Laisvės dainius

Laisvės dainius
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).

     Oi nesakykite: aš dainavau varguoliams.
     Aš dainavau žmonėms visiems.
     Jei daugumai vargšų kančios likimas puolė,
     aš dainavau taip pat ir jiems.

     Manon dainon krauju įpinta
     kiekvienas skausmo žodis,
     todėl, kurie kitus grandinėmis rakintų,
     ir dainoje žiauriais atrodys.

     Kaip paukštis giedu visai žemei
     ir naktį apdainuoju saulę.
     Nekaltas aš, kad taip sutemo,
     kad užgulė kančia pasaulį.

     Ne aš tą kančią žemėn sėjau,
     ne aš žiedams pabėriau gruodą.
     Todėl ir keikt gražiai mokėjau
     nelaimės naktį juodą.

     Oi nesakykite, kad kerštą sėju
     ir klasę siundinu prieš klasę.
     Tiktai šiame pasaulyje skriaudėjų
     dėl brolio brolis duobę kasa.

     Aš nepavydžiu niekam skarmalų,
     kuriuos varguoliai turi.
     Bet lobiai man per niek – prisiekt galiu –
     į auksą lobstančių nežiūriu.

     Tik gaila man, kad šitie lobiai
     iš prakaito kitų ir kraujo.
     Todėl tai tiems, kurie kančioj nuslobo,
     aš pranešu gadynę naują.

     Tai tik dėl to mane, kad giedu broliškumą
     ir meilę užguitų, – tikėkite manim –
     bijodamies šviesos gražumo,
     skriaudėjai svaido akmenim.

     Aš žydrumai dangaus dainuoju
     kančios apgultą svietą.
     Todėl man parinkta gražiuoju
     kalėjime tamsiausia vieta.

     Oi nesakykite: sutemo
     ir laisvės dainius pančiuos.
     Ir nors tirščiausias rūkas slėgt dar žemę,
     matau aš: galas kančiai.