Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (50-57)
| Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (50-57) Vytautas Mačernis |
|---|
50
1943.IV.20
Inken,
aš nieko nebenoriu daugiau veikti – tik rašyti Tau laiškus. Be reikalo Tu sakai, kad aš negalvočiau apie Tave – aš kaip tik stengiuos pasilikti vienas ir galvoti Tave, nes tada jaučiuos esąs su Tavimi. Kitaip jaučiu, jog aš galiu netekti Tavęs.
Be reikalo buvai nudžiugus. Juk paskui buvo dar sunkiau sužinojus, jog apsigavai? Ir kaip ten buvo, kad Tave pasiekė tokios neteisingos žinios? Aš niekada nebuvau suklaidintas.
Baisiai troškau šią vasarą gyventi su Tavimi. Baisiai, baisiai… Aš vis dar tikėjau, kad gal kaip nors pasiseks ar tarnybon grįšiu, ir kažkokiu stebuklingu būdu… būsiu su Tavimi visą vasarą. Bet nepasisekė. Negaliu toliau apie tai kalbėti. Bijau, kad nepradėčiau šaukt…
Aš visai suprantu, kodėl Monika tik vieną dieną teliūdėjo. Jeigu jie metų metais gali gyventi atskirai, tai ką ten jiems visa reiškia. O mūsų svarbiausias noras: gyvent drauge. Juk ar ne visą atlikusį laiką prasėdėjom drauge? Ir visą amžių būtume prasėdėję…
Dovanok, jog aš kaltinau Tave už laiškų nerašymą. Prieš porą dienų gavau visus iš karto (4). Aš nežinau, kaip čia tie laiškai vaikščioja?
Aš prisibijau brolio. Esame žiauriai susipykę vis dėl to ūkio. Mama pyksta už tai, kam aš jo iš ūkio neišvijęs jau seniau. Bet kaip aš išvysiu jį? O jai atrodo, kad aš vienas dėl to kaltas. Jiedu rūpinasi, kas bus su jais, katras viešpataus ūkyje, o aš esu bereikšmis, aš tik šiaip sau. 28 baigiasi registracija. Nežinau, kaip čia išeis. Brolis gali koją pakišti. Bet Tu nesibaimink, nes vis tiek jau mudu šią vasarą Vilniuje nebegyvensime, nes tarnybą susirasti jau per vėlu, o jei nebūsime kartu, tai ar svarbu, kur aš būsiu?
Tu rašai: greit būsime mudu vėl kartu. Taip nerašyk! Aš nežinau, ką Tu nori tuo pasakyti: ar save, ar mane apgauti? Man atrodo ir save, ir mane? Bet man dar skaudžiau nuo to. Negarantuoju, jog aš nevyksiu Tavęs ieškoti. Man visokių planų ateina į galvą, ir tada aš nebeatsakau už save.
V.
51
Kulautuva, 1943.VII.8
Inken,
Vakar aš gavau Tavo laišką, šiandien pats rašau. Tavo telegramą gavau 2–ro, popiet, ir gerokai nusiminiau. Tą patį vakarą atvyko Endzynas, ir aš su juo kalbėjau. Matai, aš atvažiavęs gudravojau taip: pasakiau, jog neatvykau laiku, nes manęs Vilniuj neišleido (žinai tą istoriją). Taigi, sakau, aš, niekam daug nesigyręs, atspaudžiau čia, nes jokių dokumentų dar iš Jūsų negauta. Taigi Endzynas parašė mums visiems prašymus (32) ir nunešė pas Dammerį ar kaip tuoki – taip, o tas neš kažkur kitur, žodžiu, su visom ceremonijom. Vakar jis buvo vėl atvykęs, bet dar neatvežė. Žodžiu, visi laukiame (o gal aš tik vienas, nes kiti visai dėl to nesijaudina). Bet aš nusiminiau, iš Tavęs gavęs telegramą, nes aš galvojau iki tol gauti ir Vilniuje, ir Kaune ir paskui pasirinkti geresnį. Taigi dar nieko tikro nežinau. Na, jei nieko neišeis, tai po pusės spaudžiu, bet vykdamas kur nors, telegramuosiu Tau.
Mykolas man nieko dar nepranešė ir turbūt nieko nepraneš. Baisiai nenorėčiau grįžti namo nieko nepešęs, aš noriu su Tavimi gyventi.
Čia pas mus bjaurus oras, tik šiandien gražesnė. Baisiai daug darbo, visos popietės užimtos, laisvalaikis visokiais rasto darbais apkrautas. Tik šiandien visa popietė laisva, ir, atrodo, nuo dabar jau visada taip bus. Iki šiol nieko neparašiau, nes esu nusiminęs, žinai, pas mane, anot Tavęs, irgi nervai. Jei reikalai susitvarkys, gal ką nors ir parašysiu, nes tingėt tai netingėsiu.
Tiesa, šiandien visus apdalino saldainiais. Keturis siunčiu Tau į kaimą, kažin ar gausi. Iš viso gavau 8–nis, keturis pats suvalgiau. Matot, koks aš negeras. Kadangi visi buvome kartu ir visi valgė, tai ir aš valgiau. Bet keturis įkišau kišenėn ir dabar supakuosiu Tau. Jei iš čia siuntinuko nepriimtų, tai palaikysiu, kol sugrįši Vilniun.
Vilniuj aš Maskaliūną pasigausiu. Svarbu, kad susitvarkytų.
Valgis pas mus neblogas, o be to, aš pats pieno ir duonos nusiperku, o sviesto Tėvelis Tavo davė.
Aš atvažiavęs parašiau vieną laišką į Vilnių, nežinau, ar gavai prieš išvažiavimą?
Rašau miške, atsigulęs ant žolės, tai nežinau, ar suskaitysi. Norėčiau apie ką nors kitą parašyti, bet Tu tuoj sakysi: reikia valdytis, nesivaldai… žodžiai, žodžiai… Bet negaliu iškęsti ir vis tik kenčiu, nes Tu pati žinai, ką aš Tau galėčiau pasakyti. Tik baisiai, baisiai noriu Tave išbučiuoti. Bet toliau taškas. Užteks plepėti.
Kaime prisivalgyk, atsiganyk, pasilsėk, nes žinai, rudenį reikės pradėt eit naujas pareigas, reikės būti mano ž–a. Ir Tu negali suprast, kaip mudu puikiai sugyvensim.
Perduok Jonui, Gražinai, Tetai ir antram Jonui linkėjimus. Tuoj vėl parašysiu, o jei reikės, telegramą atsiųsiu.
Vytautas
52
Kulautuva, 18.7.43 (1943.VII.I8)
Inken,
vakar aš Tau pasiunčiau telegramą. Matai, penktadienį aš nusiunčiau Sabaliauskui telegramą ir paklausiau, kaip su mano reikalais. Šeštadienį gavau iš jo telegramą. Jis pranešė taip, kaip aš Tau įrašiau. Tiesa, vienas vilniškių išvažiavo Vilniun, jis grįžęs man smulkiau papasakos, kaip ten yra, bet aš nemanau, kad Sabaliauskas būtų melavęs, jei dar kas būtų buvę neaišku, dar būtų parašęs tik, kad viskas bus sutvarkyta arba net kad viskas yra tvarkoje, bet nebūtų rašęs: UK gautas. Tai iš Vilniaus pusės. Dabar klausyk, kaip čia yra.
Endzynas padavė visiems mums prašymus, bet kažkoks Ensleris atmetė, mat jis yra su tuo susipykęs (ką reiškia asmeniniai santykiai!). Dabar mūsų prašymus iš naujo paleido nauju keliu. Gal praeis, bet visko gali būti. Man buvo baisiai neramu. Visi kiti čia neima į galvą ir nenori ne girdėti apie tai. Aš nežinau, kodėl jie tokie šalti. Mat daugelį iš jų seniai buvo jau atleidę. Jie nieko nėra išgyvenę. Ir be to, tiki, kad užtenka seno atleidimo. Bet aš jiems daugel kartų sakiau, kad šitie vėliau nebegalios.
Kaip ten bebūtų, aš rašysiu ir telegramuosiu Tau. Galbūt aš gausiu ir iš Kauno. Tai būtų visai neblogai. Pažiūrėčiau, katras geresnis.
Rašyk man, kaip Tu gyveni kaime? Ar pasitaisei ir mano saldainius ar gavai? čia pas mus kalba, kad po kursų mus ves į Vokietiją. Keletai dienų būtų dar nieko, bet girdisi iki trijų savaičių. Tai nebūtų gal jau taip gera. Parašyk, kaip Tu galvoji? Kalba, kad galės pasirinkti važiuoti ar nevažiuoti? Rašyk, kaip Tu galvoji.
Po antradienio, kai gausiu daugiau žinių, vėl parašysiu. Bet kažin ar suspėsi iki išvažiuojant gauti. O gal Tu mėnesio gale į Vilnių nevyksi?
Žinai, aš Tavęs jau labai pasiilgau. Šiąnakt visą naktį Tave sapnavau, ir kai pabudau, taip liūdna pasidarė. Gavęs telegramą, nudžiugau, bet buvo liūdna, kad Tavęs nėra kartu.
Kaip ten bebūtų, mėnesio gale atvažiuok, nes aš tada grįšiu Vilniun. Tada vėl pabūsime keletą dienų.
Čia visą laiką negražu, darbo daug. Kažkaip išvargsti, po pietų nieko negali dirbti; nieko dar neparašiau ir turbūt neparašysiu. Etikos taip pat labai maža teperskaičiau.
Vėl gavau 12 saldainių. 6 palikau Tau. Kai sugrįši į Vilnių, gausi. Taigi nepamiršk! Gal antram mėnesiui jau aš Tavęs nebeišleisiu. Aš pats Tave geriau paglobosiu negu kaime. Juk Tu esi tokia ir nieko nevalgai, ypač, kai visko yra. Jei nebūsi priaugus 5 kilogramų, tai tikrai neleisiu.
Perduok Jonams, Emilei ir Gražinai, be to, mamai – svarbiausia jai – linkėjimus. O vis dėlto, Tavo mamos aš irgi pasilgau.
Rašyk, rašyk.
Bučiuoju
V.
53
1943.VIII.22
Inken,
aš jau antra diena kaip namuose. Išvykti trečiadienį nesuspėjau, nes nebuvau dar gavęs leidimo. Redakcijoje belaukdamas susitikau Juzės Paulauską ir jo paprašiau nupirkti ant savo vardo leidimo bilietą. Bet aš iki vienuoliktos nesulaukęs nei Narkėliūnaitės, nei dokumentų, visai į stotį nebevykau. Pasiryžau išvykti ketvirtadienį. Pavakarėj pas Joną atsikraustė Paulauskas. Pasirodo, jis bilietą tuo leidimu man nupirko ir, manęs nesulaukęs, pats nevažiavo. Ketvirtadienį iš Narkėliūnaitės gavau leidimą, bet dokumentų ne tik Tau, bet ir sau negavau. Baisūs žiopliai. Kažkoks tipelis juos nešioja ir nesirodo. O Pranė nežino, kur jis gyvena. Žodžiu prižada, bet neišpildo.
Išvykau vien su Jono „švabe“. Bet niekam nė į galvą neatėjo ko nors paklausti. Aš savam gražiai (dar pas Joną) įdėjau aštuonis.
Kaune komisijoj, pasirodo, net bebaigiančius studentus atleido. Visi susikombinavo. Net mano Kelpša susikombinavo. Jis tarnauja sekretorium Mokesčių Inspekcijoj ir gavo už tai atleidimą (1921 m. gimęs). Jis ragino mane tarnauti, net Juozas, ir tas ragino. Aš atsisakiau.
Jau Kelpšos motina mane įspėjo (ji nesenai buvo nuvykus lig mano mamos), kad mano mama baisiai ant manęs pyksta. Štai kas atsitiko. Man nesant, ji išvertė visas mano knygas ir atrado Tavo laiškus. Ten rado tą vietą, kur Tu rašai: „pasakysiu, Tu neturi nei motinos, nei brolio, esi vienas, visiškai vienas“. Ji buvo baisiai įnirtus ir nenorėjo, kad aš grįžčiau, bet paskutiniu laiku ėmus kalbėti, kad geriau tegu grįžta. Guodėsi kaimynams, jog neturinti nė vieno gero sūnaus. Visi sužinojo, kad aš ženytis išvykau. Todėl dabar visi klausia, kas sutinka mane, ar žmona kartu atvažiavo. Tuos pačius dalykus man ir Juozas papasakojo pareinant iš Telšių. Mat ir jis šeštadienio popietę vyko į namus.
Kalvarijoj Pauliaus neradome, išvykęs dviračiu pas Moniką. Šiandien niekur iš namų nėjau, Juozas sakėsi pirmadienį grįšiąs į Telšius. Jis ten kombinuoja su mano Vizijomis. Jam padeda Giedraitytė, kuri irgi pasidarė didelė mano garbintoja. Ypač jai patinka septintoji.
Atvykau į namus šeštadienį vėlai vakare. Mane pavaišino, šiandien visą dieną valgau kuo geriausiai. Nieko man nesako, tik minėjo ko laiško nerašęs. Laiškai tvarkingai guli, kur buvę.
Buvau pas Strp. Radau savo daiktus. Pasirodo, jie turi radijušą, bus gera paklausyti.
Aš pats nežinau, kas man daryti. Gyvenu sau ramiai, niekur nemanau užsidaryti, kai numanysiu ką nors, užteks tada. Be to, ne taip jau patogu kartis kam nors ant kaklo.
Mama man skundėsi broliu. Turi pažymėjimų iš gydytojo apie sumušimą. Žadėjusi duot teisman, bet nepadavusi. Tas jau norėjo parduot mano kostiumą, bet mama su seserimi paslėpė. Rugsėjo 6–tq jis žada išvykti į kariuomenę, aš jam neturiu kuo padėti, o be to, atrodo, mama nori.
Kažkada mamą iškoliojo (mieste) brolio pana, – kaimyno žmona. Kam ir kaip drįstanti ji Vladelio neklausyti. Mama įsiuto. Ji rado tos jo „panos“ (bobos) rašytą Vladui laišką ir parodė jos vyrui. Tas ją už tai primušė. Man mama tą laišką irgi parodė. Žinai, ir aš nesugebėčiau taip išlieti savo meilės (jos žodžiais: ji eina iš proto, ilgisi, kankinasi, laukia, atsiduoda), kaip ji sugebėjo, nors ir prisipažino „esu nedidelė rašytoja“. Ji jau turi 40 metų, bet širdį devyniolikinę.
Kurią čia dieną ji, atėjus į mūsų namus, mamai įsakė išsikraustyti. Ji atsivesianti 6–ias karves, išsiskirsianti su vyru ir gyvensianti su Vladeliu. Bet kadangi brolio – Vladelio nebuvo, tai mama ją su pagaliu išvijo. Pasirodo, tas Vladelis tik nemokamai su ja paguli ir pasilinksmina, o visa kita jam nerūpi. Ji pati laiške skundžiasi: „Kol Tu mane paimi, bučiuoji, o rytą nė nepasižiūrėjęs išeini. O aš Tave šventai myliu“. Net graudu darosi ir gaila moters, kuri taip nelaiku įsimylėjo, nors atsakytų jai tuo pačiu tas gyvulys.
O aš jaučiu, jog parvykau vėl į vienumą, į tylą ir toj tyloj vis labiau įaugi Tu į mane. Tavo laimė: tos tylios ir vienišos valandos iškala ir taip giliai įspaudžia Tave manin, jog aš vėl daraus jautrus ir imu jaudintis, ilgėtis ir nerimti. Be Tavęs aš nenormalus, bet… man skųstis, net kalbėti uždrausta. Kadaise mano žodžiai buvo Tau laimė, dabar, kada jų galėtų būti tiek daug, jie pasidarė įkyrūs. Kaip viskas pasaulyje keistai sutvarkyta. Iki Kalėdų niekur ilgam nevažiuok, nebent porai savaičių!
Bučiuoju Tavo didysis ir mažasis V. Rašyk arba man, arba per Paulių!
54
Š., 1943.VIII.29
Broneliuk,
Šiandien sekmadienis, ir aš jau visa savaitė kaip namuose. Apsipratau, nieko neveikiu, gerai valgau, mokausi ir studijuoju Nietzschę. Gaila, kad neturiu jo visų raštų, o reikia. Reikia jį visą perskaityti, kitaip neišeis. Tiesa, prisiminiau. Tu turbūt tarp savo knygų parsivežei „L’ Art par l’Image“ ar kaip ji ten vadinasi. Man prireikė, Nietzschę studijuojant, apie graikų dievus paskaityti, gal Tu man, jei rasi, ją pasiųstum.
Pirmadienį ar antradienį vešiu Jonui obuolius paštan. Pas mus šįmet obuolių maža, nes visi medžiai iššalę. Išvažiuodamas iš Jono, aš sumušiau jo termosą. Jei Tu gali, parašyk Jonui laišką ir rekomendaciją Goštautui, gal jis tokiu būdu galėtų gauti?
Aš supratau, jog esu tikrai vienišas žmogus. Vien tik Tave teturiu, o kai išsiskiriam, lieku visiškai vienas. Ir dabar bastaus vienas po laukus, ką nors galvoju, ir mintys vis krypsta į Tave, pamažėl prisimenu visa tai, ką kada mudu kalbėjom, prisimenu visas „scenas“, ir man liūdna pasidaro; aš visada trokštu su Tavimi būt laimingas, noriu pagyventi linksmai su Tavimi, o išeina taip, kad temoku vien Tave supykint. Bet kokie ten mūsų susipykimai? Jeigu visi tik taip pyktųs, tai tikrai gerai gyventų.
Aš tik bijau, kad aplinkybės mus ilgam neišskirtų. Tu turi mamą, brolį, seserį, Emiliją ir šiaip daug ką, su kuriais gali pakalbėti, Tau laikas nebus toks ilgas. O man, kai nežinau, kad vėl mudu imsim kartu gyventi, atrodo baisiai nyku ir ilgu. Aš tuoj imuos ką nors veikt, dirbt, nes begalvojant labai liūdna ir skaudu darosi. Aš tik bijau, kad laikas neatitolintų Tavęs, kad Tu nenuprastum nuo manęs, kad Tavo reikalai nepasidarytų svetimi. Aš žinau, Tave labai veikia svetimi, Tu labai pasiduodi svetimų įtakai, ir aš bijau, kad šiuo kartu jie netaptų Tavo artimieji, o aš… tolimas ir svetimas. Tave jie visi atkalbinės, nes Tu su jais kalbėsi…
Bet aš manau, nėra jau Tau artimi kiti, aš turėčiau būti artimesnis. Mama galbūt, bet ji savas žmogus, kaip mama, bet ne kaip gyvenimo (bendro gyvenimo) žmogus. Mama jau Tavęs daug kur nesupras. Jeigu Tu gyvensi amžinai su mama, tai amžinai ir liksi „dukrele“. Tai sakau ne juokais ir ne piktai.
Aš rašysiu ką nors ir siųsiu Tau. Tu pagelbėk man. Tos eilutės, kurios rėš ausį skaitant, išrašyk ir pasiųsk man. Šį kartą siunčiu pradžiai visai nenusisekusį.
Broneliuk, rašyk man, man bus labai reikalinga. Užmiršk visus ožius ir rašyk, tuo palengvinsi man, ir aš pasižadu, parašysiu daugiau eilėraščių ir pasivarysiu diplominiame. Tu būk man ta pati!
Bučiuoju V.
55
Šarnelė, 1943.9.4 (1943.IX.4)
Broneliuk,
su šiuo laišku aš Tau siunčiu Tolstojaus „Anną Kareniną“, bet tik pirmą tomą. Jis yra ne mano, ir kai perskaitysi, tuojau pasiųsk atgal.
Aš pasiskolinau lyg sau iš vieno kunigo ir turėsiu po trijų savaičių jam grąžinti.
Antrą tomą (kuris yra mano, tarp kitko, Pauliaus dovana) aš netrukus, ateinančios savaitės bėgyje, irgi prisiųsiu. Ten įlenkime Tu rasi tai, ką aš buvau žadėjęs. To tomo tu man gali nesiųst.
Tolstojus labai didelis rašytojas. Tu prisistebėk, kaip vykusiai aprašytos arklių lenktynės, ta nuotaika, pagaliau ta pati Anna, jos visa meilė su Vronskiu, vėliau jos pavydas ir nusižudymas (paskutinių valandų galvosena – nusižudymas iš keršto), Levino ir Oblonskio medžioklė, kalė Laska, Levino pavyduliavimas (toks kaip ir mano) – visa taip puiku ir visa taip teisingai ir tiksliai nusakyta. „Sunkiausia pasakyti bendrus dalykus“, sakydavo Horacijus. Ir tik tas rašytojas didelis, kurs moka pasakyti bendrus dalykus, bet taip, kokie jie yra. Skaitysi ir gėrėsies, užtikrinu. Tai reta knyga! Ji Tolstojaus, ir be to, aš įsitikinau, iš jo visų knygų pati geriausia. Gal dar „Kazokai“, bet šie siauresniu mastu.
Reikės būtinai įsigyt pirmąjį tomą, nors ir spekuliacine kaina. Rusiškai aš turiu abu tomus.
Tarp kita ko, Jonui pasiunčiau obuolių.
Be galo daug dirbu. Rytą atsikėlęs išsėdžiu iki 2 valandų po pietų ir nuo 4 vėl sėdžiu iki vakaro. Mokaus ir studijuoju Nietzschę. Man dar neužtenka laiko, o darbų begalės. Popiet rašau; bet jei Tu žinotum ką? Rašau ilgiausią istoriją eilėmis. Aš manau, Tu man nepritartum, nes Tu nori, kad aš rašyčiau kažką panašų į „Vizijas“. Tačiau negaliu susilaikyt. Sugalvotas dalykas mane traukia.
Be to, renku medžiagą Simfonijoms. Aš jas manau šią žiemą parašyti (nors tris: Rudens, Žiemos ir Pavasario Simfonijas). Neseniai parašiau sonetą, bet nedrįstu siųsti, nes pirmasis labai blogas teišėjo; be to, jame yra paminėtas Botticelli „Pavasaris“, o Tu jo labai nemėgsti.
Anglai išlipo Italijon… Šiaip naujienų nežinau. Gyvenu užsidaręs, perdien pavargstu, bet naktim blogai miegu, be Tavęs aš ligonis. Ir tokios liūdnos, sunkios mintys atsiranda galvoje, sapnai būna dar sunkesni. Baisiai bjauri mano prigimtis. Mylėt tikrai neapsimoka: už keletą laimės valandėlių reikia mokėt tūkstančiais nemiegotų naktų.
V.
56
Šarnelė, 1944.VI.11
Broneliuk,
aš labai apsidžiaugiau, kai Tu man atsiuntei pasveikinimą ir pasirašei – Aš. Paskutinį kartą Tu tai padarei 43.XI.1. ir po to iki 44.VI.5. Tu buvai kažkuo kitu. Tiesa, man po kiek laiko dingtelėjo galvon mintis, jog Tu taip padarei vien tik mane pradžiuginti gimimo dienos proga; bet negi Tu esi tokia begėdė ir mane apgautum?
Bet kodėl Tu taip mažai parašei? Kodėl Tu rašai po savaitės, kai gauni iš manęs laišką? Ar Tu neturi ko pasakyti man? Tavo visi laiškai yra trumpi trumpi, kaip atsiskaitymo rašteliai. Jei, Broneliuk, Tu jauteisi teisės turinti paklausti mane, tai ir aš klausiu Tave: Ar Tu tebemyli mane? Ar Tave nenutolins bendrai negyvenamas laiko tarpas? Ar aš Tau tebesu tas pats, kas buvau kadaise?
Bendrai aš kiekviename laiške Tau prirašau tūkstančius klausimų, o Tu man į juos visai neatsakai. Ar Tu pro juos praeini nė nepastebėjus, ar tik tyčia praleidi, kad aš ir toliau nežinočiau nieko tikro? Tu labai apsirikai, kai rašei: aš suklydau būdama Tau atvira ir gera aną pavasarį. Ne, Tu juo labai daug išlošei (jei Tu sutinki į tai žiūrėti kaip į išlošimą). Aš kad ir kaip Tavimi nusiviliu, pasiskaitau Tavo laiškus iš ano pavasario ir Tau viską, viską atleidžiu. Aną pavasarį aš pas Tave staiga du kartus atvykau Kaunan ir Vilniun, o vien todėl, kad Tu mane buvai nupirkus visiškai, visiškai savo gerumu. Man atrodė, jog tada mes buvome vienas kitam brangūs, kaip niekad. Bet kai aš atvykau Vilniun ir pagyvenau pas Tave, Tu tapai truputį kitokia: man šiurkšti, į mane mažai dėmesio kreipianti, nors aš Tau buvau visiškai atsidavęs. Tas mane labai skaudžiai žeidė, nors aš Tau maža ką tesakiau, o jei sakiau, Tu neklausei. Kai man prisėjo išvykti Kulautuvon, Tu labai apsidžiaugei ir prašei, kad tik daug laiškų nerašyčiau ir kartais neatbėgčiau atgal Vilniun. Vykdamas Kulautuvon, aš jaučiausi lyg Tavęs išvarytas. Ir jei aš iš ten daug laiškų neparašiau, tai Tavo patyčių rezultatas.
Mane kaip nieką kitą galima pririšti savo gerumu. Tu mūsų draugystės pradžioje man buvai nežemiškai gera, švelni ir tuo Tu mane taip pririšai, kad dabartiniai Tavo kaprizai ir šiurkštumai vis tiek nieko neįstengia padaryti. Aš vis laukiu, kad Tu vėl man pasidarysi tokia pat; nors beviltiškai, bet tikiuos.
Tu, nors gyveni dabar kaime, bet vis tiek mieste. Tu visada esi apsupta kompanijos, ir aš žinau: žmogus ne akmuo, o ir šitą per laiką suminkština. Todėl ėmei nuprasti nuo manęs ir priprasti prie kitų. Dovanok, kad aš taip nuogai, paprastai, be idealizacijos kalbėsiu. Jei aš nepripratau prie kitų, tai todėl, kad nėra prie ko priprasti, jei neišmokau galvoti apie kitus, tai todėl kad nėra kitų. Jei aš gyvenčiau kitose sąlygose, galbūt Tavo vaizdas manyje apsitrintų, prisidengtų dienos rūpesčiais. Bet dabar, kokie mano kiti rūpesčiai, jei ne „lakstymas po laukus“, anot Tavęs, o kai grįžtu mintimis į savo gyvenimą – visada su juo rišiesi Tu. Matai, aš nesibažinu, kad čia mano tokia prigimtis, toks tvirtumas, jog aš Tavęs negaliu pamiršti, daugiausia kaltos sąlygos, kurios mane neleidžia Tave pamiršti. Ir aš šventai tikiu, jei Tu būtum mano sąlygose, Tu taip pat tik apie mane tegalvotum.
Aš šiandien esu labai blaivus ir į dalykus žiūriu be patoso. Sakau, nesupyk, kad aš taip ciniškai kalbu. Tačiau aš norėčiau Tau priminti, jog, Broneliuk, jei Tu man nieko širdy priešingo neturi, Tu neik į žmones. Tau kurį momentą gali atrodyti, jog ten daug ką rasi, bet iš tikrųjų pačioje pradžioje mažiau negu paskutiniais momentais su manimi. O gal Tu suradai Dievas žino ką? Bet aš niekaip to negaliu įsivaizduoti. Man atrodo, ką Tu gali rasti kituose be manęs. O gal aš savo vienumoje nebegaliu nei Tavęs, nei Tavo galvojimo, nei Tavo gyvenimo besuprasti?
Man atrodo, viskas yra taip paprasta ir lengvai išsprendžiama, reikia tik neieškoti pasaulyje per daug sau laimės, o atsikreipti truputį ir į tuos, kurie Tave myli, ir nepastebimai suprasi, jog jų tarpe yra tikroji Tavo laimė. Man dingojasi, jog Tu bijai, kad kartais Tau gyvenime netektų būti nelaimingai, o retai tepagalvoji, kaip mane padaryti laimingesnį. Negi, Broneliuk, svarbu vien Tavo laimė? svarbu tik mūsų abiejų! Aš visiškai nenoriu būti laimingas, aš noriu tik Tavęs. Aš puikiai žinau, jog mudu iki grabo lentos barsimės ir nesutiksime ir Tu mane galbūt kankinte nukankinsi. O vis tiek aš tenoriu tik Tavęs, nes be Tavęs aš nieko nenoriu. Tai labai sunku pasakyti žodžiais. Lygiai taip pat yra ir su gyvenimu: visi jį keikia, visiems jis negeras, bet niekas nenori jo netekti. „Jis mane nuplėšė, nuvargino…, o vis tiktai aš jį su didele aistra nešu“. Argi ne taip yra, kaip toje iškraipytoje citatoje pasakyta?
57
Šarnelė, 1944.VI.11
Gavęs Tavo laišką, ėmiau mokytis, t. y. ruoštis egzaminams. Tiesa, aš buvau sumanęs Vilniuje prieš literatūros vakarą išsilaikyti porą egzaminų. Bet Tu neatvykai, ir tas mane paveikė taip dezorganizuojančiai, jog aš nutariau, kam man čia dabar mokytis ir laikyti, kam man tie visi dalykai reikalingi. Esu vienas, vienas ir paliksiu, o man vienam kaip yra, taip ir tebūnie.
Dabar aš ėmiau su noru mokytis, tik nežinia, kas čia rudenį beišdygs, ar bus tam laiko?
Būsiu iškentęs vienus „Sonetų“ metus. Jau jie man nusibodo, bet vis tik noriu ištęsti iki vasaros pabaigos. Viskas pamažėle įgrysta, bet ką darysi, reikia varyti iki galo. Jame bus apie 70–76 eilėraščiai–sonetai. Per vienus metus tai pakankamas skaičius. O Tu mane vadini tinginiu?
„Žiemos“ 40 sonetų aš sumažinsiu iki 20–23, nes daugelis yra labai silpni, bendrai „Rudens“ yra geriausi. Apie „Pavasario“ sonetus dar neturiu pastovios nuomonės, tiesa, jų visai mažai ir teparašiau – 13. Dar parašysiu 3, ir pavasariui užteks. Turbūt ne daugiau teks ir „Vasaros“ ciklui.
Ar Tave tai domina, Broneliuk? Man kartais rodosi, kad Tu nieko apie mano kūrybą nebegalvoji, o „Sonetai“ iš viso neturi Tavo simpatijos. Ar meile užsibaigė ir mano poezijos grožis Tavo akyse? Vis dėlto meilė ar neapykanta, kas gražu, visada išlieka, ir tai yra toji karalystė, kurioje aš slėpiausi, kai mano vargas atrodė nebepanešamas. Juo daugiau vargo ir kančios, tuo skaisčiau ji spindi.
Vytautas