Pereiti prie turinio

Laiškai Pauliui Jurkui (9-20)

Iš Vikišaltiniai.
Laiškai Pauliui Jurkui (9-20)
Vytautas Mačernis


9

Telšiai, 1936.XI.18

Pauliau!

Šiomis dienomis esu patenkintas, nes antrą laišką gaunu iš Kauno. Meilūs Tavo žodžiai tiek suramino ir paguodė mane kaip niekas. Ir daug prirašei Tu man, tikrai fain. Toks jau likimas, kad kalvariškiai yra visų gerbiami. Jūs su Juozu gerai atlaikote žemaičių vardą, jį garsinate, man tai be galo džiugu. Laukiu tos dienos, kada galėsiu tavo feljetoną paskaityti. Dar nė Juozas nebuvo apie Tave prasitaręs, o aš jau žinojau, jog tau pasisekė feljetonu išgarsėti. Buvo pas mus atsilankiusi Elina Bujokaitė ir pasakojo apie Tavo pasirodymą. Sako, jog net perplyšom besijuokdami, taip visiems patiko tas feljetonas. Už ką aš ant Tavęs pyksiu, jei nerašei laiško, tai žinojai dėl ko. Darbas slėgė Tave (Laimink Dieve).

Šį penktadienį trimestro galas. Pirma vaga nelabai bloga, vidutinis pažymys beveik keturi. Pakanka. Be to, aš neturiu tiek laiko, jog galėčiau penketukus rinkti. Žinai, gyvenu pas Kelpšukus, o ne pas Glatkauskienę. Kelpšai gyvena, turbūt numanai kur? Jiems (dviem berniukam) padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Pakanka. Turiu dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti, ir viskas gerai. Bet darbo… tai be galo. Vadovauju literatams ir mažiesiems at–kiams. Ir jie dar šį tą sukliudo. Su poezija liūdniau. Niekas nebeturi ką nors geresnio parašęs, o eilėraščių taip ir nėra. Aš retkarčiais dar pasirodau, ale ką ten vienas atlaikysi. O kiek Aš noriu, kad viskas būtų gerai, darbas eitų tvarkingai. Sielojuosi, rūpinuosi, o tave, žmogau, tik pajuoks… Ale ką čia verkšlenti, gerai yra, ir viskas. Šio mėnesio 28 rengiame viešą sumą, kuris nuo eilinių susirinkimų skirsis tuom, kad po jo galės kas norės pasišokti ir bus daromas šeštadienį. Į jį atsilankys gimnazijos vadovybė ir eiliniai mokiniai. Norime parodyti ką galime. Svarbiausią programos dalį atlieku aš pats, referatas „Mūsų jaunoji lyrika“, na paskui išsisakymas savo griekų kuriuom nors eilėraštuku. Skaitys ir kiti, pav. Daukantas, Jančauskaitė, tik ne lyriką. Po Kalėdų ruošime vakarą, į kurį, Pauliau, gausi atvykti, nors žemė griūtų. Dar Juozas atvyks! Sutriumfuosime tada kalvariškiai!

Nuo Broniaus, Algiaus ir kitų mūsų vyrų tau gerų dienų iki kaklo. Pauliau, aš džiaugiuosi Tavim, Tavo darbais ir Juozu, dabar, bent šiuo momentu aš laimingas, net verkiau iš džiaugsmo (prisipažinsiu), kada Jūsų laiškų sulaukiau. Nieko pasaulyje nėra malonesnio už gerus draugus, tėviškę, motiną. Rašai man, optimizmo!!! Ne visada ištelpa. Toks žmonių neširdingumas, jų kasdieniškumas ir kito vargo nevertinimas verčia mane liūdnai šypsotis. Be to, sunki Lietuvos būklė, mūsų draugijos nelaisvė ir kiti visi argumentai gildina mano širdį. Aš būčiau optimistas, bet nemoku, nes nežinau apie ką linksmai bedainuoti. Tu, Pauliau, jei gali, pjauk optimistiškai. Aš skaitau visokių knygelių. Šekspyru esu apverstas (tą patį ir iš programos einame). Be to, skaitau angliškų, lietuviškų ir kitokių knygelių. Šiaip sau krutu, mokausi kaip gyventi, ir tiek. Nepamiršk, jei gali, manęs, Pauliau. Juo tankiau atlankysi mane nors laišku, juo bus man lengviau gyventi. Taip gera draugui viską išsakyti, nuversti nuo sielos slėgusius akmenis. Įtemptai lauksiu žinių, kaip pasisekė Tau pasirodyti „Šatrijos“ korporacijos vakare ar baliuje. Tau privalo viskas sektis ir apie nepasisekimus nieko negalvok, Tu (sapnuoju tankiai) turėsi gražią ateitį.

Nesupyk ant manęs, kad aš visokių niekų čia priplepėjau. Aš toks jau plepis, kas skauda ar intymu, guldau ant popieros, ir tiek. Ir lengva, ir malonu pasidaro širdyje, nors ir mirk, taip gera. Pas mus oras drėgnokas, pasakysiu. Bet šiaip esu sveikas kaip ąžuolas ir galbūt per stipriai reaguoju į visokius niekus. Kiekvienas džiaugsmas padaro mane laimingą ir kiekvienas nors ir menkas liūdesys – nelaimingu. Gal ir negerai, bet ką padarysi – Jaunystė! Kada sugrįšim į namus paatostogauti, sugyvuosim, ar ne?! Mano toks šriftas nepuikus ir visas laiškas kleckuotas, bet dovanoki. Į nieką nežvelk piktom, net į jaunesnį už save svieto keliauninką. Kas nepatiko, atleisk. Beje, dar užmiršau, jog turime „Sesių žarų“ pirmą numerį. Viršelis „modern“, bet šiaip sau skystokas. Pora eilėraštėlių randame jo puslapiuose: vieną mano „Tėviškė“ ir antrą Irkos XXX. Irkos jau nebeturime, išsidangino iš mūsų padangės, net nežinau kur. Sako, jog šeimyninę laimę mananti sukurti. Duok jai Dieve.

Na ir palieku aš Tave. Linkime visi telšiškiai atlaikyti žemaitišką skambesį univerkoj, o mes rėksime savo.

Tavo draugas Vytautas


10

Telšiai, 1937.V.18

Mielas Pauliau!

Dar tik užvakar gavau Tavo laišką ir, pildydamas Tavo prašymą, rašau Tau laišką į Kauną. Labai dėkoju, kad nepapuikavojai tokį ilgą laišką parašyti, dar tokiu gražiu stiliumi, patys vaizdai sukelia labai ryškią nuotaiką.

Kažin dėl ko neparašai man apie save nieko, vos porą žodelių, vaizdu aš nepasitenkinu, noriu dar ir turinio. Ar jau nėra pas Jus naujienų? Juk daromi įvairūs susirinkimai, gal ir literatūros vakarai, juk tuose vakaruose skaitai savos kūrybos, šiaip susirinkimuose, ką skaitai, kaip skaitai, kaip kas atsiliepia ir t. t. Visa tai man įdomu. Skaitau Tavo laišką ir nematau Tavo darbų, tik matau Tave patį, nemėgstantį girtis, nemėgstantį apie save plepėti.

Tu man dovanok už visokias čia padarytas pastabas, gal, geriau sakant, prašymus, bet aš kitą kartą norėsiu, jei beparašysi man laišką, daugiau įdėk savo veiklos Kauno miesto padangėje.

Tu matyti linksti savo kūryboje į optimizmą. Gal ir gerai? Visokie tipai tik verkšlena, ir tiek, ne daugiau. Bet kad ir tas optimizmas išeina dirbtinas, nesklandus. Skaičiau Tavo to optimistiško eilėraščio nuotrupėlę kelis kartus, jis gražus, ypač charakteringas Tau, nes ten gamta, o kur gamta mes visi optimistai. Kai Tu atsidūrei ant plikojo gyvenimo arenos, tuojau sušukai nebežinąs kur statyti žingsnį. Taip išeina su tuo optimizmu ir su tais visais eilėraščiais. Aš jau manau mesti rašyti eilėraščius ir baigti su ta visa kūryba. Kas iš to? Prisikankini žmogus, ir daugiau nieko. Kol parašai dalykėlį, tris dienas sergi prieš parašymą ir tris dienas nesupranti, ką darai, kur eini, po to, kaip parašai. O matau kartais žmogelį, kuris nei eilėraščių nerašo, nei skausmo nekenčia, o gyvena sotus ir pavalgęs, ramus kaip avinėlis. Ir pavydžiu jam, norisi ir pačiam tokiu patapti. Žinoma, toks galvojimas nėra protingas, bet kad tie galvojimai, tos visos mintys kaip marėse vilnys, nei jų galo nei pradžios, tai ir nebesusivokiu ką bekalbu. Bet su ta kūryba gali būti visko, gal mesiu visus tuos rašymus ir gyvensiu be jų. Kartais taip gera, kad naujai išreiški, naujai temą sudoroji, tada taip maža teturiu, bet ir viską turiu. Dėl to viso ir kybau kaip nekrikštyta vėlė tarp dangaus ir žemės.

Gyvenu ten pat kur gyvenau, greit atostogos, greit grįšiu pas mamą, kaip palkusai kad sako. Užmiršk Tu, Pauliau, ką aš negero Tau čia parašiau, kas ne taip pasirašė, kaip Tu gal manei bus parašyta.

Duodu Tau linkėjimų nuo Broniaus, Algio, Vladelio ir kitų mūsų vyrų, nuo literatų savo vardu. Perduok linkėjimus Juozui, paspausk jam dešinę už mane.

Vytautas


11

Telšiai, 1937.IX.25

Vos Tu atsidūrei Kaune, Vytautas Tau ant kulnų su laišku lipa. Bet, aš manau, Tu nepyksi. Paskutinį kartą matėmės, rodos, Telšiuose, kad Jūs su Juozu braukėte iš kaimo į Kauną. Pauliau, Tu visada sakai, kad aš esu liūdnas, nusiminęs, bet Tu ir neklysti. Reikia stebėtis mane pamačius linksmą. Jau dabar įėjo į madą mane matyt liūdną, bet jei retkarčiais pamato mane linksmą, tai pastato akis: „Kas Tau, kas atsitiko“. Reiškia, ir žmonės bijosi, kad aš juokiuos. Mano juokas nenatūralus, jei kada aš juokiuos, tai visada perkreiptu veidu, tik sąlygų verčiamas.

Bet kad Tau nuotaikos negadinus, aš daugiau čia laiške apie liūdesį nebekalbėsiu. Iš Tavęs laukiu laiško, parašyk man ilgą ilgą ir nupasakok savo naujienas, įrašyk porą eilėraščių. Aš taip noriu tų eilėraščių, kaip trokštąs vandens, aš be jų negaliu gyvent. Aš skaitau visus, bet kartais nusiviliu, nes daugiausia eilėraščiai blogi; kaip veikia blogas vanduo, taip mane veikia blogas eilėraštis, aš dar daugiau jų noriu. Gerų randu nedaug, todėl aš juos visus branginu ir tūkstančius kartų juos perskaitau.

Šiemet darbo turiu nemažai. Reikia vadovauti literatams, su jais jau padarėme susirinkimą. Reikia vadovauti ir ateitininkams, čia dar daugiau darbo.

Pakol kas mokslas einasi dar nieko sau: nei sunku, nei lengva. Tiesa, mažai kas tesaukė. Parašėme antrą lietuvių rašinį, bet dar negavom; už pirmąjį tema „Žmogaus ir gamtos ruduo“ gavau penketą. Kaip antras pasiseks, nežinau, šis buvo iš kurso, todėl nieko originalaus, nieko nepaprasta čia negalima įdėt.

Atiduok gerų dienų Šmulkščiui, Vincui Bazilevičiui, Zosei, Onutei, Vitai, Lionei, Jadzei Aleksandravičiūtei, Stasei Daum[.].

Žinoma, nepamiršk Juozo, apie Jį aš prisimenu daug ko gero, man patinka Jo būdo taurumas.

Prie Tavęs mane riša daug kas, tiek aš tegaliu pasakyt, kad man Tave dažnai prisimint man būtina, tada man kiek lengviau.

Gimnazija prieš kelias dienas padarė „excursion“ į pamiškį. Apie 4 val. po pietų grįžom atgal.

Gerų dienų Tau siunčia Bronius, Anužis, Morkus, Prižgintas, Mikūta ir kiti Tavo pažįstami.

Neseniai parašiau eilėraštuką: „Ponios šuo“. Štai du paskutinieji iš penkių posmeliai.

4) Už lango gatvės vaikas miršta
Pajuodusiais veidais nuo bado.
O tarp poniutės lakieruotų pirštų
Šuniukas valgo šokoladą.

5) Tam gatvės vaikui taip įkyrios
Per kūną eina bjaurios erkės.
Pasigailėkit, ponai, šuniui mirus
Ponia saldžioji verkia.

Parašyk man greit laišką, papasakok viską, neužmiršk įdėt eilėraščių ir t. t.

Sudiev! Vytautas

12

Telšiai, 1938.I.26

Mielas Pauliau!

Per atostogas buvai žadėjęs ką nors parašyti mūsų laikraštėliui. To laikraštėlio numerį mes norime išleisti prieš savo literatūros vakarą, o vakarą jau numatėme 11.12. Jau nedaug teliko laiko. Na, labai būtų gera, kad pasiųstum į gimnaziją ką nors iki vasario 6–7 dienos. Aš būčiau, Pauliau, labai dėkingas, nes laikraštėliu man tenka rūpintis. Paskui buk toks geras ir paprašyk Juozo, kad ir jis pasiųstų straipsnį, kurį per atostogas žadėjo. Aš jau iš anksto Jums tūkstantį kartų dėkoju ir su viltimi laukiu. Geriausio pasisekimo Kaune, pasveikink nuo manęs širdingai Juozą, ir lieku belaukiąs

Vytautas

13

Mielas Pauliau, mano kamerade…

Tu, žinoma, nustebsi: „Kas čia toks rašo man laišką su mašinėle, kas toks išmislus galėtų būti“. Bet Tu nėmaž nesidyvyk. Tai darau aš, kuris Tau žinomas Vytauto vardu. Tu nė kiek nesikonfūzyk, jei kalbą rasi maišytą: čyriausią lietuvišką ir žiupsnį žemaitiškos. Kad, žinai, musų rašomoji kalba yra biškį ubagiška. Jeigu nori kon naše pasakyti, tai tik žemaitiška tegali. Jei pasaka sakinį, tai žinai, kad pasake. O aukštaitiška: žiopčioji, žiopčioji ir nežinai, kas išeis.

Tu dabar nomej sėdėdams misliji, kodėl aš taip strokaune Tau rašau. Bet, kad tu žinotum, aš kaip muses po parūgas kapanojous, ir teik.

Visuose Telšiuose esu veins pats. O po savaitės tokio triukšmingo gyvenimo stovykloje dar liūdniau atrodo. Mano čėsas sutvarkytas pagal laikrodį: 6 valan. keliuosi, nuo 8–11 val. pamokos, 12 val. pietūs, nuo 2–4 val. pamokos. Po to esu visiškai liuosas. 10 val. einu gulti. Šiaip praktikuoju rašyti su rašomąja mašinėle. Radau seną užmestą mašinėlę ponų Augustinavičių ir barabaniju. Skaitau parsivežtas knygas, bandau į miestą išeiti, bet mieste nėr ko veikti, nors pasiusk. Tik vienos dulkės ir smarvė. Vakar buvau pas kapelioną nuėjęs, raudonomis akimis bevaikštąs. Prie stovyklos sakėsi pridėjęs 300 Lt. Žadėjo vykti į Preilą pavasaroti.

Aš nežinau, kaip Tu jautiesi. Atrašyk man greit laišką. Parašyk, kaip sekasi su kalvariškiais susirokouti. Kokie planai po galvą laksto, kon žadi dirbti, ką padirbai.

Kada nors barzdą nubritvijęs užsuk į Telšius. Atiek pas moni, paplepėsma, pasirokousma, pasivalkiosma. Be to, neužmiršk, jei tu žinai stovykloje buvusios studentės Zosės pavardę, tai man būtinai pranešk.

Lauksiu laiško

SUDIEV…

TAVO DRAUGAS VYTAUTAS MAČERNIS

Mano adresas:

AUŠROS KELIAS 9 Nr. TELŠIAI

P.S. Nepyk, kad aš tep blogą gromatą tepadrukavojau.

14

Telšiai, 1939.III.18

Mielas Pauliau,

Aš nudžiugau pavartęs Tavo ilgą laišką, tik jau per daug išgarbinai mane. Kam tai reikalinga, juk aš vis tiek nebusiu didesnis, koks esu, bet vis dėlto, matydamas šituose žodžiuose širdingumą ir niekad nepamirštamo draugo meilę, aš lyg ir pasiimu sau tuos žodžius kaip idealą savo svajonėms ir vizijoms. Aš gavęs šituos žodžius kaip panegiriką, pasistengsiu nors dalinai būt jų vertas.

Tu muštravojies Karo Mokykloje. Tikiu, tas daug atneš Tau naudos. Išmoksi ne tik koją spausti ir suveržti diržą, bet ir padvigubint energiją, pakirčiuot reikiamoj vietoj ryžtingesnį žodį.

Aš norėčiau Tau daug parašyti, bet kad nesiseka. Aš bijaus tik todėl ilgus laiškus rašinėti, kad per daug jau kitoks pasirodau, negu noriu, pasakau tą, ko nei nemisliji. O, rodos, stengiuos ir noriu draugams nemeluodamas ir neišsisukinėdamas atvirai ką nors pasakyti.

Rašau šiandien gavęs „Studentų dieną“. Paskaičiau Tavo eilėraščius. Na ir gaila man tų redaktorių pasidarė. Tavo „Snaigės pasaka“ per daug jau išnegarbinta ir įdėta „Apie mergaites ir meilę“ skyriuje. Tikėk manim, aš jau esu lyg ir skeptiku virtęs, paskaitau eilėraščius, spausdinamus laikraščiuos, ir numoju ranka. Tiek jau ten neišgyventa, manieros ir dirbtina. Tiesiog nebesitiki, ką nors gero atrasti. Netikėjau aš šiandien, kai paskaičiau Tavo eilėraštį, pats savim netikėjau. Tai tikra lyrika, čia nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo. Šitą eilėraštį jau galima literatūriškai nagrinėti.

Juozas turbūt Tau dėkingas, kad jam paminklėlį pastatei. Jei Tu pats šituo eilėraščiu nesusidomėjai, tai susimildamas susidomėk. Čia žodžių maža, visi jie paprasti, niekuo neypatingi, bet svarbiausia turi ugnį, šiuokart ramią, bet galingą. Aš skirstau eilėraščius su ugnim ir be ugnies. Todėl nekantraudamas skaitau naują eilėraštį ir tuoj pajuntu: ar jis turi ugnies, ar ne. Kai skaitau vienus eilėraščius: man šalta, nejauku, nemalonu, kai skaitau eilėraščius, kurie turi ugnies, tai Tu įsivaizduok, kaip aš pasijuntu. Lyg dykumose, kuriose vėjas ir sniegas, atrastum malonų namuką ir jame besikūrenanti židinį. Sakyk, ar Tau tas namelis neimponuoja. Tai patyriau skaitydamas Tavo „Snaigės pasaką“. Ir kaip malonu buvo prie židinio pailsėt, pašildyt nušalusias rankas ir pasidžiaugt šviesos kaspinais, meiliai krintančiais ant šešėliuotų trobelės sienų.

Šis Tavo eilėraštis man suteikė jėgas. Aš mokaus jį atmintinai. Ar Tu nejauti, kaip tai paprasta, liaudiška ir giliai giliai lietuviška:

Ten, už klėties, sode
Baltos snaigės iškris,
Ir pabudins tave
Mylimos atmintis.
Ir išeisi laukais –
Šviesu žemėj, širdy.
Užmiršta pabundi?

Kam tie karklai siūbuos,
Šventai pušys užgaus,
Jei vis jusi namuos,
Išsiilgęs žmogaus.

Tolius snaigės užklos
Ir vartus užpustys,
Ir užsnigs mylimos
Visad gyvas akis. – – –

Aš norėčiau lyg ir baigti. Aš lyg upelis srovenu, bet staiga ir lūžtu. Todėl ir noriu baigt.

Dabar iš einamųjų reikalų:

Manau kaip nors užbaigt aštuonias, tik truputį ne kokios sveikatos esu. Draugų čia neturiu, tai vienas gyvenu, linksminuos ir kenčiu. Todėl malonus Tavo apsilankymas. Eilėraščių nedaug rašau.

Tiesa, patark, ką turėčiau studijuoti. To tai nesugalvoju. Painformuok, jei gali.

Matuzevičiui, Bradūnui, dar kitiems, jei žinai, kad juos pažįstu, perduok linkėjimus.

Baigiu šitais žodžiais, kurie išrašyti iš paskutiniojo mano neseniai parašyto eilėraščio, pavadinto „Žmogaus tragedija“.

Šitoj mažų žmogučių žemėj
Tu pamažėl mažu darais.
Greit tavo akys nebesvies aptemę
Šitoj mažų žmogučių žemėj,
Mažų ir žodžiais, ir darbais
Nes taip kartu, kartu su jais
Tu pamažėl mažu darais.

O Pauliau, padarykim, kad šitie žodžiai mūsų neliestų.

Tavo draugas Vytautas

15

Šarnelė, 1939.VIII.19

Mielas Pauliau,

Mes buvom susitarę kas dvi savaites susirašinėti, pats tai įvykdei, tik aš to nepadariau.

Darbas dabar man! Kai pradėjom su šienu, tai dar ir tebevargstam su vasarojum. Čia, žiūrėk, sėdi ant mašinos, čia, žiūrėk, darbininkų ieškai, nė paskaityti, nei pagalvoti ar atsikvėpti jau nėra laiko. Rašei, kad protu mamai padėčiau, bet reikalinga ir fizinė jėga, ir darbo tvarkymas. Visa tai susideda man, o juk žinai, ne per stipriausias esu. Pagaliau neičiau, nedirbčiau, bet mažųjų broliukų ir mamos gaila. Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tas teatvyksta į kaimą. „Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame“, sako jie. Laukia kaimas karo, ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus. Ir iš tikrųjų: alkanųjų iliuzijom nepamaitinsi. Skurdas ir tamsa kaime. Mes dar azijatai! Žinoma, pačiam taip neatrodo, nes viso to nematai, bet patikėti gali.

Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako. Jei turėsime jėgos, paskelbsime kovą snobams ir visiems tiems, kurie dėl mados rašo. Visiems dabar tinka paeiliuoti, bet skausmo, jėgų formavimo ir apvaldymo niekas nenori pakelti. Kad tik taip sau lengvai, pavėjui eiti, ir daugiau nieko. Aš kūrėjo pareigą statau šalia kunigo pareigos. Kuo blogu kunigu būti – geriau nebūti; kuo blogu rašytoju būti, geriau malkas kapoti. O pretenzijų dabar į rašytojus visi turi, tačiau rašytojo vargo visi kratosi. Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. Rašytojas turi būti šventas, tačiau niekad nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių ir, visą tą purvą semdamas ir naikindamas, žmonijos aikštes švariom paversti. Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti. O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Kas šito kelio nebijo, tas gali stoti į skausmo didvyrių eiles. Tas kelias, tai vizionierių kelias: pirmyn ir aukštyn, nuolat geresniu žingsniu, taip ligi amžinybės. Už tai užmokesnio jokio nereikia, nes kas jau paėmė, tas nebevertas toliau eiti. Rašytojo vienintelis užmokesnis – tai amžinybė. Visa kita niekai. Jei minia siūlo, reikia atmesti, nes minia yra lyg tas vaikas, kurį tenka dažnai pabarti ir paplakti, kitaip jis bus pilnas kaprizų ir prisidarys sau nemalonių dalykų… Tai štai kokios mintys apie „naujus“ kelius. Kai susitiksim, arčiau pasikalbėsime.

Apie univerką dar nieko tikro neišsprendžiau. Nežinau, kaip bus Kaune su kambariu. Būtų gera, Pauliau, jei aš galėčiau pas Tave nors porą savaičių pagyventi, o paskui gal susitvarkyčiau. Kai rašysi laišką, parašyk man apie tai. Prašymą greit paduosiu, nes Juozas jau čia. Baigiu, skubu kelionėn.

Vytautas

16

Šarnelė, 1939.IX.11

Mielas Pauliau,

Rašau tau prieš atvykdamas laišką Dabar ką tik sėdžiu Alsėdžių valsčiaus savivaldybėje ir tvarkau įvairius dokumentus.

O kaip su pačiu. Ar jau galėsi studijuoti, ar dar užlaikys kariuomenėje. Dabar tokie neramūs čėsai, kad abejoju, ar Tave paleis. O vis dėlto, gerai būtų, kad Tavęs nesutrukdytų ne dienos. Ką aš ten veiksiu vienas. Man patsai būtum tikras gynėjas visuose mano reikaluose.

Į Kauną atvykstu ketvirtadienio vakare 7.05 val. Juozas žadėjo atvykti į stotį pasitikti, nors kelią ir vienas rasčiau.

Juozas padėjo man susitvarkyti su prašymu, pasu, valsčiaus pažymėjimu ir šiaip davė smulkių informacijų, o patsai tai mane (savo rūpesčiu dėl manęs) visai apglušinai. Todėl man bus truputį nejauku, jei Tavęs pas brolį nerasiu. Kai pats būsi, tada man bus drąsiau.

Juozas rašė, kad ir kulkoms lyjant studijuosime. Aš to norėčiau. Sutrukdymas man daug kaštuotų. Tačiau visa panešime, nes nėra to, ko žmogus neiškęstų. Pagaliau mes jauni ir drąsiai žvelgiame ateitin.

Dovanok už netvarkingą laišką. Mat įstaigos triukšmas, kelionė sutrikdė gerokai.

Iki laimingo pasimatymo Kaune.

Vytautas

17

Kaunas, 1939.XI.8

Mielas Pauliau,

patsai, žinoma, jau piktinies manim; ne tai, kad aš savo laišku suteikčiau didelį malonumą, bet piktinies dėl nedraugiškumo. Visada su manim taip. Kas man yra draugiškesnis ir mano reikalais kartais sukėjojęs (??), Aš šituo pačiu mažai atsilyginu. Žemaitiškas grubumas manyje randa sau prideramą vietą. Tačiau nenorėčiau su tuo sutikti, kad po šituo šiurkščiu ir nedraugingu kiautu plaktų lygiai žiauri ir nekrikščioniška.

Svarbiausia esu išsiblaškęs.. Nepajėgiu dar vis susikaupti. Kol gyvenau pas Brolį, ketinau parašyti, bet Tu vis kažin kur baladojais, nebuvai vienoj vietoj. Sakiau, apsistos kur nors, tai ir parašysiu. Bet persikėlęs į Laisvę, į 3b, kol susitvarkiau, be to, perėmiau iš A.Strabulio Akademijos reikalų vedėjo pareigas. Bėgiojau iš vienos vietos į kitą, rūpinaus, prieš tai jau dirbau. Bet dabar pamažu reikalai susitvarkė, aprimo, rodos, turėsiu jau daugiau laiko. Bet dabar prasidėjo visos paskaitos, kurių anksčiau nebuvo ir vėl reikalo nėra. Na, bet atrodo juo labiau susigaudysim, nes labiau pripratau prie tvarkos, prie to naujo akademinio gyvenimo, tai nėra jau tiek daug savų rūpesčių, o tada, žinoma, galima prisiminti visus savo pamėgtuosius reikalus ir juos perkratyt, pasvarstyti.

Kaip vyko gyvenimas noriu čia išdėstyti, nes šiaip neturiu kam pasipasakoti, o norėte noris.

Pas Brolį gyvenau karališkai. Iš viso patiko man Tavo Brolis. Velnioniškai įdomi asmenybė, diametraliai priešinga Tau, bet nepakartojama ir savita. Kas jus daro panašius, tai gal tai, kad ir Tavo Brolis yra tolerantingas ir plačių pažiūrų žmogus. Turi savo nuomonę, bet turi ir savo širdį. Jame išdidumas neturi nė daigų, tai žmogus neiškeitęs savo prigimties, savo paprastumo į kokius nusižiūrėtinius dalykus. Jis visada aiškiai pabrėžė esąs Kalvio sūnus, esąs žemaičio žmogus, prastuolio sūnus. Ir tai sakė visiems. Šiaip dažnai man sakydavosi esąs cinikas ir materialistas, bet aš jame įžiūrėjau kūrėjo asmenybę, ne gyvenimo žmogus. Begalinis jo susidomėjimas, o begalinis niekada neneša matomos naudos savo objektu. Ir ten jis juose knaisiojasi, nereikalaudamas atlyginimo. Vertas plunksnos žmogus, įkelk brolį literatūron.

Brolienė, t. y. ponia irgi stebėtinai paprasta, nuoširdi ir atvira, niekuomet nieko neslėpė ir niekuo nesidangstė. O kokia gudri, visa pramatanti. Aš priėjau išvados, kad tikrai verta ir naudinga pažint sutiktuosius žmones, nes nežinia, kokie jie ypatingi įdomūs gali pasirodyti. Jei kada rašai laiškus, tai niekada nepamiršk ir nepraleisk progos kuo karščiausiai nuo manęs pasveikinti. Jų namuose jaučiausi esąs ponas ir nevaržomas. Naudojaus šviesa, kambariu, mašinėle, visa tai sudarė, kad aš pradėjau pasitikėt savimi ir jaust esąs taip pat žmogus, o ne koks iš kaimo atklydęs gimnazistėlis. Toks lygus traktavimas mane gerai nuteikė visiems šiems metams.

Nuo spalių 15 d. išsikėliau, nes buvo toli vaikščioti, vėlai tepareidavau, trukdžiau miegoti, be to, pats mačiau, kad užimu būtiniausias patalpas, nes ponas neturėjo kur prisiglausti ir dirbti. Apsigyvenau rūmuose ir tebegyvenu. Neblogai, arti universitetas. Gyvenu 5 aukšte, 6 kambaryje su dviem medikais. Vilnių atgavus brolis Vladas išvyko tarnauti Vilniun, o man paliko radijo. Klausau, groju kai kada, kai liūdnesniu tampu.

Tiesa, gal nežinai: studijuoju anglų ir vokiečių teol (ogijos)–filosof (ijos) fakultete. Lietuvių nepatiko kažkodėl man, tai ir neėmiau. Pradžioje buvo sunku gaudytis dėl pačios universitetinės tvarkos, bet man čia Juozas pagelbėjo ir bematant išdresiravo. Dabar viskas gerai.

Įstojau „Šatrijon“. Nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų, bet gal apsiprasime. Veikt jau pradėjome, vadovaujami Česlovo.

Iki šiol nieko neparašiau, nes kasdienybė lenkia prie žemės, ir tiek. Laukiu atostogų kaip gervė giedros. Gal tada išspausiu. Tavo skaičiau „Ateity“, nuostabu, kad Tu gali dar tokių dalykų išspausti. Aš jau realiai buvau projektavęs apie naują srovę, bet Tavo nebuvimas kažkaip deorganizuoja visą galvotą darbą. Su lėšomis pusėtinai. Gaunu A. mokslo stipendijos 50 litų iš Griniaus. Bet tai nėra daug, be to, kaip laisvo klausytojo neatleido nuo mokesčio. Kalu lotynų, ir tiek.

Šiaip mano gyvenime nieko naujo, sakau, ypač mane toks universitetinis gyvenimas blaško ir kamuoja, negaliu prie to suirimo priprasti ir susikaupti, todėl nieko gero ir negaliu parašyti.

Rašydamas parašyk savo vargo kelius, o jų, man rodos, nemaža turi, be to, parašyk apie nuotaiką, ateities planus, eilėraščius ir kombinacijas. Nesuplokštėk čia pulke ir grįšk su karišku, tai yra su taisyklingu kaip auksas ritmu universitetan! Grįžk kuo greičiausiai, nes kariuomenė žmogų ėda. Reikia stiprios valios, jog ilgiau išlaikytum. Dovanok ir lik sveikas, Vytautas.

18

Telšiai, 1942.IX.13

Mielas Pauliau,

Vakar apvaikščiojau visus Telšius ir Igno Šeiniaus neradau. „Šviesos kelius“ Tau atsiunčiau. Šeiniaus aš dar pasižvalgysiu Vilniuje. Galbūt rasiu.

Šiandien išvažiuoju Vilniun. Būsiu pirmadienio vakare. Tiesa, yra toks reikaliukas. Be maisto kortelės neišrašo naujos kortelės vietoje. Todėl, būk toks geras, nuvyk į mano namus, gauk kaimo maisto kortelę (žinai, tą cukrui) ir tuoj pasiųsk Vilniun, o kitaip aš nustipsiu badu. Siųsk Bronei.

Be to, atvažiuodamas į Kauną ir vėliau į Vilnių, atvežk man žieminę kepurę. Ją palikau pas p. Striaupius. Kitaip aš žiemą ausis nušalsiu.

Nuvykęs Vilniun, Tau parašysiu. Dėkoju iš anksto.

Tavo Vytautas

19

Vilnius, 1942.IX.16

Skaisčiausias,

Tavo prakeiktos knygos nė mirdamas negaliu nė iš kur ištraukti. Belieka iš Tavęs tada prašyti atleidimo. Ar Tu be šitos knygpalaikės negali išsiversti?

Prisimink, kad jau ruduo, šalta, nyku ir baisiai liūdna sekmadieniais, ir spausk į Vilnių. Tavęs mademoizelle Monika labai išsilgo ir mane labai užsipuolė, kam aš Tavęs į Vilnių neatvežiau. Žinoma (aš ne iš bailiųjų), aš neišsigandau ir jai atkirtau: Aš tavo Pauliaus neganau, ir jo transportu Vilniun pasirūpink pati.

Šiaip nieko naujo negaliu Tau apreikšti.

Pasilieku gęstąs Vytautas

20

Vilnius, 1942.XI.9

Mielas Pauliau,

Tau siunčiu čia porą savo dalykėlių. Jei Tu gali, atspausdink juos „Į Laisvę“. Žinai, „Tuštybė“ nėra koks šedevras, galbūt net šiek tiek naivokas, bet mintis yra, šiaip gal nenuobodokas. Aš labai nerausiu, jei atspausdinsi. Be to, žinai, prisipažinsiu atvirai, man reikalinga pinigų. Šiemet nuo mokesčio už mokslą neatleido, o mano algele – 40.30 RM reikia sumokėti už kambarį, tai belieka vos 10 RM. O kur pietūs ir šiaip visokie reikaliukai, malkas dar reikia atsivežti. Truks plyš reikia grimzti į skolas.

Tu nesupyk, kad aš Tau savo reikalus taip smulkiai išdėstau, bet mes esam per daug artimai susigyvenę, kad galėtume vienas kitam ko nors nevyniodami į popierių pasakyti.

Kai Tu rašysi man laišką, pasakyk, kaip Tu galvoji apie tokį mano projektą: aš mielai po vieną Viziją išspausdinčiau „Laisvėje“. Ir taip per keletą savaičių jos praeitų. Žinoma, gali susidaryti sunkumų, ir kiti gal nenorės jų priimti, tačiau, jei butų galima, aš sutikčiau. Šiaip tos Vizijos ir palikę visą laiką rankrašty.

Šiuo klausimu parašyk man, kaip Tu pats galvoji. Man bus labai įdomu. Tiesa, aš Tau Vizijas neužilgo perrašęs pasiųsiu.

Tai vis reikalai. O šiaip sau gyvenu neblogai. Dabar jau šalta. Šiandien sninga, iš lėto krinta snaigės, ir man kažkas malonaus prisiminė apie namus, apie šiaurę, ir aš pasiilgau namų. Norėčiau ką nors apie juos parašyti.

Ar Tu neprisimeni, kaip mes važiavome vieną žiemos vakarą rogėmis. Ir aš Tau pasakojau apie… Tu turbūt gerai prisimeni? O buvo baisiai puiku. Kiekvieną kartą, kai aš tą kelionę prisimenu, kažkoks šiltas jausmas vėl grįžta į mane, ir aš vėl pasiilgstu tokių žiemos vakarų ir kelionių. O gal dar keliausim? Ewiges Wiederkehr!

Aš norėjau su Tavim arčiau pasikalbėti, bet žinai, per laišką nepatogu. Aš norėjau papasakoti Tau ką nors apie Mademoizelle m…, bet nesuradau progos. O aš šį tą žinau. Bet visuomet taip yra. Kai turi žmogui ką nors gero pasakyti, tai nesurandi progos. Bet aš manau neužilgo atspausti iki Kauno. Tada išsikalbėsim. Gal netrukus pasimatysime?

O dabar lik sveikas ir sveikink Nagį, Vincuką, Antonijų, Kriukelytę ir kitus, kuriuos žinai mane pažįstant.

Vytautas