Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (40-49)

Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (40-49)
Vytautas Mačernis

40

Švenčionėliai, 1943.III.3

Mano Inken,

atvykęs į Šv., Juozą sutikau stotyje. Paprašiau nakvynės, tai jis patarė pasiieškoti viešbuty. Tai kas beliko daryti? Keliauju į Griovą. „Valandėti“ tie aukštaičiai. Nežinai, kokie jie šiandien gali būti.

Pasirodo, pravartu būtų buvę pasiimt daugiau valgyti, bet manau, kad užteks. Svarbiausia atvyksiu labai išvargęs, o Panevėžy nežinau kur sustosiu. Gera dar, kad atsisėsti kur turiu.

Man pasiųsk mažą siuntinėlį: laiškams popieriaus ir vokų (pamiršau), savo knygas (Malakauskį) – aš parašysiu darbą. Juk vakar mudu visai apie tai pamiršom. Siųsk Juozui. O laiškus rašyk kaip galima dažniau ir kaip galima daugiau prirašyk. Juk dabar aš tik per juos Tave teturėsiu.

Rašyk naujienas!

Aš jau spėjau Tavęs labai, labai išsiilgti. Man rodos, kad Tu pati gali suprasti, kad…

V.

41

1943.III.8

Jau esu namuose. Nors esu tik antra diena, bet jau rūpesčių atsirado. Nes ir namuose, pasirodo, nesu tikras.

Broliui nepatiko mano sugrįžimas. Jis valsčiuje kaipo vyriausias sūnus ir ūkio valdytojas tapo nuo prievolės atleistas. O dabar bijo, kad vietoj manęs nereikėtų jam pačiam įkliūti. Jis nepatenkintas manimi. Aš dabar galvoju, kur man dėtis.

Mama su ašarom akyse skundžiasi, kad negali su juo sugyventi. Jis iškirto daug miško ir prauliojo. Mes niekada negaudavom miltų ir cukraus. Miltus jis parduodavo, o iš cukraus gamindavo likerius. Cukraus neragavusi net mama; kas mėnesį 5,5 klg. cukraus jis suvartodavo vienam sau.

Lašinius, mėsą ir grūdus jis veždavęs ir kažin kur dėdavęs. Niekada nebuvęs (nė vienos dienos) namuose. Girtas ir girtas grįždavęs. Nežinau, iš kur jis ištraukė puikios medžiagos kostiumui ir jau pasisiuvo. Tai trečias kostiumas šiais karo metais. Vieno kostiumo švarką jis kasdien dėvėjęs. Ir šiandien jis jau visai nupeckintas. Jis man pasiūlė jį persisiūt, t.y. išverst į kitą pusę. Aš pats nežinau ką daryti.

Pasirodo, jog jis turi dar vienam kostiumui ir paltui leidimą. Iš girto galbūt aš iškaulinčiau tą leidimą. Būtų puiku. Kažin ar Vilniuje galima pirkti medžiagą iš čionai gautu leidimu? Be to, aš jau nukniaukiau iš jo keturis taškus. Sakyk, ar Vilniuje juos negalima iškeisti į leidimą?

Kai važiuosiu, jei iš viso važiuosiu, aš užsivilksiu jo paltą (nors ir tas jau apdėvėtas), ir tiek jis jo bematys. O pats, turėdamas paltui leidimą, nusipirks naują. O būtų gera, turėčiau paltą ir kostiumą.

Vos tik man atvažiavus, atbėgo Juozas. Aš juo tolyn, juo labyn imu jo nebemėgti. Pirmiausia jis puolėsi į mano asmeninį gyvenimą, ir tai mane aprioriškai, iš anksto ir išdidžiai smerkdamas. Visą laiką jis aplinkui sėlino ir norėjo sužinoti, ar aš greit vesiuos. Iš jo kalbos aš supratau, jog aš blogai padaręs, kad su Tavim nesiskyręs, jog mane Tu pražudysianti ir t.t. Jis Kaune iš Kriukos ir kitų girdėjęs panašias kalbas ir joms pritariąs. Man pasidarė labai nelinksma, kad kitas nori tave vien pažeminti, pajuokti. Aš visai užkandau lūpas ir nieko nepratariau. Jis pasijuto lyg įžeistas.

Mane pykina tas jo veidmainiavimas. Girdi, čia jam kaime gyventi esą be galo smagu, jis nenorįs į miestą besugrįžti ir t.t. O aš tik norįs kuo greičiausiai vėl grįžti atgal. Aš pasakiau: taip. Taigi visi draugai tol, kol Tu šoki pagal jų sumanymus. Jeigu iš Tavęs jie nebegali išspausti jokio pelno ir padaryti su Tavimi jokio bizinio, jie nebevertina tavęs.

Kalbėjau ir su mama. Ji atkalbinėjo mane, paskui tarė: ryžkis ir daryk, ką nori. Nors karo pabaigos palauktum.

Esu labai liūdnas. Lauke nors saulėta, bet šalta. Aš įpratau visą laiką būti su Tavimi, ir man dabar kažkaip nejauku. Aš nemoku laiškų rašinėti ir poetizuoti. Mano laiškas būna visada efemerinis. Svarbos jis teturi tik tam momentui, kuriame jis rašytas. Po to jis pasirodo tuščias ir nevykęs. Rodos, kas galėtų geriau rašyti laiškus negu aš, o tačiau taip nėra. Tavo laiškai yra 10 kartų labiau vykę.

Kažkokios liūdnos ir įkyrios mintys visą laiką ūžia mano galvoje. Aš nebenoriu žmonių ir draugų. Ir pats savęs nebenoriu. Ar aš esu blogas? Galbūt, tačiau aš norėjau būti tik geras. Ir geras visiems. Geras Tau savo atsidavimu, geras kitiems – nelindimu jiems į akis. O tie kiti man į akis lenda. Jie visada jaučiasi galį man pamokslus sakyti. Jei aš sakau pamokslą, tai niekada jo netaikau vienam asmeniui. Ir baisiai nesidomiu kitų gyvenimu, gal net perdaug. Jei aš indiferentus kitų atžvilgiu, tai ne todėl, kad be Tavęs nieko nesugebėčiau matyti, bet dėlto, kad kiti taip be galo menki ir neįdomūs. Ko jie siekia, ko jie nori, visa tai man seniai ir gerai pažįstama. Tie „idealistai“, tie „ne šios žemės piliečiai“ yra paprasti niekdžiugiai. Jų ore aš dar greičiau užtrokščiau. Ir iš viso man labai trošku. Aš pasidariau per daug rimtas savo metams. Manęs niekas nebestebina. Ir todėl aš kaskart daraus liūdnesnis ir liūdnesnis. Imsiu rašyti „Meditations sur la vie triste“.

Aš visada, kai sėdžiu žmonių draugijoje, žiūriu per jų galvas tolyn, kai skaitau knygą, visados domiuos sekančiu puslapiu, ne skaitomu, gerdamas vandenį, užmirštu troškulio patenkinimą, bet galvoju apie būsimą troškulį. Aš visas kažkaip netikęs žemės gyvenimui (ne su pasididžiavimu tai sakau), visas kažkokia liūdnos ateities anticipacija, ir vienintelis dalykas, kuris mane laiko dar tampriai surišęs su žeme, esi Tu. Be Tavęs aš pakilčiau oran, pradingčiau. Aš žiūriu, kaip tie „nežemiškieji“ moka puikiai kalbėti apie idealus ir tik atsigrįžę plakti ir pudruoti veidus. Aš taip nemoku.

Tavęs aš nemoku puošti jokiomis dorybėmis nei poetizuoti, tačiau jaučiu, jog man reikia Tavęs, o kitų nereikia. Be to, tokių, kurias galėtum puošti, dar nesutikau. Visos yra baisaus žmogaus ribotumo pavyzdžiai. Bet vis dėlto aš per daug išauklėtas ir mandagus, kad imčiau joms tai įrodinėti.

Dabar man reikalinga ta vienuma ir tas susimąstymas, aš vėl iškelsiu iš savęs tai, kas buvo per pusmetį ar daugiau many susirinkę. Kažkas jau vėl subrendo manyje, kažkokios medžiagos prisirinko manyje. Belieka užsidėti priejuostę ir kalti iš jos naujus eilėraščius. Ir tas rimtas darbas mane baugina. Geriau pasitenkinti pasyviu rinkimo darbu.

Rašyk man naujienas! Aš manau geriausiu atveju čia prabūti nors du mėnesiu. Bet kaip elgtis, Tu pati geriau žinai. Juk žinios pas Tave. Gal aš grįšiu su nauju kostiumu?.. ir paltu? Tas išorinis skurdumas mane žeidžia lygiai kaip ir išvidinis. Mano svajonė yra: vidinio žavumo niekados neturi nustelbti išorinis skurdumas. Žinoma, auksas ir pelenuose žiba, tačiau ne pelenuose auksui vieta.

V.

42

1943.III.14

Inken,

man jau nusibodo namuose stumdytis su broliu. Aš negaliu nuo jo atsiginti. Kitąsyk aš nieko nesivešiu į namus. Dabar jis visą laiką nešioja mano šviesųjį kostiumą. Kartą aš jį paslėpiau, tai jis užsivilko juodąjį. Jis ima nesiklausęs šlipsus, pirštines, žodžiu, kas papuola. Ir jei nenoriu duoti, tai mušasi. Visą laiką trina mano portfelį, nors pats jų turi du ir ne blogesnius. Dabar jau ir mano batus apsėdo. Tą kepurę, kurią aš buvau prašęs prisiųsti, pasirodo, jis rado ir pasiėmė sau. Dabar visai jau nupeckotą radau. Kai aš ant jo pykstu, tai jis tiesiai man į akis drožia: aš esu vyresnis brolis ir darau, ką noriu. O mama nieko nesako, nors pati nuo jo kenčia.

Iš ūkio jis nė nemano pasitraukti. Jau išnaikino visą mišką. Mama sako, jog mažesnieji jau nieko neturės. Už tai jis mamą ragana vadina. „Kas man, – sako jis, – kai nebebus iš ko gyventi, aš po karo kur nors tarnybą gausiu. O per karą aš iš ūkio niekur neisiu, kaip vyriausią sūnų ūkyje, kur yra miręs tėvas, mane nuo visų prievolių atleis“.

Kai aš parašiau šį pavasarį jam laiškų ir paprašiau iš valsčiaus gauti pažymėjimą, jis atsisakė jį parūpinti. Jis manęs nė matyti nenori. Mat bijo, kad pats už mane nenukentėtų. O mama sako, ką darysi, toks jau tavo likimas. Jeigu reikia eiti, tai reikia.

Man baisiai su juo sunku. Ir ramiausiam žmogui sugestų nervai, jeigu gautų su juo nors trumpą laiką pagyventi. Aš važiuosiu iš namų, ir baigta.

Tai vis tokie rūpesčiai! Antras reikalas, nesiųsk daugiau tų knygų man. Čia jau nėra kur jų dėti, brolis jas išlaido, sutepa. Negi ką čia pasidėsi. Nesiųsk nė kaldros. Aš manau, jog Tau iš Vilniaus niekada nereikės keltis, o, be to, jeigu ir reikėtų, tai ne toliau kaip iki Kauno. Pagaliau rašyk Tu pati, ką galvoji.

Kas gero pas jus Vilniuje? Tu turbūt nė nejunti, kaip slenka laikas, o aš jį tiesiog kęste iškenčiu. Kadangi su namiškiais aš jokios kalbos negaliu išvesti, tai visą laiką kur nors įlindęs vienas ir kiūtau. Skaitau ir skaitau. Tačiau ir skaitymas pabosta. Ir taip išsiilgau Tavęs, jog, rodos, mirk. Man visada pasitaiko taip. Vos tik aš su Tavim išsiskiriu, tuojau lieku vienų vienas. Man dabar lygiai tiek pat sunku kiek aną vasarą. Rytą, rodos, sunku, o vakare dar sunkiau. Per daug jau su Tavim artimai susigyvenau, kad galėčiau ilgesnį laiką išbūti be Tavęs. Tau galbūt tai atrodo nesuprantama, ko gi, rodos, liūdėti ir kentėt. Tu šito dar nesi pajutusi, bet jeigu kas Tave kur nors nuvežtų ir uždarytų keliems mėnesiams vienui vieną, tai gal ir Tu pajustum. O gal ir nepajustum, gal Tavo kitokia prigimtis?

Vyt.

43

1943.III.21

Inken,

Aš jau buvau supykęs ant Tavęs, nes vis nesulaukiau laiškų. Šiandien jų gavau bent du. Labai labai džiaugiuos. Visą laiką aš galvojau vykt į Vilnių atgal. Bet nežinau, ar Tu nudžiugtum mane išvydus. Reikalai, atrodo, blogėja, ir nežinia, ko griebtis. Kur nėra Tavęs, aš su savo galva nieko neišmanau. Žinok, Inken, kad mano gyvenimas priklauso nuo Tavęs, kaip Tu liepsi, taip aš darysiu. Todėl rašyk man, kaip man orientuotis ir ką veikti. O, kaip aš Tavęs pasiilgau, jei Tu žinotum, tai išsigąstum!

Aš siunčiu Tau keletą eilėraščių. Nepalaikyk juos vaiko darbu, nors jie atrodo nekokie. Aš dabar dar tik bandau. O, be to, laikas nelabai palankus poezijai. Prie to dar ir namuose neramu.

Sunkiausia yra tai, kad aš nežinau, kada mudu vėl pasimatysime. Kai aš būnu su Tavimi, atrodo nieko nepaprasto. O dabar aš jaučiuosi taip toli nuo tavęs nuneštas, kad, rodos, neįmanoma Tave bepasiekti.

Rašyk, kai tik gausi, kas pas Jus naujo ir kaip manote verstis. Aš negarantuoju, kad neatvyksiu pas Tave. Taip man sunku. Aš galėčiau kalnus prirašyti, ir tai nieko nebūtų pasakyta. Kartais man atrodo, jog galva sukasi. O taip ji kadais buvo tvirta… ir dabar ji tebėra tvirta, tik ne Tavo atveju.

V.

44

1943.III.25

Inken,

paskutinės žinios mane labai labai liūdnai nuteikė. Ir aš visą laiką galvoju apie Tave. O mano liūdesys vis auga ir auga…

Po to, kai uždarė universitetą, bet kokios grįžimo galimybės Vilniun išseko. Ir aš dabar galvoju, ką Tu manai. Tu galbūt jau rengiesi grįžti namo? Iš Vilniaus turbūt greit visi išvažinės, maža kas beliks. Tu sugalvosi gauti tarnybą Kaune, namiškiai ragins Tave grįžt ir gyvent namuose. Be to, Tu pati trokšti Kaunan (… „noriu Kaunan pas Tave“). Ir Tu gal parvyksi. O iš namų aš jau Tavęs nebeiškrapštysiu…

Aš pats nežinau kaip geriau. Bet aš taip bijau, kad mūsų gyvenimas nevirstų vienąsyk sapnuotu, nerealiu sapnu. Namuose įsikūrusi Tu iš jų nebeišeisi iki karo pabaigos, o ir karui pasibaigus nežinia kada. Pamažėl Tau mano paveikslą užtrins širdyje namiškiai, naujos gyvenimo sąlygos. Aš nežinau, ar laikas didins jautrumą mano atminimui?

O jei kada ir pasitaikytų atvykti Kaunan, tai ten mes niekada nebūsime tikrai du. Pamažėl kas nors įsibraus mūsų tarpan. Ir tas gyvenimas, kurio mudu troškome, liks tokia pat pasvaja kaip ir visos žemės svajonės.

Į namus parvykti Tu galėsi bet kada, bet iš jų išvykti negalėsi, kada panorėsi. Gal būtų gera, jei Tu dar patarnautum, juk nebloga karo metu yra kas nors veikt, turėt kokią nors tarnybą. O į namus išvyksi tada, kada tikrai žinosi, kad aš toli nuo Lietuvos sienų. Ir jei Tu nepaklausysi manęs, aš, liūdesio vedamas, pasiduosiu likimo valiai.

Žinau, Tu surasi tūkstančius nesugriaunamų argumentų prieš mano svaitėjimus, aš teturiu vieną argumentą – savo meilę. O meilė su aritmetika nesutaria. Tačiau gerai apgalvok ir svarbiausia rašyk man.

Aš be galo dabar norėčiau būt pas Tave, ir būčiau šiandien jau pas Tave (pirmadienį buvau pasirengęs išvažiuoti), bet kažkas sulaikė mane. „Žiūrėk man, kad negrįžtum“, skambėjo ir tebeskamba ausyse. Ir kas gali žinoti kaip geriau. O tai buvo, rodos, lengva pasiduot gundymui, brolis ragino, mama ragino, aš pats mirtinai troškau. Ir namiškiai nusiminė, kad aš neišvažiavau.

Aš jaučiu, kad tūkstantį kartų būtų lengviau, jeigu mes būtume buvę ten, iš kur grįžti nebeatsiejamai surištas. Atrodo, lyg kokia garantija, jog tas žmogus tada jau Tavo. Bet taip ir yra.

Kur pakryps reikalai, nežinia. Bet aš anuo atveju pasistengčiau dar atvykti pas Tave. Todėl pabūk dar nors vieną mėnesį Vilniuje.

O, kaip būtų gera, kad Emilė būtų ženota ir gyventų čia. Tu atvyktum pas ją, ir aš Tave galėčiau turėt. Vienintelis noras gyventi manyje visados siejasi su Tavimi. Jei Tavęs nebūtų arba Tu nueitum su kitu, aš lįsčiau ten, kur pavojingiausia. Ir tą norą gyventi išsaugot manyje gali tik Tu.

Vakarais aš prikuriu tūkstančius neįvykdomų planų, ir tai vis dėlto, kad priartinčiau Tave prie savęs. Vienu laiku aš jau buvau sugalvojęs eit pas mamą ir prašyt, kad leistų parsivežti Tave į namus. Bet nenuėjau, nes nieko Tau dar nebuvau minėjęs. Kitas planas yra toks: Tu vasarą kada nors atvyktum iki Telšių ir apsistotum keliom dienom pas Kelpšą. Ir aš ten būčiau. Aš jiems pasakyčiau, jog Tu vasarojai pas gimines netoli Telšių ir išvykdama užvykai čia. Jie su dideliu malonumu priimtų. Žinai, iš kur man tas planas kilo? Jį pats Kelpša pasiūlė: Tu paprašyk ją vasarą atvykt pas mus.

Taigi visą laiką aš apie Tave sukuos. Mano vienintelis rūpestis kuo greičiau su Tavimi pasimatyti. Kartais, man atrodo, jog pėsčias iškeliausiu pas Tave. Aš taip buvau įpratęs su Tavim nesiskirti, jog dabar nėra valandos, kurioje nepajusčiau skaudų trūkumą. Net kada prisimenu Tave ant manęs pykstančią, gailiuos, kad nesi šalia ir ant manęs nepyksti. Tu net pykdama man atrodai pati geriausia pasaulyje mergaitė.

Aš dabar nieko neveikiu, rašyt nieko negaliu. Slampinėju dykas pakampiais ir vis kalbuos su Tavimi. Namuose prabuvau dar tik tris savaites, bet man atrodo, jog visą laiką gyvenau amžinai vienas, o gyvenimas su Tavimi pasirodo man sapnu, iš kurio be laiko nubudau. Ir man taip sunku, kad jo toliau negaliu sapnuoti.

Bet jau Tau minėjau, kad ir kažin kiek aš Tau berašyčiau, vis tiek būčiau dar nieko nepasakęs. Tai, ką jaučiu, galima irgi tik jausti. Žodžiais atpasakoti nejaučiančiam žmogui to negalima. Paprastai tariant, Tu man esi tiek reikalinga, kiek gali būti kas nors reikalingas žemėje. Ir be Tavęs gyvent, tas pats, kas negyvent, o tik ruoštis gyvenimui. Nei perdėdamas, nei mažindamas, ar Tu tikėsi, ar netikėsi, pats sau turiu pasisakyt, kad manęs kažkoks neištartas žodis nekankintų, – be Tavęs aš nesijaučiu savimi.

Kojinėms leidimą jau ištraukiau, bet aplink mus nėra kojinių. Gal kaip nors iš kur nors ištrauksiu. Aš žinau, jog Tu viską sugebi. Ar Tu nesugebėtumei su čia įdedamais keturiais taškais dar išsikombinuot vienas kojines? Ot būtų puiku! Tu nueik pas savo tą gerąjį vedėją. Gal jis Tau duos už taškus leidimą. Sakyk, kad taškai gauti čia, Vilniuje.

Būk gera, ir išsiųsk tuos maišus. Aš žinau, Tu jau pyksti, kad aš neatsiunčiu siuntinio. Kitą savaitę aš pasiųsiu, nes laukiu kiaulės papjaunant. Apie siuntinio siuntimą parašysiu siųsdamas. Man namuose sakė, jog siuntę man siuntinį. Kažin ar Tu radai kokį, ar dar arba visai neatėjo? Ten, rodos, buvo miltų.

Aš čia kombinuoju kostiumą. Vėl turbūt išeis sportinis, nes kitokio nėra. Kaip ten bus, vėliau parašysiu.

Rašyk man apie save. Man didžiausias malonumas yra skaityti tai, kas Tave liečia. Tik neįsižiopsok į kokį nors balvoną, nes žinai, koks aš esu pavydus. Tu nesi tokia pavydi, nes tiek nemyli manęs. (Aš visada su liūdesiu prisimenu, kad Tu nepavydėjai, kada aš buvau gimnazijoje, kad nepavydėjai, kada su Jonu išėjome pasišokt – pati išvarei, nepavydėjai Renės ir pagaliau Tu visai nebepavydi, o tas reiškia tą patį, kad Tu pagaliau visai manęs nebemyli. Kad ir kaip kitaip Tu aiškinsi tokį savo nepavydą, manęs neįtikinsi. aš žinau jo tikrąją ir giliausią priežastį. Aš besu Tau tik rūpesčius teikiąs vaikas, kuris savas, įprastas, laukiamas – ir vis tiek jau senai nebemylimas.)

Aš iš anksto Tavęs paprašau atlikti vieną darbą. Tu manęs paklausysi. Ir už tai jau iš anksto dėkoju. Tik neapgauk manęs. Nors Tu būtum tik dvi valandos, kaip išsiuntusi man laišką – sėsk tuoj ir parašyk man atsakymą į visa tai, kas man svarbu ir ką aš išdėsčiau šiame laiške. Juk Tu manęs neapgausi?

Bučiuoju Tave, kol Tu uždusi… V.

45

Šiauliai, 1943.IV.l

Inken,

sėdžiu Šiauliuose. Niūri, šalta popietė. Aš sėdžiu prie stalo, rankomis parėmęs galvą, ir, be galo, be galo dvasiniai išvargęs, žiūriu beprasmiu žvilgsniu. Tačiau nieko nieko nematau. Aš esu kaip įtempta styga, kuri nuo mažiausio prisilietimo virpa. Ir kartais norėtųs, kad ji trūktų. Trūktų, ir viskas pasibaigtų.

Nėra tokios valandos, kurioje aš jausčiausi lengviau, laisviau, ir kai aš pagalvoju, kiek tų valandų dar bus, man darosi klaiku.

Vakar aš vos galėjau paeiti. Aš baisiai norėjau, kad manęs neišleistų, bet išleido. Ir aš ėjau tokiu sunkiu sunkiu žingsniu ir visiškai nieko nemačiau. Ir paskui skausmas pakilo iki tokio laipsnio, jog jaučiau, kad viskas sukasi aplink ar krenta žemyn. Toks apdujęs aš atvažiavau iki čia.

Tu liepei nieko negalvoti. Vargšė, gera mergaitė! Bet aš negaliu negalvoti. Mano galva nuolat dirba. Ir aš jaučiu, jug blogai, jei turiu gerą fantaziją, jug blogai, jei galiu viską įsivaizduoti taip realiai, kaip niekad. Melsk Dievą, kad toji fantazija manęs visai nenukamuotų. Žmogus gali kentėti baisias kančias, tačiau neilgai gali panešti nuolatinį skausmą, nežinantį jokio palengvėjimo.

Aš bandau įsivaizduoti Tave, ant manęs pykstančią, bandau galvoti apie Tave kaip žmogų, su kuriuo aš gyvenau šimtą metų ir kuris yra jau man gerokai įgrisęs (atleisk už tai!). Bet vos tik aš nuo Tavęs atsiskiriu, nebepajėgiu įsivaizduot Tavęs kitokios, kaip baisiai tolimos, nepasiekiamos ir nepaprastai brangios, kuriai pamatyti negaila ir didžiausios aukos. Ir aš matau Tavo veidą, akis, kuriose pilna kažkokio neišsenkamo gerumo, meilės ir to dieviškumo, kuris žmogų iškelia viršum visų tvarinių. Aš vėl norėčiau pridėt Tavo rankas prie savo veidų ir jaust kažkokią palaimą sruvenant per jas.

Aš žinau, Tu kadais mane garbinai. Ir garbinai taip, kaip neverta žmogus garbint. Bet jei žinotum, kaip aš Tave garbinu, Tu palaikytum tai stabmeldyste. Ir mano fantazija tada papuošia Tave taip, jog Tu apie tai nė mažiausio supratimo neturi. Aš kartais pats sau liūdnai nusišypsau pagalvojęs, ko aš neišgyvenu ir ko neprifantazuoju.

Aš galvojau nusiraminti kuriam laikui po to, kai Tave pamatysiu. Bet dabar tos 4 dienos tebuvo keturi lašai, nukritę ant degančio tyrų smėlio. Jie tik dar labiau sukėlė troškulį.

Norėčiau būti Tavo būdo. Esi daug tvirtesnė. Jei nori, galvoji, jei nori, negalvoji. Gali save tvarkyti. Tik aš to negaliu. Jei kitur aš galiu būti kietas ir nepalaužiamas, čia esu bejėgis. Tu man rašyk taip, kaip Tu viena moki, ir pasakyk, kaip susivaldyti. Tu parašyk man laišką, kuriame pagrindinė mintis būtų:

„Un amant qui craint les voleurs n’est print digne d’amour“ (Mylintis, kuris bijo skausmų, Nėra meilės vertas). Nežinau, ar teisingai išverčiau?

Ir aš dabar imu suprasti, jug kančios valandos meilę ir tepadaro vertingą. Nuolatinė laimė ištvirkina žmones, dažnai juos išskiria ir supjudo. Gi išsiskyrimas ir kančia neatsiejamai suriša žmones ir meilę pakelia iki aukščiausio švelnumo. Ir aš manau, jog tame išsiskyrime išryškės ir mūsų meilė, nusivalys nuo kasdieniškumo ir taps amžina. Ir mes mokėsime tada ją vertinti. Žinosime, jog dėl niekų negalima jos žeminti ir teršti. Ji įgaus tą patį sakrališką atspalvį, kurį turi visi didieji dalykai.

46

1943.IV.3

Inken,

Rašau iš Kelp. Yra rytas, ir aš vos tik pakilau.

Žinai, visi protingi žmonės man patarinėjo susirasti tarnybą. Be tarnybos esą negera. Jeigu dabar susirandi tarnybą, tai reikalas gali būti nukeltas iki 1944 metų pavasario. O tai jau būtų gerai.

Žinoma, tai visa nėra taip lengva sukombinuoti, bet jeigu Tau kas nors pasisektų, tai geriau imk, negu neimk. Šiauliuose vienas technikas studenčiokas susikombinavo vien dėl to atleidimą, kad atlieka praktiką prie statybos. Ir jis dabar ramus ir patenkintas vaikšto. Jam tikrai galima pavydėti.

Sėdint namuose neįmanoma nepasirodyti. O jie tada gali klabinti tėvus. Jeigu tėvams grasintų, neišvengiamai reiktų išeiti. O, be to, kiek kalbėjau, sunku kokiu nors kitu būdu išsisukti. Jeigu kartais reikėtų ko nors bekombinuojant (lašinių 10–20 kg), ir tai įmanoma. Aš gaučiau iš namiškių.

Aš be galo dabar gailiuos, kad aną pirmadienį neišvažiavome. Jeigu ir būtų buvę bėdos, būtume susigaudę. Bet vis abu. O vienam atrodo viskas daug sunkiau. Sunku man vien dėl to, kad Tavęs neturiu, o prie to prisideda dar laikų neramumas, – ir tada jau neįmanomai sunku. O kada aš su Tavim, ne viskas taip baisiai atrodo. Viena bėda vis dar ne bėda, o ir ta pati bėda prie Tavęs nežymi.

Rašyk man, Inken, rašyk. Būk tokia nuolaidi ir nesigailėk nors keletos žodžių. O man tai bus didelė parama. Kitaip aš liksiu toks ligonis, kurio jau nebepagydysi. Ilgesys ir liūdesys yra tikri žmogaus budeliai, kada jie visu smarkumu suima žmogų. Aš esu lyg tas ligonis, kuris vartosi guolyje ir nežino, kokie vaistai jį išgelbėtų, ir vienintelis vaistas, kuris gelbsti lyg toj pasakoj yra tolimoj, svetimoj šaly. Aš net savotiškai pykstu ant Tavęs: kas gi Tu esi, jei man sudarai nepakeičiamą vertybę? Kodėl aš negaliu be Tavęs gyventi? Ir akys vėl prisipildo karštų, deginančių ašarų…

V.

47

Šiauliai, 1943.IV.5

Inken,

aš jau Šiauliuose. Vakar vakare atvykau mažuoju traukinėliu 7 val. vakaro. Bet man reikalingas traukinys jau buvo prieš pusvalandį išvykęs. Gavau visai parai likti Šiauliuose.

Ši mano kelionė baisiai nelaiminga. Švenčionėliuose Juozas nepriėmė, – atvykau nakties metu į Gryvą. Visi suskubo griebti savo čemodanus, ir kažkas man savo čemodaną numetė tiesiai ant galvos. Aš vos, atsipeikėjęs ir traukiniui jau einant, suspėjau išlipti iš traukinio. Gryvos stotyje kažkas pavogė mano lašinius. Likau vien tik su duona. Iki Gryvos buvau dar nieko nevalgęs, nors atvažiavome tik l-mą valandą nakties.

Iš Gryvos išvykau 3-čią valandą nakties transportiniu į Panevėžį. Su manim vyko dar ir daugiau žmonių. Baisiai visi peršalome. Man atrodė, kad vienas pilietis, toks jau labai nuskuręs, valgė mano lašinius. Jis pasigyrė pirkęs Vilniuje. Žinoma, reikšti pretenzijas, kad tai mano lašiniai, aš nedrįsau. Bet kai pasakiau, jog man Gryvoje pavogė lašinius, tas pilietis baisiai susimandražino. 12-tą valandą atvykau visas peršalęs kaip kiaušinis į Panevėžį ir 1330 išvykau Šiaulių link. Čia atšilau ir užvalgiau truputį duonos.

Atvykęs (ketvirtadienio) vakare į Šiaulius, nakvot nuėjau pas tėvelio buvusį draugą p. burmistrą Sondeckį. Mano atėjimas buvo baisiai originalus, skandalingas, o man ir labai nemalonus. Aš buvau tiek išvargęs, jog darydamas priešbučio duris, su nosimi virsdamas išdaužiau stiklinį langelį. Toliau, aš atsimenu, mane paguldė ant sofos. Šiandien p. Sondeckis štai ką papasakojo:

Apie aštuntą valandą vakaro aš buvau virtuvėje. Staiga priebutyje suskambo duždamas stiklas, ir kažkas virsdamas įgriuvo per duris. Išbėgęs prieangin žiūriu: ant grindų guli kažkoks pilietis, iš nosies trykšta kraujas. Su žmona mes jį atnešėme ir paguldėme ant sofos ir spėjame, kas tas žmogus: įdubusiais veidais, didžiausia barzda.

Atsipeikėjęs aš jiems prisistačiau, kas esu. Tada mane kruviną nuvedė į vonią. Ten buvo iškūrenta vonia, aš išsimaudžiau, nusisvarinau, nusiskučiau ir jau į žmogų panašus atėjau vakarienei. Po vakarienės guliau ir išmiegojau 12–ka valandų.

Tokia tat mano Odisėja.

Šiandien jaučiuos vėl tvirtai ir vakare vykstu toliau. Vilniun sugrįžti jau nemanau: per toli nuvažiavau.

Aš nelaimingai išsivežiau jūsų malkų rakčiuką. Dabar įdedu kartu į voką, kažin ar gausite?

Atvykęs vėl parašysiu laišką. Iki vakaro turiu daug laisvo laiko ir galvoju apie Tave. Kai aš išvykau, ant manęs kažkas užgulė, ir aš jausiu tą sunkumą tol, kol vėl grįšiu. Rašyk man!

Neužmiršk pasiųsti čemodano blėkutes. Aš jį susitaisysiu, gal nusidažysiu ir pasiūsiu jam čekolą.

Ką Tu veiksi tomis ilgomis popietėmis? Per daug nesusigyvenk su kitais, nes tokiu atveju mane užmirši.

Tavo V.

48

1943.IV.6

Inken,

vos spėjau parvykt į namus, susipykau su mama. Aš prašiau jos, kad ji padėtų man ką nors paklabinti valsčiuje. Ji man patarė tartis su Vladu, nes ką ji galinti. O Vladas atsakė: aš gaspadorius. Reikalai esą griežtai tvarkomi, ir čia nuo likimo neišsisuksi. Ir mama vėl tą patį pakartojo: o ką padarysi. Aš norėjau juos įtikinti, jog aš noriu ir gyvent, tiek vargęs noriu dar šį tą padaryt, nes šio to išmokau. Mama atsakė: už tave gudresnių žūva. Ir paskui dar pasišaipė: Toks gudrus, o žmoną gausi neturtingą, galėjai bent tokią susirasti, kuri turėtų dvarą ir kur pasislėpt būtum galėjęs. O dabar visą amžių man ant sprando sėdi, nieko man neduodamas. Žinai, aš visada susivaldau, bet šį kartą nesusivaldžiau ir tariau: Ne Tavo reikalas, kokią aš žmoną gausiu ir svarbiausia Tavęs patarimo nesiklausiu, nes, žinok gerai, jūs manęs niekada per daug nelepinot, ir jeigu ne ji (Tu), aš būčiau šią žiemą badu nustipęs.

Žinoma, po tokio pasiaiškinimo ji pasistengė visiems paaiškint, koks aš esąs sūnus, bjauresnis už svetimą. Tau gali atrodyti keista, kad aš su jais pjaunuos, o dar gaunu kostiumą. Atrodytų, jog aš Tau meluoju. Tačiau neduoti jie bijo, nes aš esu pilnametis, jau dabar aš galiu pasiimti šešiolika ha žemės, o jei neimu, tai man turi mokėti už tai nuomą. O be to, aš turiu teisę neleist kirst miško ir t.t. O be to, sau jie tiek visko prisiima, kad nedrįsta man kas blogesnio neatiduot. Dėl ko man neatidavė geriausios, o paprasčiausią medžiagą?

Ir keista, Tu suprask, kiek mane myli mama, jei ji man patarinėja kokią žmoną susirasti (būtinai milijonierę. Teisingai Tu sakei: visų tėvai gobšai), bet visai nesirūpina, kas su manimi dėsis. Jei ir pasirūpina, tai tik dėlto, kad patiems kas negrėstų. Jie vis man primena, kad nėjus gali namiškius liesti.

Man taip sugadino nuotaiką ir padarė tokį bejausmį, kad aš esu visam kam abuojas ir nieko negalvoju. Prieis eiti kur, tai eisiu nors į pragarą. Kam aš čia reikalingas žemėje, jei neturiu artimų, jei esu vienas. Ir kaip sunku gyvent pasauly vienam.

Girdėjau, konferencija įvykusi. Labai liūdnos žinios. Aš pats nežinau, kaip elgtis ir ką daryti. Žinoma, būtų gera tarnyba kur nors, bet tai juk tik svajonė. O realybė yra pikta ir žiauri. Ir aš abuojas žiūriu į ją. Nenoriu nė gyvent. Tik kai galvoju apie Tave, vėl man grįžta noras gyventi. Nes aš tikrai pamačiau, jog Tu esi pirmas pasauly žmogus, kuris būtų toks geras ir artimas. Ne tie yra artimi, kurių kraujas vaikšto gyslose, bet tie, kurių sielos yra artimos, kurie nori to paties ir gyvena tuo pačiu. Ir kol Tu mane mylėsi, aš visada jausiu, jog pasauly yra ne vien sausos smėlio marios, bet yra ir oazė, dėl kurios ir tos dykumos atrodo ne tokios klaikios.

Gal dar pasimatysim, o gal ir ne. Bet žinok, kad ir mirdamas aš galvosiu apie Tave. Ir kad kažin kokį skausmą mirdamas kentėčiau, aš mirsiu šypsodamas, nes aš matysiu Tavo gerą, gerą, mane mylintį veidą.

Bet negi ir Tavyje mano atminimas praeis taip greit, kaip jis kituose praeina? Ir gal vėl po karo Tu grįši universitetan mokytis ir apsigyvensi bendrabuty, kad būtų linksma, kad būtų galima prisiminti anas smagiąsias dienas. O Vytauto jau neminėsi…

Nesupyk, jei aš esu toks liūdnas ir niekus rašinėju. Bet linksmas būti negaliu, o bendrabutį priminiau dėl to, kad dažnai sakeisi po karo vėl grįšianti į jį. Ir aš žinau, kad tai Tavo nuoširdus troškimas. O tai mane žeidžia, lyg mirštantį saulėleidžio prisiminimas.

Bučiuoju V.

49

1943.IV.12

Inken,

aš esu visiškai apatiškas. Žinoma, aš pats dėl to kaltas, bet kitaip negaliu. Esu visiškai vienas, visiems svetimas, tolimas. O vienam sunku gyventi.

Kaip atrodo, brolis išsirūpins. O aš vaikštau, kaip tas gyvulys, paskirtas skerdimui. Ir būna momentų baisiai sunkių, ne tiek skausmingų, kiek beviltiškų, apatiškų. Sėdžiu ir žiūriu į vieną tašką.

Aš pats žinau, jog esu negeras. Aš pats niekuo nesirūpinau, todėl ir manimi niekas nesirūpina. Ne dėlto, kad tuo ką nors išrūpintų, bet maloniau, kai matai, jog kas nors serga ta pačia liga. Mama į mane tebežiūri tuo pačiu nepatenkintu žvilgsniu. Aš vengiu būti namuose. Bastausi kur nors. Nes namuose tikrai nemalonu. Mama vis barasi ir visada primena man Tave.

Ir aš dabar galvoju: geriau bučiau iki pat paėmimo gyvenęs su Tavimi. Greit jau pusantro mėnesio, kaip aš Tavęs neturiu. Praėjusiais metais aš galėjau mažiausia nuo gegužės 19 dar prabūti iki liepos pradžios. Dar pusantro mėnesio. Iš viso susidaro jau trys mėnesiai. O su Tavim būdamas, aš nejaučiu savo vienumo. Nes Tu esi vienintelis artimas man žmogus. Prie Tavęs aš jaučiuos gerai, kitur kaip ligonis.

Kai išbundu rytą, aš jau laukiu vakaro. Esu vienas ir paskendęs savo mintyse. Kažkas visą laiką slegia mane. Aš žinau, šitie žodžiai skamba kaip skundas, o juk negražu skųstis. Bet su Tavim aš negaliu nesikalbėt atvirai.

Kažkur žmonės gyvena ir ūžia, bet aš ne jiems ir jie ne man. Tarp mūsų yra gili bedugnė. Ir tada aš pasiilgstu Tavęs mirtinai. Kad kaip nors patekti pas Tave…

Naktimis aš sapnuoju Tave. Mes būname kartu, kartu vaikštome ir kartu viską darome. Bet aš išbundu ir pamatau, jog mes ne kartu… Aš dar iš Tavęs negavau laiško, o taip baisiai baisiai laukiu.

O, kai pasibaigs karas, aš nuo Tavęs nesiskirsiu niekada, niekada. Mes būsime visada tik du. Ir taip visą laiką, jeigu Tau neįkyrės. Ir aš baisiai noriu, kad karas kuo greičiau pasibaigtų. Tada būtų galima šis tas pradėti dirbti. O dabar neįmanoma ką nors geresnio parašyti, kažkaip nėra prasmės, o neprasmingai ką nors veikti be galo sunku.

Tu nesupyk, kad aš toks liūdnas ir taip rašau. Bet, jeigu žmogų vienatvėje apsėda kokia nors mintis, jis negali būti linksmas. Žinoma, aš pats gerai žinau, ko man reikia. Ir kai nėra Tavęs – viskas blogai.

Aš minėjau, kad nieko nerašau. Negaliu! Kol nebus taip arba taip, aš nieko neparašysiu. O kiek paties geriausiojo laiko niekais nueina! Žmonės iki 20 metų parašo savo geriausiąją poeziją, o aš dar nepradėjau. Kiti ir šiokiais laikais gali, bet aš ką nors didelio šiokiu laiku užsimoti negaliu.

Žinau, jog labai negražu rašyti tokius laiškus. Tu ir taip daug rūpinies ir kankinies. O aš vis dar lendu su savo bėdomis. Būk gera ir mažiau sielokis. O taip Tu padarysi sau daug skausmo.

Bet vis dėlto yra skaudu, kad kiekvieną pavasarį, kiekvieną vasarą mes turime gyventi išsiskyrę. Juk tai pats gražiausias laikas! Jis netenka mums, jis tenka liūdesiui, atsiskyrimui ir vienatvei. Tu dar jos pilnai neišgyvenai, nes pernai Tu gyvenai savotiškai, mažai kreipdama į mane dėmesio arba ir visai nekreipdama. Ir iki šiolei praėjusioji vasara man paliko mįsle, kuri kartais man pasirodo labai sunki, ir kamuojanti. Kaip ten bebūtų – praėjusią vasarą Tu mane mažiausiai arba visai nemylėjai. Ir visada, kada tik ateis vasara ir aš būsiu vienas, aš galvosiu, jog štai atėjo laikas, kada ji manęs nemyli.

O kuri, kuri vasara bus mūsų?

Kada vėl mes vaikščiosim kartu po laukus – be rūpesčių, nes dviese. Ir 41-ųjų metų pavasaris ir vasara buvo gražūs. Tai pačios gražiausios valandos – be šešėlių ir be skausmo.

Mes klajojom pajūrio taku, Neidami protingyn nei senyn…

V.