeisti žemės veidą. Tik gaila, ji neilgai tesilaiko. Po to ateina vėl nepajėgumo momentai.

Kaip ten bebūtų: liepos mėnesį aš padarysiu šienapjūties mėnesiu. Baigsiu „Vizijas“, vėliau parašysiu „Simfoniją Nr. 1“ ir šiaip eilėraščių plunksnos išmiklinimui, kad rudenį galėčiau rašyti apie paskutinį žmogų.

Iki šiol maža rašiau, nes daug dirbau. Per vieną mėnesį baigiau lotynų kalbos kursą. Šalia to pervariau visokią mokslo literatūrą: astronomijos, fizikos ir kitų egzaktinių mokslų veikalus. Tai vienintelis mano džiaugsmas.

Šiaip gyvenu gerai. Dabartiniu momentu esu pasiekęs bene šviesiausią tašką, kurį bet kada esu patyręs. Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. Vizijų „Pabaiga“ apie tai ir kalba. Tu gerai įsižiūrėk į tą minties pynę, kuri, lyg požeminis grybo raizginys, yra sujungus visus paskirus posmus.

Šiomis dienomis aš kartą galutinai supratau, kad reikia būti visiškai grynu ir švariu, norint turėti tikrąjį pažinimą. Kitaip, kad ir galingas protas, jis neprasimuš ligi paslapties. Todėl aš visiškai nustojau gerti, nesvarbu kas ten bebūtų: degtinė, vynas ar alus. Žinoma, rūkyti aš nė nepamėginsiu. Atsikratyt stengiuos nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos ir šiaip visokių tuščių fantazijų, kurios dažnai plauko mūsų tuščiose galvose. Aš stengiuos užmirst, nors ir juokais pasakytų, nešvarių žodžių kombinacijas. Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam „iš grynosios išminties“, ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, – su atlaidumu žemyn.

Tu rašai, jog tarp mūsų yra kažkas vienas. Taigi yra ir bus, nors Tu kartais ir stengies save įtikinti, jog to nėra, nors tu kartais nori tą vieną sugriauti. Iš Vilniaus man pranešinėja įvairiausių gandų. Žinoma aš jais netikiu, bet vis dėlto kažkas yra, kažką Tu turi prieš mane, nes vis „varai savo geometrijų“, kurios aš nepažįstu.

Nuo šiol mūsų draugystę aš perduodu į Tavo rankas. Daryk Tu su ja ką nori. Savo pažadų Tau aš nepamiršau ir nepamiršiu. Aš jų laikysiuos, nes jie yra mano ištarti. Tačiau jokio įsipareigojimo iš Tavo pusės aš nereikalauju.

Tai paskutiniai griežti žodžiai, kuriuos aš Tau ištariu. Kaskart Tu regėsi mano „geras akis“ dar skaidresnėmis ir Tau palankesnėmis, kol jos kartą sušvis amžinatvės skaidrumu. Tačiau nenorėk, kad jau šiandien jos būtų tobulos. Tame kelyje, kuriame aš senai plėšaus, kiekvienas žingsnis pirmyn yra sunkus.

Tu rašai, jog kažkada Tu mane matei „stiprų ir galingą“. Šiandien aš toks Tau nebeatrodau. O tai atsitiko todėl, kad pripratai. Tačiau aš neklaidingai jaučiu, jog tą vaiką, kuris anuomet kalbėjo, šiandien aš įsidėčiau į kišenę. Žinoma aš tada buvau švaresnis, bet juk galima tapti švariu dar ir šiandien.

O gal Tu nori nuo manęs atsitraukti ir visą laiką tik iš tolo stebėti, kad vėl manyje susilietų į vieną: draugas ir žmogus? Jei tai yra ne kaprizas, o Tavo didaus troškimo padarinys, tai rašyk, išeitį rasime.

Visi tie abejojimai ir klausimai, kuriuos Tu savo puikiame laiške surašei, yra mano kasdieninė duona. Tačiau aš noriu, jais maitindamasis, išaugt tvirtas ir nepalaužiamas. Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus…
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.

Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.

Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nusviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.

Vytautas

38

Šarnelė, 1942.VII.26

Aš tave dabar myliu labiau, negu bet kada, ir, nors Tu mane visai pamirštum, iš manęs pasijuoktum, seniai kitą mylėtum, kaskart aš Tave mylėsiu labiau ir labiau…

Šiandien gavau Tavo laišką, tuoj pat ir rašau, nes negaliu nerašyti. Juk dabar aš savo laiką, savo gyvenimo ritmą matuoju Tavo žodžiais, kurie taip šykščiai man nubyra Tavo laiškuose.

Tu rašai: „… bet vis tiek tuščia, klaikiai tuščia“. O jei Tu žinotum, ką aš neatiduočiau, kad galėčiau iš Tavęs pirkti tokius paprastus žodžius kaip va šitie: „Ir jau man nebėra taip tuščia ir taip klaiku“.

Jei aš galėčiau Tavo skausmą paimti sau, aš jį su mielu noru paimčiau, net jei jį paimant kas dešimteriopai padidintų.

Tu jau esi kaime, turi viską. Labiausiai Tave myli motina. Žinoma aš to nė nenoriu neigti. Bet ji myli Tave kaip motina, o aš myliu kaip aš. Ir man Tavęs pavaduoti niekas negali: nei motina, nei brolis, nei sesutė, nei poezija, nei mokslas, nei visa kita. Tavo vieton aš neturiu ko įsprausti. Ji, be Tavęs, liks visada tuščia.

Kitų žmonių meilė man Tavęs ne tik nepavaduoja, bet įrodo, kaip aš reikalingas Tavęs. Liepsnos vandeniu neužpilsi, ją tik išplėsi.

Man ilgesys yra daugiau nei vasariškų gėlių laukas, jis man yra nuolatinis priminimas, jog aš esu nepilnas, sužeistas, paliktas.

Aš Tau nesu nei draugas, nei artimas, nei dievai žino kas. Aš esu egoistas, bet aš esu kartu ir tikrai mylįs. Tu čia pamelavai, kad nėra tikrai mylinčių. Aš! Galbūt aš nemoku to pareikšti, parodyti ryškiai, bet kur Tu prasidedi, mano egoizmas baigias. Tu esi ta, kuri sunaikinai mano egoizmą ir (kokie nežinomi Dievo keliai!)… mane padarei pilnesniu, gilesniu, didesniu, nes aš pasidariau, kas Aš buvau ir kas Tu esi. Ir pirmą kartą aš pasijutau esąs žmogus, išėjęs iš savo egoistinio aš ir staiga pasidaręs visuma.

Tu rašai apie Juozą. Taip, jis man draugas. Bet draugas neįeis į kitą draugą, jis nebus manimi. Aš tą žinau ir to iš draugo nereikalauju, nes to prie geriausių norų padaryti neįmanoma.

Jis manęs užklausė, parašęs apie Vilniuje skleidžiamus gandus, kokie yra mūsų santykiai, ir aš jam atsakiau (žodis į žodį turbūt neatitiks):

„Aš jai parašiau keletą laiškų, bet mano geriausias draugas į tai atsakė abejingumu ir tylėjimu. Iš karto š pasišiaušiau. Bet dabar vėl ramiai galvoju. Tik jaučiu, kad kažkas tarp mūsų yra sudaužyta šukėmis. Tačiau aš tų šukių nerinksiu“.

Pirma aš galvojau, kad mano ir Tavo vienumas yra suskaldytas, bet aš klydau. Ten buvo sudaužytas mano egoizmas ir tuščias savęs vertinimas. Šiandien jau yra taip, kad aš to egoizmo šukes išmečiau laukan, o mano ir Tavo vienumas paliko nepaliestas ir dar tvirtesnis negu anksčiau.

(Žinoma, Broniuk, Tu neįsižeisk, kad aš vartoju tokius žodžius: mano ir Tavo vienumas. Taip, tarp manęs ir Tavęs yra tas vienumas, ir aš jo niekada neatsisakysiu, bet visomis savo galiomis jį plėsiu ir skleisiu savo širdyje. Bet juk tai nereiškia, kad jis (vienumas) būtų grįžtamasis. Tavo pačios valia, kad toks pat vienumas būtų tarp Tavęs ir manęs.)

Draugo Tu, žinoma, „nepakeisi“, nes jis bus visada šalia manęs, o Tu esi, jau gal visai nenorint, manyje. Draugas eis ir nueis, kitoje vietoje ir kitu laiku atsiras kitas, o Tavęs aš iš savęs niekada nebeišlaisvinsiu, nes aš pats tapsiu laisvas Tavyje. Su Tavim aš jaučiuos surištas nelygstamais ryšiais, kurie man duoti ne juos atmegzti, bet sutvirtinti. Ir koks paradoksas, tie ryšiai mane padarė laisvesniu, nes aš pasidariau tobulesnis Tavimi, nors tas tobulumas pirktas didele kančia: mane sekioja tas nuolatinis ne! ne, tavimi Ji nepasidarė laisvesnė, todėl nori tave pamesti. Aš jaučiuos sakąs Tau nuolat kartojamą Taip? o Tu man atsakai: Ne! O, kad tas Ne! būtų tik nesusipratimo pagimdytas.

Šiandien aš myliu daugiau Tave ir mažiau save, nes aš dabar žinau: save aš visada surasiu, o Tavęs netekti greit galiu. O Tau užkariaut mano ginklai silpni:

Aš menkas poetėlis, rašinėjąs eiles, negražus, niūrus ne tik pasižiūrėti, bet ir pakalbėti. Aš, be to, niekam nežinomas, ir gal negreit būsiu žinomas, tačiau manyje visada degė toji ugnis, kuri kartais ir mano išorėj nušvisdavo: aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes, ir klydinėjau aplinkui. Tačiau nerami širdis, padarius paskutinį žygį, pateko į tą kelią, iš kurio aš jau nebeišeisiu. Ir aš gyvenimui tariau Taip! Visuotinysis Taip! Tas karžygių žodis! Ir todėl šiandien aš jau be baimės tariu: „Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų“. Mano naktis finita est! Pro begalinį skausmą kažin kas šviesėja. O toj šviesoj Tu mano pirmas spindulys. Todėl dėkingumas mano Tau yra tikras, nuoširdus ir nesibaigiantis. Kad ir kažin kokiu tamsiu debesiu Tu man grūmotum per visą amžių, aš Tavyje pažinsiu ne tamsųjį debesį, bet pirmąjį mano tikrosios aušros spindulį.

Tu rašai: „Bet aš išdidi. Ir niekad neprašysiu“.

Tu neprašysi, Broniuk, aš žinau. Tu išdidi! Bet aš prašysiu, visko iš Tavęs prasysiu, prašysiu su džiaugsmu ir net su viltimi. Mylintieji visada yra bepročiai, bet jie yra nepavaduojami, nes jie myli.

O prašysiu štai ko: Parašyk man laišką netingėk. Kada nors pavakariu, ramiai atsisėdus, pasilsėjus. Ir ką parašysi, tas bus man gera. Aš Tavo paprasčiausiuose žodžiuose matau begalinę minčių platybę ir sau begalinį turinį.

Ir kito dalyko prašysiu… Tu rašai: „Jeigu žinočiau, kad ten gausiu tarnybą, turbūt nė kiek negalvočiau“. Tokie, rodos, nekalti žodžiai, o jie man sukelia nerimo ir nevilties. Kai Tu galutinai spręsi šitą klausimą, mesk ir mano didelį, nors gal nereikšmingą, prašymą ant svarstyklių lėkštės, kuri sveria Vilniaus pusėn. Jeigu aš, atvykęs Vilniun, Tavęs nerasiu, man šitas miestas atrodys tuščias ir nelaimingas. Turbūt Tu esi kas nors labai daug, jei sugebi jį viena padaryt gyvą ir įdomų?

Gal paskaitę tuos žodžius juoktųs visi, gal tu pati juoksies, bet jie ir Tu būsit neteisingi. Ką aš padarysiu, jeigu jie nemato. Tu esi daugiau, negu bet kada Tau galėjo prisisapnuoti, ir štai aš pamačiau, kas Tu esi.

Žinai, aš sugalvojau juokingą planą. Jeigu nori „pasitarnauti“ lietuvių literatūrai, tai štai koks reikalas: kiek tu man parašysi laiškų, tiek aš Tau pasiųsiu kūrybos gabalų, eilėraščių ar panašiai. Aš tau jau pasiunčiau tris ir šiandien siunčiu ketvirtą: Pabaigą. Ji, nors nevykus, bet tiksliai nusako mano sielos būseną, galiojusią iki 1942.VII.20. Jau dabar tokios nakties aš nebeparašyčiau. Iš ten man bepriklauso viena paskutinioji eilutė. Nors kitos, kaip išreiškiančios manyje vykusį procesą, liks amžinai mano atmintyje.

Pasiųsiu Tau tą sąsiuvinį, kuriame įrašiau savo „Išpažintį“. Tai istorinis dalykas. Dabarčiai jis nebegalioja, bet jei Tu nori, prašau. Tik iš ten nedaryk kokių ypatingų išvadų. Šiandien to sąsiuvinio su savim neturiu, tai pasiųsti negaliu. Bet neužilgo tikrai pasiųsiu.

Po šito laiško vis dar mane kažkas kamuoja. Aš bijau, kad Tu vėl nesugalvotum man aukotis, vėl stengtis įtikti man ir tuo save kankinti. Nes man vis kažkaip liūdnai vaidenasi, kad Tavo meilė man tebuvo paprastas įsikalbėjimas” paprastas noras pasiaukoti „poetui“. Aukos, Broniuk, nedaryk, nes tuo papildysi vieną iš galimų sunkiausių nuodėmių. Aukotis galima draugui, tėvynei, mokslui, bet negalima aukotis mylinčiam, bet nemylimam žmogui, nes tai yra giliausia panieka. Geriau man šaltas ir akmeninis ne!, negu apgaulingas ir pasiaukoti trokštąs taip. Aš dar kartą kreipiuos į tai, kas yra geriausio Tavyje; aukos nedaryk, tegu būna meilė!

Vytautas

39

Vilnius, 1942.XII.22

Broniuk,

nesupyk, kad aš daug prirašysiu, nes man nesunku rašyti. Kas būtų, jei poetai nemokėtų rašyt?!

Kai Tu išvažiavai, aš vėl ėmiau Tave matyt iš perspektyvos, vėl many gyvi visokiausi prisiminimai. Šiandien aš kažkodėl perskaičiau Tavo laiškus, ir man prisiminė vasara. Kai tik aš ją prisimenu, man kažkaip nesmagu ir liūdna. Juk ši vasara (tikėsi ar netikėsi) man buvo našta, kurią aš tempiau keturis mėnesius. Ir tempiau taip sunkiai, sunkiai. Priešpiet aš galvodavau, jog vakare bus lengviau, o vakare, kad rytą. Paskui tikėdavau, kad po poros savaičių praeis, o niekas nepraeidavo… Tu sakai, jog mane bandei. Tačiau bandyti kitą gali tik tas, kuris yra stipresnis už bandomąjį. Tu tokia buvai, tu buvai stipresnė. Iš kur ta jėga? Tas, kuris stipriai myli, yra silpnas. Ir man vėl kažkokios liūdnos mintys kyla galvoje.

Tačiau aš jų kratausi. Ir vis tiek dažnai veltui. Kažkokie sunkūs vaizdai vėl prabėga pro mano akis ir iš jų susidaro vienas vieningas paveikslas: Tavo apatija mano atžvilgiu. Dažnai, kai aš kalbėdavau, Tu manęs neklausydavai, kai aš būdavau linksmas, Tu nepralinksmėdavai. Ir aš visada jaučiu, kad Tu eini pirma, o aš bėgu paskui. Ir eini kažkodėl pikta ir nepatenkinta… Aš Tavęs nė kiek nepaveikiau, ir Tu nepasidarei tokia, kaip aš. Tuo tarpu, ką Tu turėjai, aš jau viską iš Tavęs perėmiau, o Tu dar ne viską… Dar yra daug ko manyje, ko aš Tau nesuspėjau pasakyti. Ne dėl to aš nepasakiau, kad būčiau laikęs ką nors paslaptyje, tyčia nenorėjęs Tau atverti, bet kad aš jaučiausi visą laiką lyg užguitas ir dažnai nedrįsdavau kalbėti, nes atrodė, jog dar ne mano eilė kalbėti ir Tu įsižeisi, jei aš prabilsiu. Tu dažnai man prikaišiodavai, jog aš per daug vertinu savo žodžius, tačiau, nuoširdžiai sakau, kalbėjai netiesą. Taip aš juos vertinu ir branginu, tačiau labai labai noriu juos pasakyti.

Tu tiki (aš tai jaučiu) manimi. Ir Tu manai, kad aš būsiu didelis žmogus. Aš jau dabar galiu šį tą padaryti. Tu pati taip sakai. Bet Tu gerai dar iki šiol nepamatei, iš kur aš visa tai imu. Taip, atsakysi, skaitai, mokaisi, daug žinai. Bet toks pasakymas palieka žodžiu, raide, dalyko konstatavimu, bet neakivaizdžiu regėjimu. Ir štai dėl ko aš laukiu ateities ir tikiuosi. Kai mes gyvensim kartu, Tu nejučiom pilniau įeisi į mano pasaulį, jame visiškai įsigyvensi, ir iš to bus abiem didelio džiaugsmo.

Tu iš prigimties labai į bet kokią romantiką palinkusi mergaitė. (Juk ir manęs pasirinkimas tik iš to ir tik iš to bus kilęs.) Bet dabartiniai laikai Tave per daug privertė rūpintis manimi ir broliu, ir artimaisiais, nes Tu per daug gerą širdį turi. Tau be galo rūpi, kas su manimi, kas su Jonu kasdien atsitiks. Ir tie dalykai Tave išvargina, prikamuoja, dažnai Tave apatiškai nuteikia. O aš, kadangi per Tave atkrito bet kokie rūpesčiai, esu laisvas. Ir mano galvoje atsiranda įvairiausių fantazijų. Aš kartais norėčiau jas Tau pasakyti, bet dažnai jaučiu, kad jos būtų labai juokingos rūsčioje gyvenimo aplinkoje. Ir nesakau. Bet ateis ir joms laikas. Juk ne visada siaus žiaurioji realybė, ateis ir fantazijoms palankesni laikai. Tada mudu jomis pilnai pasidalinsime (o juk dabar nė progos nėra, nėra nei laiko, nei vietos). Ir tada mudu suaugsime taip, kad nežinosime, kur aš baigiuosi ir kur Tu prasidedi.

O ateityje aš gyvensiu kietą darbo gyvenimą. Jau dabar susistačiau dienotvarkę. Iš ryto porą valandų (o vėliau praplėsiu iki keturių) rašysiu. Kasdien ir tuo pačiu laiku. Dirbsiu kaip amatininkas. Įkvėpimo nesulauksi. Jis ateis bedirbant. Tik tokiu sunkiu triūsu galima šis tas pasiekti. Ir dirbsiu kaip motoras, tada visi praregės, kas aš galiu būti. Genialumas ir yra ištvermė. Yra daug gabių žmonių, bet genijų maža (nes maža ištvermingų). Taigi, sakysim, nuo 6 iki 8 val. rašau. Nuo 8 iki 14 val. sėdžiu tarnyboje. O po pietų su Tavimi. Skaitysime abu, mokysimės abu (žinoma, jei tu padėsi – o padėt padėsi, jei tik mylėsi, o nežiūrėsi, kad vien tik aš Tave mylėčiau –).

Tu gal pasakysi, kad toks gyvenimas neįdomus, kad reikia daugiau rūpintis puošnumu, baliais, pasivaikščiojimais, pasimatymais ir šokiais. Tada jausies smagiai pagyvenęs. Taip, viso to reikia, bet tai po darbo. Ramu ir džiaugsminga, ir malonu švęsti, bet tik tuomet, kai atliktas darbas. O kas sakytų gyvenimą esant vien tik „smagiai pagyventi“, tas pasirodytų nesubrendęs. Ir tos draugės, kurios Tau kugžda, kad reikia pasitrankyti, pasiausti, pasidaužyti su kavalieriais, yra dar nesubrendusios. Nesvarbu, kad jos jau „pagyvenę“ ir vaizduojasi žinančios, kaip reikia gyventi pasaulyje, – jos vis dar nesubrendę, vis dar vaikai. Gal jos ir mirs vaikais.

Žinoma, aš nenoriu Tavęs įtikinti, „apgauti“ Tave. Čia reikia pajausti, ne vien tik žinoti. O apie gyvenimą, galiu išdidžiai pasigirti, ir aš žinau, ir ne blogiau už Kaune išaugusias merginas, kurios jau senai poniom tapusios. Galbūt aš nemokėsiu tiek būdų išversti akims, kiek jos moka, tačiau visur kitur aš pasirodysiu už jas daugiau benusimanąs. Ir pačioj pilkiausioj gyvenimo realybėj!.. O apie jas aš galiu pasakyti, jos dar nėra subrendę. Bet kam kalbėti, pati Tu tai, Broniuk, jauti.

Reikia gyvenime mokytis to, kas reikalinga, prisitaikinti prie tos aplinkos, kuri supa. Jei Tu nori su manim gyventi, tai to Tave draugės neišmokys, jos nepatars, kaip su manim elgtis. Jei Tu atsineši žinias iš kitų apie mane ir būsi išmokusi elgimosi su manimi iš kitų, tai, žinok gerai, tos atsineštinės formos labai netiks, Tu niekaip jų neįstengsi pritaikinti. Tik įsižiūrėję vienas į kitą, mes suprasime, kaip mums elgtis.

Ir kai tik aš pajausiu, kad Tu visą mane priimi, visu manim domiesi ir viską, kas manyje yra, savinies, aš tapsiu pilnai laimingas žmogus.

Bet tiek to, viskas gyvenime turi vykti natūraliai. Šalin visos taisyklės ir visi nusistatymai, tebūname mes tokie, kokie buvome aną pavasarį. O iki to tiek nedaug tereikia: vien tik nusivalymo nuo tų kasdieninių rūpesčių. Juk Tu pati ne kartą pastebėjai: kai Tu linksma, tai ir aš linksmas, jei Tu džiaugies, tai ir aš džiaugiuos.

Dabar, kai Tu atvažiuosi, mudu pabūsime dažniau dviese. Jonas gal nuvažiuos į kaimą. Bus mažiau triukšmo… ir mano širdyje kažkaip labai gera ir tokia lengva šiluma glosto visą.

Šįvakar aš žiūrėjau Tavo mažytes nuotraukas, ir kažkodėl labai Tavęs pasiilgau. Norėjau apie tai ką nors pasakyti kam nors… kad ir Jonui. Bet kaip visada nieko nesakiau. Aš pykstu ant Tavęs: Tu iškart manęs nepasiilgsti, o aš labiausiai ilgiuos pirmosiomis ir prieš pasimatymą dienomis. Rodos, ką ten reikėtų pamatyti, rodos, negražu suaugusiam žmogui svajoti kaip mergaitei, o tačiau negali nugalėti savęs. Aš dabar beveik nieko negaliu dirbti, kažkaip nėra ūpo, geriau noris kur nors kampe įlindus pasėdėti ir pasvajoti. Ir tada visokios mintys ir vaizdai susimaišo galvoje. Ir aš išsiilgstu vasaros, kaimo, kuriame galėtume kartu gyventi. Linksmiausia pasauly tai dviem, kai tuo tarpu visi kiti tik triukšmą kelia. Kai esi dviese, kiti nereikalingi. Tai galbūt egoistiška, bet aš kitaip negaliu. Aš ir kitiems to nepavydžiu. Tegu jie tai supranta ir įgyvendina.

Aš šias Kalėdas nelinksmai praleisiu. Sėdėsiu kamputy (sofos kampe) ir žiūrėsiu kur nors į vieną tašką. Klausysiu muzikos. Tačiau aš pabudinsiu savy fantaziją ir duosiu jai laisvę. O ji many yra stipriausioji galia. Aš vėl galvosiu apie šiaurę, savo tėviškę, apie miškus ir laukus, apie žmones, kurie lekia mėnesienos naktį rogėmis, pasikinkę žirgus su skambučiais. Ir kažką panašaus parašysiu Simfonijų įžangoje. Tu nesupyk, jei aš dar nebūsiu tos įžangos Tau sugrįžus baigęs (nes, manau, ji bus netrumpa). Ir mane jau dabar kažkas užplūsta, aš jaučiu lyg drebulį, lyg malonų šiurpą, kuris nukrečia žmogų, staiga ką nors džiaugsmingo išvydus.

Taigi skubėk į mano Simfonijų įžangą. Nors vieną posmą tai tikrai sulipdysiu. Jau rytoj keliuos šeštą valandą dirbti. Dirbsiu kaip darbininkas ir gal vėliau tapsiu meistru – maitre. O to, man rodos, ir Tu labai trokšti. Juk ar ne visi mūsų troškimai sutinka!

Jei ką nors nieko neveikdama galvosi, tai galvok apie mane, jei ir kitą ką galvosi, tai galvok per mane. Nes niekas kitas taip nesuriša žmonių, kaip bendra mąstysena, jausena – galvosena.

Pirmadienį laukiu Tavęs! O dabar iki. Atsiprašau, užmiršau pa– – – – ti (Neužmiršau, bet nedrįstu.)

Vytautas