Lapė karalienė
| Lapė karalienė Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Išbėgo kiškelis iš tamsaus miško į laukymę, – uosto, stebisi, kraipo ausis. Nuo žydinčių pievų kiškelio akys raibsta.
– Seniai čia buvau, – galvoja kiškelis. – Vaikė mane vilkas, gąsdino šunes, nusišėriau ir nuplikau nuo rūpesčių. Na, dabar tai nors pasiganysiu! Kailis bus gražesnis, kojelės greitesnės. Jei rudens sulauksiu, – sveikas dingęs, niekas manęs nepagaus!
Nusiprausęs rasos lašeliais, kiškelis įšoko į kviečių lysvę ir pusryčiauja. Dobilų lapeliai minkšti, skanūs. Gerai prisivalgęs, kiškelis užsnūdo, ir jau buvo besapnuojąs, tik girdi:
– Čia, čia, čia!
– Čia, čia slėpkimės, vyrai!
Kiškelis pamatė, kaip išsigandusių žvirblių pulkas sulindo į kviečius. Žvirblių kalbos kiškeliui įvarė baimės.
Pabėgėjęs į kalvelę, kiškelis mato: stovi pusbernis, kepurę užsimaukšlinęs, nusitvėręs ilgą šluotą. Nebuvo kada nė pagalvoti apie poilsį, net nutriušę plaukai iš baimės kiškeliui pasišiaušė. Priglaudė ausis, išsitiesė ir kad davė kudašių. Greitai jis surado savo žmoną, vaikus ir nusiminęs skundžiasi:
– Nieko negaliu padaryti. Visur ieškojau ganyklos; vienur būtų gerai – šunes gali užuosti, kitur vėl neblogai – namai per arti. Girioje, žmonele, vėl vienas vargas – vilko saugokis. Viename lauke radau neblogą vietelę, skanūs dobiliukai, bet vėl vos kailį išnešiau: stovi kviečiuose žmogus, šluotą nusitvėręs, ir žvalgosi.
Nieko geresnio kiškelis nesugalvodamas, kitą rytą, dar aušrai neišaušus, nubėgo į kviečių lauką apsidairyti. Žiūri, kraipo akis – toji pati baidyklė stypso. „Na, – mano kiškelis, – jeigu tu tokis, aš irgi nebūsiu kvailas. Palauksiu, kol tu išalksi, nueisi pusryčių, tada galėsiu savo pačią ir vaikus atsivesti į dobiliukus.” Jau ir prašvito, ir pietūs atėjo, ir pavakarė, o žmogus nesijudina. Pakilo stiprus vėjas, ėmė supti kviečių lauką. Kiškelis tik žiūri, kaip žmogus skėstelėjo rankomis, – vikst ir išsitiesė ilgas. Kojos ragožiumi atsistojo. Baisu pasidarė kiškeliui.
– Štai tau nevalgyti! Žiūrėk, imsi ir padvėsi badu!
Įsilindęs į tarplysvį, kiškelis žiūrėjo, kas toliau bus. Netrukus atėjo berniukas, įsibrido į kviečius, pakėlė parpuolusį žmogų, uždėjo jam kepurę, įdavė vėl šluotą.
– Aha! – šyptelėjo kiškelis, – štai, koks tu išdvėsėlis!
Ir pamatė kiškelis negirdėtą neregėtą dalyką: berniukas nuėmė keistam žmogui galvą, prikimšo žolės, pririšo, pataisė ir nuėjo.
Ilgaausis suprato, kad be reikalo jis bijojo: tai buvo tik paprasta kaliausė žvirbliams baidyti. Naujieną jis jau bėgo papasakoti pačiai. Įbėgo į girią ir išgirdo raudant. Jo pati iš tolo vyrą patiko apsiašarojusi. Atėjusi lapė, kalbėjusi, gyrusi jų vaikus, paskum meldusi, prašiusi, kad leistų mažiukus su ja pasivaikščioti. Gudruolė prižadėjo kiškiukus išmokyti žaisti, skaityti, rašyti ir po medžius laipioti. Sakėsi parodysianti jos vaikams, kaip upelyje žvejoti. Matyti, apgavikė buvo su vilku susitarusi, – išsivedė vaikus ir negrįžo. Kiškio pati, išėjusi ieškoti, rado savo vaikų tik vienus kaulelius. Ir dar matė, kaip vilkas su lape susikabinę ėjo per mišką.
– Na, palauk, – ramino kiškelis žmoną, – aš jai parodysiu!
Kiškelis ilgai mėtė pėdas po mišką, išbėgo į laukus, įlindo į krūmus. Visur ieškojo lapės. Pagaliau gudruolę atrado bepešančią žąsį.
– Sveika, ilgauodege. Nešu gerą naujieną, – apsimesdamas linksmas, tarė kiškelis.
– O ką tu pasakysi, ilgaausi? Matyt, vėl nuo žmogaus bėgai?!
– Tyčia ir atbėgau tau pasakyti, kad žmogaus visai nebijau. Dabar visi žmonės tokie bailiai pasidarė, kad aš jiems ant kaklo užsikariu, su uodega per nosį pabraukiu! – giriasi kiškelis.
– Meluoji ir giriesi! – sako lapė.
– Jei aš meluoju, tai tu, kūmute, vagi. Jeigu netiki, galėsi pati pamatyti.
Lapė užkasė žąsį ir nubindzeno paskum kiškį. Mažai ji tikėjo kiškio kalba, bet, būdama smalsi, iš tolo sekė kaimyną.
Netrukus abu įlindo į kviečių lauką; kiškis, kaip tikras vyras, prisiartino prie žmogaus su šluota, pasveikino jį su koja, paskum pasišokėjęs pabraukė uodega per nosį. Lapė iš tolo žiūrėjo ir tik stebėjosi iš tokios kiškio drąsos.
Laputė išdrįso ir pati prisiartinusi bandė pabraukti žmogui uodega per kojas. Žmogus – nė krust.
– Žinai ką! – sako kiškis. – Ar nori būti žvėrių karalienė?
Lapė pakraipė ausis.
– Kuo vilkas geresnis už tave?! – kalbėjo kiškis. – Ar jo uodega puikesnė? Gal jo kailis už tavo brangesnis, arba jis greitesnis? Be reikalo mes jį išrinkome valdovu. Jis tik mūsų giminę naikina ir piauna. O tu, lapute, kas kita! Turi gražią uodegą, gražiai bėgi, esi gudri ir gražiai moki kalbėti. Tu – tikra puikuolė.
Kiškis į padanges kėlė lapės giminę. Išgyrė jos kojas, ausis, akis, kailį, uodegą, dantis. Kūmutė varvino seilę ir išdidžiai rietė uodegą.
– Gerai, kaimyne, bet kas panorės mane karaliene išsirinkti. Pasižiūrėk tu į asilą, stirną, barsuką, – visi jie nori girios valdovais būti!
– Nekalbėk niekų! Padarysiu taip, kad visi tave vienu balsu išrinks. Matei tu tą žmogų kviečiuose? Sušauksim rytoj visus žvėris, paskelbsim, kad atsirado iš mūsų tarpo viena drąsuolė, žmogaus nebijanti. Porąkart tam bailiui brūkštelsi su uodega per nosį, tuojau visi žvėrys ir paukščiai už tavo drąsą ir išrinks tave karaliene.
– Gerai tu sakai! Kuo aš tau ir atsilyginsiu už tokią laimę?! Beje, galėsi būt girios seniūnu, aš tau pastatysiu namus.
– Gana jau, gana, kūmute! Nebereiks man tos garbės. O dabar, sudiev. Bėgsiu dar pas pačią, pakelėje ką sutikęs pranešiu apie žvėrių susirinkimą.
Kiškelis atsisveikino su lape. Kiek pabėgęs, jis pasuko į kaimą. Prie kviečių lauko jis pamatė berniuką. Apsidairęs ilgaausis nedrąsiai prisiartino prie vaiko ir sako:
– Jeigu tu man nieko nedarysi, gerasis žmogau, tau pasakysiu, kaip gali rytoj sugauti lapę.
Ir papasakojo kiškis, ką berniukas turi daryti.
Berniukas padėkojo kiškeliui ir pasižadėjo taip daryti, kaip kiškelis liepė.
Lapė visiems pranešė apie susirinkimą.
Visą naktį ilgauodegė negalėjo užmigti. Ji jau matė save, kaip ji eina užsidėjusi karalienės vainiką, kaip jos puikiąją uodegą neša kiškeliai, priešais ją sustoję lenkiasi – kiaulė, asilas, žąsys... Laputė galvojo ir svarstė, kokias vietas ir kokias pareigas kam paskirs. Kiškeliui, kaip buvo žadėjusi, ji duos girios seniūno vietą. Jis galės nešioti kardą ir pentinus. Stirną padarys pasiuntiniu, gaidį paskirs savo dvaro giesmininku, žąsis – muzikantėmis, šunį – rūmų šeimininku, katę – mėsininku, varną...
Nespėjo lapė suskaityti visų girių ir laukų gyvūnų, – išgirdo skambant ir ūžiant laukus. Iš tolo buvo girdėti šunų balsai:
– Kas greičiau – au-au! Kas greičiau – au-au!
– Kas toliau – au-au!
Suprato lapė, kad žvėrys skuba į susirinkimą. Nusiprausė lapė tyrame upelio vandenyje, eglės šaka susišukavo savo plaukus, išvalė, iškedeno gražiąją uodegą, prikaišiojo į ją pievos dobiliukų. Tikra karalienė!
– Išsižios žvėrys, pamatę mane tokią gražią! – galvojo ilgauodegė. – Žiūrėk, ims ir pradės tuojau asilas pirštis. Oi, ne! Jaunikį išsirinksiu žvalų ir vikrų. Mano vyras bus puikusis ilgaragis elnias.
Pasipuošusi, išsidabinusi, uodegą išdidžiai išrietusi, laputė išsiruošė į susirinkimą. Pakelėje ji matė, kaip dobilai lenkė jai savo galvutes ir sveikino:
– Sveika būk, karaliauk! Sveika būk!
– Linkime laimės! Laimės! – kuždėjo mėlynos rugiagėlės. Bitelės ir peteliškės dideliu būriu lydėjo ją dainuodamos. Rodos, ir skruzdėlė paklusniai traukėsi jai iš po kojų.
Susirinkimo vietoje krutėjo pilna visokių žvėrių, gyvulių ir paukščių. Pamatę lapę, visi ją sveikino. Net arklys, ir tas, kalvelėje stovėdamas, kvatojosi, žiūrėdamas į ilgauodegę.
Lapė, nusilenkusi visiems žvėrims, kiškelio lydima, rengėsi parodyti žvėrims, kad ji nebijo žmogaus, kad ji verta karalienės vainiko. Žvėrys ir gyvuliai matė, kaip lapė prisiartino prie kviečiuose stovinčio žmogaus, bakstelėjo snukučiu į žmogaus kojas. Išsižiojo visi žvėrys, tokią lapės drąsą matydami, o asilas neiškentęs pradėjo jau bliauti:
– Valio, valio! Lai gyvuoja!..
Kiškelis šaukė:
– Klausykite, klausykite, žvėrys, gyvuliai ir paukščiai! Dabar laputė brūkštelės žmogui su uodega per nosį. Visi pamatysite, kad ji verta būti mūsų valdove.
Lapė pasišokėjo paskutinėmis kojomis ir norėjo jau brūkštelėti žmogui per nosį. Tik staiga ramusis lauko sargas atgijo, tėškė šluotą į šalį, griebė lapei už uodegos. Lapė kaip įmanydama spardėsi, vartėsi – nieko nepadėjo.
– Žvėreliai broleliai, gelbėkit! – šaukė lapė.
– Ga-ga-ga-ga! – kvatojosi žąsys.
– Au-au, štai tau, štai tau! – atsiliepė šunes.
Varnos piktai juokėsi, skraidydamos viršum kviečių lauko:
– Karrr-karrr-ralienė!
O lapė vis tebespiegė:
– Broleliai dobilėliai, kiškeli seniūne, stirnele šauklele, gaidy giesmininke, gelbėkit!
Bet žvėrys ir gyvuliai tik savo kailius gelbėjo.
Pačiupęs lapę, berniukas parbėgo namo.
Tuojau atsirado ir pirklys, pasiūlęs nupirkti lapės kailį. Vilkas sau galvojo:
– Kai nulups karalienę, man teks mėsos gabalėlis...
Šuo amsėjo:
– Kau-kau-leliai!
Varna karksėjo:
– O man skr-skran-skrandelis!
Kiškis, prie pačios tupėdamas, kalbėjo:
– O man gaila laputės! Nenorėjau jai blogo, nors ir daug ji man skriaudos padarė.