Lietuvaitės
| Lietuvaitės Liudvika Didžiulienė-Žmona |
|---|
| Liudvika Didžiulienė-Žmona, Lietuvaitės : 3 veiksmų 4 paveikslų komedija, [Vilnius], Strazdų ir Vėgėlės raidės, spauzdinta M. Kuktos sp., 1912. |
- Karklinskas — Uogėnų dvaro savininkas.
- Judita — jo žmona
- Munia — jų duktė
- Jancia — jų duktė
- Milcia — jų duktė
- Balys žagaras — studentas
- Kazys Stagaras — studentas
- Damukas Goreckis — 40 metų jaunikis, Karkilinskų kaimynas
- Romukas Zaleskis — 42 metų jaunikis, Karkilinskų kaiminas
- Juzienė — Karklinskų «gaspadinė»
- Uliutė — tarnaitė
Laikas — dabartis.
Vieta — Karklinskų dvaras.
VEIKSMAS I
[keisti]JUDITA
valgomajam kambaryje sėdi su mezginiu rankose
Na, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos, mūsų ruošimos… Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė! susimąsto Bet… Bet… Kaip bus su pinigais? Kur aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama, dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda, niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti… Ką jau daryti: reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.
KARLINSKAS
įbėga pasišiaušęs, supykęs, rėkdamas iš tolo
Na, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose, laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!
JUDITA
pasikėlus artinasi prie jo, meilindamasi glosto jį
Nieko širdyte, nieko dūšyte, nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau… Ai… Mat… Yra čia toks reikalas… Reikalas…
KARLINSKAS
Reikalas? Koks gi reikalas?
JUDITA
nedrąsiai
Atvažiuos pas mus keletas svečių… norėčiau juos žmoniškai priimti.
KARLINSKAS
piktai
Vėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip toliau! O prireiks pinigų…
JUDITA
skubiai pertraukdama jo kalbą
Prireiks dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu apsieinu, bet ko reikia, tai jau reikia…
KARLINSKAS
piktai
Jūsų reikalams nei galo nėra, tik ūkį baigiate pustėti!
JUDITA
Žinok, girdyt, kad ką darau, darau tai mūsų vaikų labui.
ULIUTĖ
praveria duris ir įeina vidun
Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
Pasakyk, kad tuojau einu
nori eiti. Uliutė išeina
JUDITA
Palauk, palauk, turiu baigti svarbią kalbą.
KARLINSKAS
paėmęs kepurę
Žinau, žinau, nieko svarbaus.
nori eiti
JUDITA
užstodama kelią
Nieko svarbesnio mums negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu su tavim rimtai pakalbėti.
KARLINSKAS
Ačiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila laiko!
nori išeiti
JUDITA
karčiai
Žinau, žinau, kad nuobodu tau klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas. Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet trisdešimtus pradeda… Reikia pagalvot, reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti…
KARLINSKAS
Hm… Kur padėti? Kur padėti? Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos…
JUDITA
piktai
Ta man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti!? Nelaikiau prancūzės septynerius metus, nelaikiau muzikanto penkerius metus. Bet ko jos nemoka? Prancūziškai kalba, nors Paryžiun vežk. Nebus gėdos. Fortepijonu skambina, net miela klausyti, ir ko tau daugiau reikia?!.
KARLINSKAS
Aš tiek težinau kiek mano pinigų prancūzė su muzikantu išsivežė, o kokia iš to mergaitėms nauda — nežinau ir nenumanau.
JUDITA
Taigi, mat, nežinai, nes tau tai nerūpi, nes visai to nežiūri, tik prasimanai sau, tai to trūksta, tai to netenka …
KARLINSKAS
Oi, netenka tai netenka…
JUDITA
Ir ko joms bent netenka? Mergaitės gražios, mokytos. Ir ko bent trūksta?
KARLINSKAS
Trūksta tai trūksta, tarp mūsų kalbant, daugelio trūksta — bet ko, tai ir aš pats nežinau. Tik numanau, kad mergaitės turėtų būti kitokios, ir kad geros iš jų būtų moterys — turi būti kitoniškai auklėtos. Tūri būti…
JUDITA
pertraukdama kalbą
Visa bus gerai, visa bus gerai, tik reikia pasirūpint greičiau išleisti jas už vyrų — norint gi išleisti, reikia bent kiek tuo rūpintis, reikia nors vakaro, baliaus…
KARLINSKAS
pertraukdamas
Taip, taip, baliaus, vakaro, baliaus… Ūžėte, ūžėte anais metai, net visą mišką vėjais paleidote, o kas iš to? Tikėjais Goreckio — niekai! Tikėjais Zaleskio — niekai! Ant galo sumanei Varšuvon mėsėdes dukreles vežti…
JUDITA
Varšuvoje negailėjau nei žygio, nei pinigų — visa dariau, kas gerai motinai pridera daryti. Jau, matyt, grafas Zigmantas ištikrųjų manė apie dukrelę, bet tu visa surikdei.
KARLINSKAS
Aš? Aš surikdžiau?
JUDITA
Žinoma, tu surikdei! Rašau kartą — pinigų! Rašau kitą — pinigų! Tu vis tyli. Prašau, pagalios maldauju: pinigų! pinigų! Štai ir atsiuntė — tris šimtelius! Ką tu Varšuvoje nuveiksi su tais trim šimtais? Ir prisiėjo grįžti namo nesulaukus galo. O namo sugrįžusi - ką turiu? Nei valios, nei balso, gi vietoj pritarimo, vietoj pagalbos tik kliūtis ir pasipriešinimas; vietoj padėkos — tik rugojimai be galo… gailiai. Nelaiminga aš moteriškė patekus tokiam despotui, tokiam šaltam egoistui! Ir kaip aš pirmiau nemačiau tol kaskart gailias Nelaiminga aš ir nelaimingos mano dukrelės, teksjoms, nabagėms, žilą kasą sunešioti!
gailiai randa
KARLINSKAS
suminkštėjęs artinasi prie jos
Ko gi čia taip labai įsigailinai? Aš gi joms nieko blogo nedarau… Aš gi joms ne priešas… Nutilk, nutilk, prašau; tik pagalvok, ką aš dabar galiu, iš kur man gauti pinigų? Miško nebėra, kviečiai ant kelmo parduoti, o čia bankas neapmokėtas, Mauša lenda skolos, Ickus lenda skolos — juk darbininkus reikia samdyti — be pinigų…
JUDITA
pertraukia verkdama
Nenervuok manęs savo lokais, Maušais ir biesais ! Nekrimsk manęs! balsu rauda Hu, hu, hu…
KARLINSKAS
visai atsileidęs, ima ją už rankos, glosto žmonos veidą
Miela mano dūšyte, nusiramink jau, nusiramink, kam čia tos scenos? Gaila sveikatos!
tuo tarpu duryse pasirodo vienos panelės gaiva
JUDITA
silpnu balsu
Ai, vandens.
KARLINSKAS
paduoda vandens stiklinę, kiša prie burnos
Nusiramink, Judit, nusiramink, mergaitės išgirdusios nusigąs…
JUDITA
Būtinai reikia mergaitėms vyrus parūpinti. Reikia pabandyt… Gera proga…
KARLINSKAS
nudžiugęs
Ką? Ką? Ar kas naujo? Sakyk, girdyt, aiškiai, kaip? Kas? Kur?
JUDITA
Taigi mat… Kaip čia tau pasakius… Atvažiavo pas gimines viešėti baigę šiemet mokslus du studentai…
KARLINSKAS
nustebęs
Studentai, sakai? Studentai? Kur jie gyvena? Kaip vadinas?
JUDITA
Vieši Aukštakalniuose — ponai: Žagaras ir Stagaras.
KARLINSKAS
pašoksta įnirtęs
Ką? Ką? Ką pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu nesulauktum!
Pakelia kumštį aukštyn, paskui suduoda i stalą
JUDITA
Pamažu, pamažu… Dagi čia niekur nieko… O gal dar toks inžinierius ar toks juristas nei nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių…
KARLINSKAS
priėjęs prie jos
Ką sakai? Ką? Jis drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų… Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!
JUDITA
Nutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti… Tik paklausyk: pasipažis, pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės. Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau: tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas jas buvoja, studentai jas daboja. O tu kalbėk ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai, prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas…
KARLINSKAS
pertraukdamas kalbą
Taigi, pamatęs vienas — kitas, kapt už vienos, kapt už kitos! griebia pačią glėbio Ot taip kalbėt tai kas kita. Studentai kitus paragins. Studentai pakurstys! Cha, cha, cha! Pakurstys!
juokiasi abudu
tuo tarpu tarpduryje pasirodo galvos dviejų panelių, pro kitas duris įeina Uliutė
ULIUTĖ
Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
Aha, einu, einu!
eina
JUDITA
pasivydama
Pinigų bus?
KARLINSKAS
Bus, bus.
išeina
JUDITA
praverdama duris, iš kurių matėsi panelių galvos
Eikite čia, dukrelės!
atbėga visos trys Karklinskiūtės viena paskui kitą, prieš motiną pritūpdamos
MUNIA, MILCIA, JANCIA
Klausome, mamyte!?
JUDITA
eina prio kanapos ir sėda
Gerai eina, tėvuką prikalbėjau — pinigų duos. Studentus užkviesti leidžia. Pasilinksminsite mano dukrelės!
MUNIA, MILCIA, JANCIA
Oi, kaip gerai, mamyte, gerai!!! Koks džiaugsmas! Kaip gera mamytė!
glaudžiasi visos prie motinos, Judita glosto jas
JUDITA
Aš savo padariau. Dabar darykite jūs kaip išmanote; man lieka rūpestis apie balių; jau metas ir pradėti rengti.
išeina
MUNIA
Dabar mano eilė, klausykite. Mums pirma viso ko reikia likti lietuvaitėmis.
JANCIA
Lietuvaitėmis?
MILCIA
Lietuvaitėmis, sakai?
MUNIA
Taip, taip, lietuvaitėmis. Mužikai studentai myli savo žmones, savo papročius, savo dainas, myli savo kalbą…
JANCIA
Aa! Suprantu! Turime užsisegti storą sijoną, palaidą jaką, ant galvos skarelę…
MUNIA
piktai
Nieko nesuprantate, varnos!
nori išeiti, bet tis durimis ją sulaiko ir atgal sugrąžina
JANCIA IR MILCIA
Nepyk, Munyt, tos lietuvaitės ir tie lietuviai tokie juokingi… Chi, chi, chi! Tokie juokingi! Na, tai užsidėsime sermėgą, tolūbą. Chi, chi. chi! Ir būsime lietuvaitės!.
juokiasi abidvi
MUNIA
raukosi piktai, nusigręžia ir nebenori daugiau kalbėti
JANCIA
Nesiraukyk, Munyt, bet tas taip juokinga — pasidaryti lietuvaitėmis… Chi, chi, chi!
MILCIA
subara Jancę
Ką tu čia su niekais. Munia kalba rimtai, tu savo juokais kliudai jai kalbėti. Tylėtum bent, kai išmintingesnė kalba, supranti? Tylėk ir dėkis domon.
JANCIA
eina prie fortepijono
Tyliu jau, tyliu. Munyt, kalbėk, tu protingesnė už mus; sakyk, ką daryti, kad tiems kvailiukams kaušus apsukti glosto Munę Kalbėk gi, Munyte!
MILCIA
Kodėl vadini juos kvailiukais? Dėdė Jonas sakė, kad jie labai esą išmintingi vyrukai. Stagaras gi net knygas rašąs…
MUNIA
Ar taip? Tai su tokiais bus vargu… senų žvirblių pelais neprivyliosi…
JANCIA
Pelais? Kodėl pelais? Raukosi Ar tai mes pelai? Ho, ho!
MUNIA
Nėra čia ko pykti… Tai tik tarp mūsų kalbant… Bet šiaip ar taip — reikia juos sugauti. Ir mama labai nori… Taigi pirma viso ko reikia, kad mūsų vardai skambėtų lietuviškai: Munia, Jancia ir Milcia — netinka lietuvių kalboje. Vadinkimės: Marytė, Jonytė ir Mylytė, arba Meilytė…
MILCIA IR JANCIA
Tikrai lietuviškai gražiau skamba: Marytė, Jonytė ir Meilytė! Bet ar atminsime? Ar atmins mama? Tėvukas ar išmoks?
MUNIA
Jos balinai turite atminti, tėvuko gi ir mamos — niekas nepaturos.
JANCIA IR MILCIA
Tiesa, mamos ir tėvuko niekas nepaturos.
MUNIA
Reikia mums įsitaisyti lietuviški kostiumai; žinoma, turi būti gražūs, puikūs…
JANCIA
Taisykite jus sau, kad norite, aš to maskarado nenoriu! Aš įsitaisysiu rūbus sulig naujausios mados. Apsitaisysiu taip, kaip man geriau priderės!
MILCIA
nekantriai
Gerai jau, žinokis, daryk kaip tau patinka, tik nekliudyk kitoms.
MUNIA
Paskui reikia gauti kur nors keletas lietuviškų knygelių.
MILCIA IR JANCIA
Lietuviškų knygelių? Argi yra ir lietuviškos knygelės?
MUNIA
O kaip gi… Dėdė Jonas sakė, kad dabar lietuviai labai sukrutę, prakilnesnieji knygas rašą, spausdisą ir net laikraščius leidžią… Iš svetimų kalbų knygas verčią…
JANCIA
Je, jet aš maniau, kad jie džiaugiasi kokią nors svetimą kalbą išmokę… Lietuviškos bjaurios, mužikiškos nei žinoti nenori!
MUNIA
Taip buvo seniau. Dabar jie lietuvių kalbą kelia aukštyn — mums tat reikia ši kartą prisitaikyti. Girdėjau mūsų gaspadorius turįs keletą knygelių ir laikraštį.
JANCIA IR MILCIA
Laikraštį? Lietuvišką laikraštį?
MUNIA
Taip, parsisiųsdina laikraštį, tik neatmenu, kaip tas laikraštis vadinasi.
MILCIA
Vistiek, by tik yra, tai galima bus iš jo paskolinti…
MUNIA
Gerai sakai, galima bus paskolinti visa, ką tik turi. Bet jums reikia būtinai išsimokyti skaityt ir šį tą perskaityti, kad užvedus jiems kalbą apie lietuvių literatūrą, žinotumėt ką sakyti; prie to išmokti keletą lietuviškų dainelių, su tarnais ir tarnaitėmis kalbėti lietuviškai… Ir tarp savęs — jiems girdint — lietuviškai.
Žodžiu sakant, mes patriotės, mylime mūsų tėvynę Lietuvą, mylime savo brolius lietuvius… Mylime lietuvių kalbą, dainas, ir taip toliau, ir taip toliau… Suprantate?
JANCIA IR MILCIA
Suprantame, suprantame!
pauza
MILCIA
tai aš eina pas Juzienę dainų mokytis…
JANCIA
Aš pasauksiu Uliotę ir mokysiuos dainuoti prie fortepijono.
MUNIA
Eikite, o aš nueisiu pas gaspadorių knygelių ir laikraščio skolinti.
Jancia ir Milcia išeina
MUNIA
vieną, vąikščioją, mąsto… atsisėda ir atsikelia
Ne, čia be dėdės Jono pagalbos neapsieis. Mama nori dabar balių iškelti, bet tas išeis gana prastai. Ne, ne, net pirma pažintis su studentais turi būti ne baliuje. Baliuje jie į kitas gali žiūrėti, aš gi su savo sesutėmis liksime ant paskutinio pieno. Taip, taip; reikia prašyti dėdės Jono: jis mums padės. Jis pasirūpins ir juos pas mus atvežti, pauza Kiek man rūpesčio, kiek rūpesčio!
susiima gaivi rankomis ir vaikštinėja susimąsčiusi
JANCIA
įeina su plukta popierių rankose
Štai, Munyt, lietuviškos knygelės ir laikraštis. Aš tave pavadavau. Nuėjau pas gaspadorių ir ką tik radus suėmiau ir atnešiau.
MUNIA
vartydami popierius
Aha, tiek pakaks. Dabar tik su dainomis bėda.
JANCIA
Ne bėda, ne bėda! Juzienė ir Ulia daug jų moka.
įeina Milcia su Uliate, kuri nedrąsiai atgal traukdamasi
ULIUTĖ
Negaliu, paeit…
MUNIA
Eikš, eikš, Uliut, padainuosi.
ULIUTĖ
Kad aš, panyt, nemoku… Man taip nedrąsu.
JUDITA
įeina pro duris, pamačiusi Uliutę
O tu čia ko?!
Uliutė greit išeina
MUNIA
Mamyte, tai mes ją čia atsišaukėme; pamokys ji mus lietuviškų dainų, ji mums reikalinga.
JUDITA
A, reikalinga, na tai vėl pasišauksite.
MUNIA
Žinai, mamyte, ką aš samaniau: dabar ruošti balius neišpuola.
JUDITA
Neišpuola? Kodėl gi neišpuola?
MUNIA
Būs nei šiaip, nei taip: atvažiuos mūsų kaimynes — Balinskaičios, Žilinskaičios ir kitos…
JUDITA
Galima jų nekviesti.
MUNIA
Ir koks gi bus balius be panelių? Baliuje panelės būtinai reikalingos; atvažiuos, žinoma, išsirėdusios, išsipuošusios, skaisčios, gražios ir užgesins mus. Visai užgesins.
JANCIA IR MILCIA
Visai mus užgesins.
MUNIA
Vienos pačios mes dar nieko sau, bet prieš kitas — visai prastos.
JANCIA IR MILCIA
Visai prastos.
JUDITA
atsidusdama
Taip, taip… žinau; užtat aš kaip išmanydama rūpinuosi tuos studentus pakviesti — labai man rūpi, kad bent viena iš jūsų jiems pasidabotų… Gal bent vieną…
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Ne viena, ne viena! Bent dvi! Bent dvi!
pauza
MILCIA
Vienai teks likti. Tai jau gal mane paliksite? Bet aš nenoriu… Nenoriu likti…
JUDITA
Tu, Milcia, jaunesnė, tu palik… Tu dar sau sulauksi.
MUNIA
Kas gali žinoti, kuri jiems labiau patiks, kuri bus išrinkta…
JANCIA
Mane pirmą, mane! Matysite!
MUNIA
Baliuje studentai puls prie gražesnių — ir bus jaunikiai kaimynėms.
JUDITA
mąsto, linguoja galvą
Hm, hm… Gal ir tisa. Bet kaip čia padarius, kad gražesnes jus tiems studentams parodžius. Baliuje ar jus ar kitos vis gražiau išrodote, negu kasdien. Kitoniškas apšvietimas, kitoniškas pasipuošimas… Ką tai kailbėti! Kam gi būtų tie baliai, kam būtų tie vakarai?
MUNIA
Mes paprašysime dėdės Jono, kad jis, kaipo ją pažįstamas, kaipo jų draugas, lyg nieko nežinodamas, prikalbėtų abudu juos paskirtą dieną pas mus atvažiuoti… Gudrus dėdė Jonas! Jis visa kuo geriausiai sutaisys.
JANCIA IR MILCIA
Gudrus dėdė! Jis visa kuo geriausiai sutaisys… Lieps atvažiuoti ir gana!
MUNIA
Mes gi visos būsime pasipuošusios kuo geriausia juos priimti… Matysiu mamyte, džiaugsies iš mūsų!
JANCIA IR MILCIA
Džiaugsies iš mūsų, mamyt, džiaugsies!
Judita glosto visas jas paeiliui ir bučiuoja; panelės bučiuoja jai rankas
JUDITA
susigraudina
Mano jus dukrelės, kad bent kas gero iš to išeitų!
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Išeis, mamyt, išeis, matysi!
ploja rankomis, šokinėja
Uždanga.
VEIKSMAS II
[keisti]Karklinskų salionas, Juzienė šluosto dulkes, krausto lempas, dėsto mažus menkniekius, tvarko
JUZIENĖ
balsu žiovaudama
Au! Miego noriu. Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė… Au!! Sakė, svečiai atvažiuosią… A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina. Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai! Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.
prasiveria duris, įeina Uliutė — nuvargusi, uždususi — neša rūtų krepšelį
ULIUTĖ
Panelės dar tebemiega?
JUZIENĖ
rodydama laikrodėlį ant stalo
Kada gi jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.
ULIUTĖ
Tik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo apyaušrio…
JUZIENĖ
Kur taip bėginėjai, ko ieškojai?
ULIUTĖ
Vakar panelės įsakė nueiti sodžiun gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna, sudaryt rožių so rūtomis kvietką ir pastatyti jį salione ant stalo.
JUZIENĖ
Taip! Rūtos ir rūtos… pasilenkia į krepšelį Kur gi jos?
ULIUTĖ
krepšelį už savęs slėpdama
Palauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi ir visos rūtos nuruduos. Rėkia, baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite, kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė, bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau — negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.
parodo krepšelį ir stato ant žemės
JUZIENĖ
Ir sakyk tu dabar, kam čia taip joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų. Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos jūsų rūtos…
ULIUTĖ
Sužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja… Vakar gi kaip užpals visos: dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti: «Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.
JUZIENĖ
stebėdamos
Na, ir sakyk, ir tikėk, kas dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..
ULIUTĖ
Durniuoja, ar ką?
JUZIENĖ
Tikrai durniuoja.
ULIUTĖ
Kasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti nors šiaip taip lenkiškai, ar dabar durniuoja?
JUZIENĖ
Kasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja… Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt — ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai, tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to, kas čia dedasi. Sakė.
JANCIA
užmiegota, pasišiaušusi iškiša galvą pro duris
Uliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti! A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?
JUZIENĖ
ruošdamasi
Mes, panyt, ruošiamės.
JANCIA
piktai
Ruošiatės, ruošiatės dviese, o prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia, greičiau.
Uliutė išbėga
JUZIENĖ
viena
Dar koliosis pačios begėdės būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»! O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai gailėsis… Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis panelės ir bus riksmo… Ir ant jos ir ant manęs. Bent jau aš iškraustysiu.
iškelia puodukas iš krepšelio ir stato juos ant stalo. Tuo tarpu teeina salionan visos trys panelės ir Uliutė
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
pamačiusios rūtas visos surinka
Rūtos! Rūtos!
MUNIA
Gal žinai, Uliut, kokią dainelę apie rūtas.
ULIUTĖ
Aš, panyt, moku daug dainelių apie rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to dainuot…
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Dainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!
ULIUTĖ
Nedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu…
JANCIA
Padėk, Juziene, padėk!
MUNIA IR MILCIA
Padėk, Juziene, padėki
JUZIENĖ
Kad jau taip labai panytės norite… Galiu ir padainuot.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Dainuok, dainuok! Ir mes padėsime!
JUZIENĖ
dainuoja
«Oi, rūta, rūta, rūta žalioji,
Ko tu nuvytai žalia būdama?
— Vysiu, džiūsiu, žalia nebūsiu,
Girdžiu ateina tris skinėjėlės».
Juzienė nori išeiti, panelės sulaiko ją
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Dar, Juziene, daugiau, daugiau!
JUZIENĖ
Negaliu dainuot, darbas laukia…
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Nors vieną, Juziene!
JUZIENĖ
dainuoja, visos jai pritaria
«Oi, rūta, rūta, rūtele žalioji,
Ko tu nežaliuoji žiemą-vasarėlę?
Kogi aš žaliuosiu žiemą-vasarėlę,
Kad manęs nešėjo, kur aš norėjau!»
Juzienė ir Uliutė nutyla
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Graži dainelė! Ir pirmoji ir antroji! Gal dar mokate daugiau?
ULIUTĖ
Aš moku, panytės, ir dėdienė moka.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Dainuokite, dainuokite!
JANCIA
Mes greit užmiršime, reikia užrašyti!
MUNIA
Būtinai užrašyti!
ima popierį, paišelį ir rašo
ULIUTĖ
dainuoja, Juzienė ir Jancia pritaria
«Ko-gi skauda man širdelė,
Ko-gi man nuobodu?
Kai pažiūriu i upelę
Ir ši žalią sodą… »
MUNIA
Ir čia graži daina, dainuokite toliau — aš rašau.
JUZIENĖ
Man reikia prie darbo
išeina
MUNIA
Uliut! Toliau: «Ko gi skauda man širdelė».
ULIUTĖ
Ši daina dar nauja. Parašė ją vienas kunigas, dabar jis jau vyskupas esąs…
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Vyskupas???
MUNIA
Vyskupas tą dainą parašęs? Reikia užsirašyti, kad nepamirščiau. Pritiks prie progos apie tai pakalbėti. O kaip tas, Uliut, vyskupas vadinasi?
ULIUTĖ
Kad aš, panyt, neatmenu — Juzienė žino.
MUNIA
rašydama
Aha, Juzienė žino. Paklausiu. Dainuok toliau, Uliut!
už durų girdisi Juzienės balsas
JUZIENĖ
Uliut! Uliut! Ponia šaukia!
Uliutė nori eiti, panelės sulaiko ją
JANCIA IR MILCIA
Neik, Uliot, dainuok daugiaul
vėl Juzienės balsas už durų
JUZIENĖ
Uliut! Ar ateisi, tu!
Uliutė išbėga
MUNIA
Ir iš jų galima ką nors sužinoti… Nors kokią dainelę… Tu, Jancia, turi gerą ausį ir neblogą balsą: išsimokyk gerai šitą ir dar bent kelias daineles.
JANCIA
Gana jau, gana! Nusibodo visos tos dainelės — fe!
MUNIA
Kas tau? Lietuvaitė ir nemėgsti dainuoti? Taip netinka…
JANCIA
piktai
Nusibodo, sakau! Plėškite jūs sau gerkles, jei jums patinka! Aš neapkenčiu tų lietuviškų dainų!
MILCIA
tyčiodamasi
Štai tau! Lietuvaitė neapkenčia lietuviškų dainų. Kai ištekėsi už lietuvio, reikės jam padainuoti… Taip, taip, Jancia, dainuosi tu, dainuosi! Sako, lietuviai labai mėgstą dainas… Atvažiuos vyro broliai, sesutės, tėvai; dainuos jie, reikės ir tau dainuoti — tai bent paprask iš anksto…
JANCIA
Neerzink tu manęs, man ir taip baugu, pamanius: tėvas sermėgotas, vyžotas, didelėmis rankomis, motina nuometuota, storu sijonu, sustyrusia prijuoste… Rūsti, prasta mano anyta… Uu! Uu!
purtosi
MUNIA
Kas gi gali mane ar tave priversti su jais pasipažinti? Kas tarp mūsų yra bendro? Čia žmonės apšviesti, inteligentai, o ten?
JANCIA
Inteligentų tėvai, broliai…
MUNIA
Tė-ė-ė-ė-vai…. Bro-o-o-liai, sermėgiai ir gana! Nei jų pažint, nei žinot!
JANCIA
Lengva pasakyti: nei žinot, nei pažini! Bet gi pavardė lengvai liudys…
MILCIA
pertraukdama kalbą
Pavardė, pavardė! Uu! Kokia negraži. Ža-ga-ras, Sta-ga-ras rodo pirkta i Munią ir Jancią. Ža-ga-rie-nė, Sta ga-rie-nė. O vaikai bus Žagariukai, Stagariukai, Stagariukai, Žagariukai
juokiasi
JANCIA
raukosi piktai
Liaukis jau. gana!
MUNIA
Ir ko čia dar dėl nieku! Purtintis ir raukytis dėl pavardės! By tik jie patys butu gražūs vyrai!
JANCIA
O, jie gražūs, labai gražūs!
MILCIA
įdomiai
Ar tau dėdė Jonas sakė?
JANCIA
Ką dėdė Jonas sako, nelabai aš klausau. Bet aš pati mačiau — abudu gražūs!
MUNIA IR MILCIA
Matei? Tu, tu matei?!
JANCIA
Taip, mačiau, pernai per Kriaunas važiuodama. Kol arkliai pasilsėjo, aš vaikščiojau apie bažnyčią, o jiedu tenai stovėjo.
MILCIA
Matai kokia tu esi! Matei ir nieko mums apie tai nepasakei.
JANCIA
Ką ten pasakosi! Paklausiau žmonių, kas tiedu per vienu? «Žagaras, Stagaras», sako! Numojau ir užmiršau. Kas man rūpi tokie Žagarai ar Stagarai!
MUNIA
Kvaila gi tu kvaila! Tokią gerą progą praleist ir nesusipažint! Ar tu nežinai, kas tai yra lietuviai? Jau mūsų poetas Vincentas kol aprašydamas lietuvių būdą pasakė: «Litwin, kiedy szczery, jak wosk topnieje» Ir teisingai pasakė: Lietuvis tai minkšta medega. Iš jo ką norėsi padarysi: vokietį, lenką, gudą, totori, ką tik nori!
JANCIA IR MILCIA
Cha, cha, cha! Ką tik nori: gudą, totorį! Cha, cha, cha!
visos juokiasi
JANCIA
meiluodama Manią
Oi, Munyte, kokia tu juokdarė!
juokiasi
MUNIA
Aš kalbu ne dėl to, kad jums juoką padarius, bet dė lto, kad žinotumei, kaip esti ir kaip gali išeit visa išmintingai darant.
JANCIA
Gali būt, gali būt; tu išmintingesnė, tu daug daugiau už mus žinai. Bet gi tos pavardės… Oi, tos pavardės! Tokios jau!
MUNIA
Kaip lengva perdirbti lietuvį — taip lengva perdirbti ir jo pavardę. Imkime: Brazdžionis, Mikonis, — atmetus gailinę — «is» bus italai: Mikoni, Brasdžioni. — Paimlioms, Katilionis — vėl, bent ką atmetus, bent ką pridėjus bus: Katillon, Palliulion — prancūzai. Arba: Einorius, Bundorius — Einer, Bunder — vokiečiai, tikri vokiečiai!
MILCIA
Taip, taip, gana gražios pavardės, bet ką to iš tokio Žagaro ir Stagaro ištaisysi?
MUNIA
Labai lengva: Žagariewicz, Stagariewicz.
JANCIA
pertraukdama
Jau ne! Ne! Kai tik pavardė ant «wicz» baigiasi, tuojau žymu, kad lietuvis.
MUNIA
mąsto, mąsto, trina sau kaktą
Jau žinau: pan Žagarski, pan Stagarski — ką?
MILCIA IR JANCIA
Gražiai, tikrai gražiai skamba! Munyte!
MUNIA
graso pirštu
Sakoma — Maryt, o ne Manyt — atminkite.
JANCIA
Taip, taip! Maryt, kokia tu gudri! Kaip tu visa greit sumeti!
MILCIA
Bet sakykite, kaip permainius pavardės gyventi Lietuvoje? Visi juoksis…
MUNIA
Kas gi privers jus čia gyventi? Ar negalima bus išsikelti už Uralo, už Baikalo, ant Amūro, kur patinka — pasaulis platus!
MILCIA
Tiesa, pasaulis platus, bet toks lietuvis ar panorėtų, ar sutiktų kur ten už Uralo, už Baikalo kraustytis.
MUNIA
O! Be abejo sutiks. Tam jisai ir lietuvis. Aš jau apie tokiuos girdėjau, lengvai duodasi už nosies vedžioti.
JANCIA IR MILCIA
Chi! Chi! Chi! Duodasi vedžioti. Tai juokai. Chi! Chi! Chi!
MUNIA
Gana jau tų juokų! Reikia padaryti bent vieną repeticiją. Na, Jonyt, sėsk prie fortepijono, mes, Maryt, taisykime kakarines.
Jancia sėda ir skambina. Munia ir Milcia dainuoja
MUNIA IR MILCIA
«Ko-gi skauda man širdelę,
Ko gi man nuobodu,
Kai pažiūriu į upelę
Ir šį žalią sodą… »
KARLINSKAS
įeina, žiūri į dukteris, dairosi
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Tėtušis, tėtušis! Meilinasi prie jo, glosto jį, bučiuoja…
KARLINSKAS
Ką aš matau? Ką aš matau!? Komedijas taisote, tikras komedijas!
MUNIA
Ne komedijas, tetuši!.
MILCIA
Mes lietuvaitės!
JANCIA
Mes lietuvaitės!
KARLINSKAS
Ir kas iš jūsų dedas! Kas dedas! Ir tai vis dėlto, kad privilioti kokį ten klapą studentą.
MUNIA
Tetušėl, studentas jau nebe klapas, jis jau…
KARLINSKAS
Taip, taip, nesant žuvies geras ir vėžys. Tik kažin ar pasiseka…
MUNIA
Šį kartą pasiseks… Tikrai pasiseks. Tik jus su mama netrukdykite… Jei jums kas nepatiks, ar netaip matysis — nuduokite, lyg ir nematote, žodžiu, visai atsidėkite ant mūsų.
KARLINSKAS
Ant jūsų atsidėti?
MUNIA
Taip, mes visa gerai išvesime.
KARLINSKAS
KARLINSKAS
Ar taip? Ar gi jus galėjote iš tikro ką nors rimto sumanyti?
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
Labai rimto, labai rimto!
MUNIA
Mes, tėtušėli, darome repeticijas, dainuojame. Prašom paklausyti. Jancia tikrai gražiai dainuoja,
JANCIA
sėdasi prie fortepijono
MUNIA IR MILCIA
stovėdamos dainuoja
«Vilija mūsų upeliu motina
Tur’ dugni aukso, o veidą mėlyną»…
ULIUTĖ
įbėga uždususi
Panytės! Svečiai atvažiavo.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Svečiai?
JANCIA
Ar dar toli?
ULIUTĖ
Dar toli, tik ant kalno užvažiavo.
Munia greit dairosi apie savo sijoną, Jancia prie veidrodžio taiso apykaklę, plaukas, Milcia ima kraustyti popieras ant fortepijono ir stalelio. Munia greit bėgioja nerami. Karklinskas stebisi, trauko pečiais
MUNIA
Padūko, ar ką — imt dabar ir atvažiuot! O čia dar niekur nieko! Ir kas tai matė?! Taip anksti rytol.. Ir kaip buvo prašyta, kaip aiškiai prašyta, sakyta tam asilui dėdei Jonui, kad juodu pas save užtūrėtų… Kad lauksime po pietų… Ir ko čia dabar griebtis? Kas pradėt! Uliutei Uliut, greit nupink man rožių su rūtomis vainiką — greitai, greitai!
MILCIA
Man gi iš vosilkų! Skubink! Skubink!
ULIUTĖ
Dievulėliau mano, kur gi dabar vosilkų pririnksiu!
kaso sau pakaušį
MUNIA
Greičiau, Ule, greičiau!
JANCIA
Man keletą aguonų raudonųjų paskynus atnešk. Greitai!
Uliutė eina nuleidusi galvą, Milcia ją sulaiko
MILCIA
Grėblį man atnešk! Grėblį! Mano kambaryj pastatyk!
ULIUTĖ
Ką, panyt, grebenes?
MILCIA
Grėblį, tu varna, grėblį, sakau!
KARLINSKAS
Na, komedijos tai komedijos!
JUZIENĖ
ieidama
Viešnios atvažiavo!
visi nustebę: Viešnios. Viėšnios…
KARLINSKAS
Ne svečiai? Viešnios?
JUZIENĖ
O kaip-gi — viešnios: panelės Balinskaičios ir Žalinskaičių viena.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
O kad jas kur tuoj! O kad jas!
MUNIA
Visą pieną sugadins!
JANCIA
Visas efektas pražus!
MILCIA
Kas dabar bus? Kas bus?
KARLINSKAS
Uu… Komedija, tai komedija!
juokiasi
MUNIA
greit prie Juzienės
Mūsų nėra namie. Greitai Juziene!
stumia ją už durų
JUZIENĖ
spaudžiasi atgal
Ar ir pono nėra namie?
MUNIA
Nėra, nėra! Eik greičiau!
pastūmėjo ją
JUZIENĖ
vėl įlenda
O ponia?
MILCIA
Ponia serga.
MUNIA
Ne, ne! Ne! Dar norės prilankyti. Visi išvažiavo! Nieko nėra namie! Nieko!
JUZIENĖ
išėjusi, balsiai
Nieko nėra namie! Nei panelių, nei pono, nei ponios; visi išvažiavo! Išvažiavo!
Uždanga.
VEIKSMAS III
[keisti]PAVEIKSLAS I
[keisti]Jancia sėdi prie fortepijono, skambios, tai vėl prieina prie lango, pažiūri, ir vėl sėdasi skambinti
JANCIA
sau
Man jau ir skambint nusibodot Tarytum girdėjos — važiavo. Kažin Munia darželyj ką veikia? keliasi, eina prie lango Cha, cha, cha! Ji laukia rūteles laistydama… Eina prie veidrodžio, apžiūrėti savo gražius baltus rūbus — vaikštinėja, rūžosi Uu! Kaip nuobodu laukti! Cit! Vėl darda. Bene jie važiuoja? Eioa prie lango Jau ant galo!
Suploja rankomis, sėdasi prie fortepijono, skambina dainuodama
«Vilija plaukia Kauno gražiam slėnyj,
Kur tuliponai ir narcizai vieni.»
MUNIA
einą atsigręždama, paskui ją eina Žagaras ir Stagaras, Jancia nustoja dainavusi
Prašau, prašau! Rodydama Jancią Mano sesuo — Jonytė.
studentai rekomenduojasi
JANCIA
Nors netikėti, bet mieli svečiai!
BALYS
Su didžiausiu džiaugsmu skubiname pasipažinti su tamstomis.
KAZYS
Kaip malonu keleiviui atrasti tyruose oazę, o ant tos oazės puikiausios painios!
JANCIA
šypsodamasi
Kaip gražiai tamsta kalbi…
MUNIA
Tuojau matyt žmogus inteligentas…
KAZYS
Ačiū už komplimentą.
JANCIA
Ši kraštą teisingai galima prilyginti tyrams: liūdnas, tamsus…
BALYS
Kraštas turįs tiek gražių panelių — negali vadintis tamsus…
KAZYS
Tamstos apšviečiate jį kaip aušrinės žvaigždelės. Mes apie tamstų darbus girdėjome.
MUNIA
nuleisdama akis, nekaltai
Mūsų norai geri, gal ką ir padarytumėm, bet mes… Suristos… Suvaržytos… Jeigu ką ir darome, tai slapta, tylomis, kad nebūtų nesmagumų, barnių…
BALYS
pasigailėdamas
Tamstas persekioja kaimynai?
KAZYS
Tėveliai tamstas bara?
MUNIA
Ir tėveliai ir kaimynai persekioja mus, litvomanėmis vadina ir taip toliau… Sunku kentėti!
JANCIA
Sunku kentėti!
KAZYS
Kuo didesnis vargas, tuo didesnis nuopelnas.
BALYS
Jancei
Kokia garbė pridera tamstoms!
MUNIA
Pas mus nėra mokytų žmonių.
JANCIA
Vieni tamsuoliai, niekas mums nepadeda.
MUNIA
Arčiau pasipažinę prašysime tamstų pagalbos, čia dirva plati, daug reikia vargo ir triūso.
BALYS IR KAZYS
Visa širdžia, visomis jėgomis, ką galėdami tamstoms padėsime…
MILCIA
už lango dainuoja:
«Viena sesulė ryto šalelėj,
Antra pieta šalelėj,
O aš trečioji, jaunesnioji,
Lankoj šienelį grėbiau»…
KAZYS
pešteli Balį
Girdi?
BALYS
Graži, puiki dainelė, bet dar gražesnis balselis…
MILCIA
įbėga, skaisti, graži, vosilkų vainiku ant galvos, grėblelis rankoje, įbėgus dailiai apsigąsta
Aa! Aš atbėgau judviejų pašauktų! Aptikau kai ką įdomaus! Labai įdomaus!
MUNIA
Negalime, svečius turime. prie studento Mūsų sesuo Meilytė — grebėjėlė.
JANCIA
prie Milcės
Ponai: Žagaras, Stagaras.
MILCIA
paduodama jiems ranką
Labai malonu, labai malonu! Kaip pavargau!
KAZYS
priima grėblį ir stato jį kertėn
A! Panelė pavargusi. Panelė šieną grėbusi.
MUNIA
Labai mums malonu su darbo žmonėmis susieiti, pasišnekėti, pasidainuoti, bet niekur negalime; tai einame po eilei visos prie darbo — ten mums nieks nekliudo.
KAZYS
prie Balio
Girdi?
BALYS
Girdžiu, brol, girdžiu!
panelės sėdasi ir prašo svečius sėstis
MUNIA
Tamstos neseniai čion atvykę, kaip gi patinka mūsų šalelėj?
BALYS
Labai, labai! Mes nesitikėjome, kad šioji šalelė turės tokius gyventojus.
KAZYS
Kaip malonu su tamstomis pasipažinus, kiek mes galėsime pasinaudoti! Tamstos taip puikiai dainuojate, tikiuos — neatsisakysite mums suteikti dainų, gaidų… Pas tamstas turbūt jų nemažai yra?
MUNIA
Be abejo, be abejo, bet..
abejotinai
JANCIA
Apie tai vėliau; dabar geriau padainuokime!
BALYS IR KAZYS
Prašome, labai prašome! Mielu noru klausysime!
MUNIA
Aš atsisakau; nors mėgstu, bet negaliu dainuoti, neturiu balso…
KAZYS
Mes girdėjome, panelės Marytės puikus balsas; labai puikus!
MUNIA
Kada? Kada tamstos galėjote girdėti.
KAZYS
Girdėjome atvažiuodami, tamsta dainavai žolynus skindama.
MUNIA
Nuo tamstų nei pasislėpti negalima…
BALYS
Panelė Meilyta taip pat gražų balsą turi, prašom nesibranginti, labai prašome.
MILCIA
Aš taip pat atsiprašau, aš pavargusi…
JANCIA
Gana derėtis! Tu Maryt pradėk prie studento, tamstos, mums padėsite? Būtinai padėsite.
BALYS IR KAZYS
Jei tik galėsime, padėsime.
KARLINSKAS
Oo! Svečiai prie svečių! Svečiai prie svečių! Kaip linksma!
Balys ir Kazys sveikina Karklinskus persistatydami, Damukas ir Romukas sveikina paneles karštai, studentus šaltai, iš didžio, Karklinskienė, sėsdamasi ant kanapos, prašo svečius sėstis
DAMUKAS
prie Manės
Pana Marija taip gražiai dainuoja, o aš to ligšiol nežinojau. Słowo honornu! Prašau dainuoti toliau, labai prašau!
MUNIA
Šiandien neketinu tamstos prašymų išklausyti.
nusigrįžta nuo jo
ROMUKAS
prie Jancės
Pirmą kartą pastebėjau, koks puikus panelės Janinos balsas.
Kazys ir Balys šnekasi tarp savęs
JANCIA
Mano balsas ne tamstai.
DAMNKAS
prie Milcės
Panele Emilija! Ar tai nutrūkusi daina jau nebeprasidės.
MILCIA
piktai
Tamsta nei nelauk.
KARLINSKAS
prieina prie Damuko ir Hamako
Mes, panie dobrodzieju, padarysime vinto partiją.
visi trys nueina prie korto stalelio, susėda, varto kortas
BALYS
Panele Maryte, prašau toliau dainuoti!
KAZYS
Ir aš labai prašau!
MUNIA
Aš prie anų svečių negaliu dainuoti.
MILCIA
Aš taip pat negaliu.
JANCIA
Nei aš!
BALYS
Netikėta ir nemaloni kliūtis.
KAZYS
A, kaip gailai Man labai patinka visa iš Mickevičiaus!
MUNIA
meiliai
A! Tamstai Mickevičiaus raštai patinka? Man taip pat labai patinka, aš dabar verčiu lietuvių kalbon «Poną Tadeušą».
KAZYS
meiliai nusistebėjęs
Tamsta verti «Poną Tadeušą?»
MUNIA
Verčia, jau gana seniai pradėjau. Meilytė gi verčia «Konradą Valenrodą».
BALYS
Milžiniškas tai darbas, verst tokius veikalus, kaip «Konradas Valenrodas», «Ponas Tadeušas».
MUNIA
Aš manau, kad tas atneš nemažai naudos.
BALYS IR KAZYS
Be abejo didelės naudos! Didelė naudos!
KAZYS
pešleli Balį, tylomis
Ar tu girdi?
BALYS
Matau, brol, matau.
panelės ima kraustyt, dėstyt knygas ant stalelio ir ant fortepijono, Kazys ir Balys žiūri į jas meiliai; nuo kortų stalelio girdėtis šauksmai: „Duok kortas?!” „Tavo eilė”! „Eik! “ „2 kryžių!” „3-s būbnai!” Karklinskas atidžiai žiūri į kortas; Damukas tr Romukas piktai žvairuoja i studentus; Judita prieina prie vienų, prieina prie kitų ir nusišypsojus vėl sėdasi ant kanapos
JANCIA
Maryt, ar tu jau pabaigei skaityti Boklį?
MUNIA
Da nebaigiau, nes turiu iš ten daug ištraukų išrašyti. O tu su Volteru ar jau toli nuėjai?
BALYS
Manei
Tamsta Boklį studijuoji?
KAZYS
Jancei
Volterį tamsta skaitai?
JANCIA
Taip, kartais, bet dabar vasaros laiku aš dažniausia užsiimu lengvu darbeliu — renku lietuviškas dainas.
MILCIA
O aš užrašinėju gaidas.
Munia prieina prie motinos, ką tai tylomis pasako, sugrįžus varto pluoštą popieriaus
BALYS
priėjęs žiūri pasilenkęs
Aa! tamstos turite Bičiuolio raštus? Kaip tamstoms patinka?
MUNIA
Labai patinka. Kam gi nepatiks tokie gražūs raštai!
varto popierius
KAZYS
A ir laikraštį tamstos turite?
MUNIA
graso pirštu rodydama kortų stalelį
Nekalbėk, tamsta, taip balsiai.
KAZYS
Aa, supranta, atleisk tamsta…
JUDITA
eina prie durų
Mergaitės! Eikšite padėti man prie ūkio darbo.
JANCIA
Ar visos, mamyt?
JUDITA
Taip, visos, atsiprašant svečių.
JANCIA
kraipydamasi prieš studentus
Tamstos tuo laiko pakalbėsite su mūsų kaimynais.
KAZYS
Aš velyčiau eiti drauge su tamsta.
MILCIA
Mes greit sugrįšime.
KAZYS
Mano širdis būs prie tamstos.
panelės išeina. Studentai žiūri meiliai paskui jas
BALYS
O ką? Ar tu svajojai kada apie ką nors panašaus?
KAZYS
Svajot gal ir svajojau, bet niekaip netikėjau, kad mūsų padangėje galėtų rastis tokios panelės! Oi, Baliuk tu mano! Tai aniołai, tikri aniołai!
BALYS
Kokia laimė būtų su tokiuo aniołu gyventi!
KAZYS
Aš… Aš nei svajot nedrįstu, kaip? Kaip galėtų tai būti? liūdnai O gal jau jos seniai tiem dviem pasižadėję?
rodo Damuką ir Romuką
BALYS
Tų tai man nebaisu! Mes akademikai, mes inteligentai, o čia sau šliachcicai, anot jų kalbos: «domotūrai». Sako, turį savo dvarus, bet tokioms panelėms nerūpės jų dvarai, kaip ir jie patys. Jos kiaušis širdies, o širdį turime mudu — tik mudu!
nusišypso pasidžiaugdami
KAZYS
Aš, aš visai pražuvęs. Širdis pilna jausmų! Negaliu! Negaliu! Taip ir būt: ji — arba nei vienai.
BALYS
Kuri gi, kuri tavo išrinktinė? Kuri?
KAZYS
Panelė Marytė. Aki panelė Marytė!
BALYS
Kodėl būtinai panelę Marytę renki? Juk visos jos gražios, visos paikios, visos karštos patrijotės. Kodėl būtinai panelę Marytę išrinkai? Ir aš apie ją maniau. Ji man labai patiko… Aš… Aš… Ją myliu!
KAZYS
Na? Tu myli panelę Marytę. Bet gi ji man prielankesnė. Aiškiai matyt, kad ji man prielankesnė.
BALYS
Sakai, panelė Marytė tau prielankesnė? Tai man tegu bus panelė Jonė — ji taip labai meili ir graži mergaitė…
KAZYS
pats sau
Kasžin? O gal panelė Jonė ir vertesnė. Sulig gražumo, tai ji už visas gražesnė… O jau balsas! O balsas! balsiai Klausyk, broliuk! Kam čia mums bartis? Tebūnie tau panelė Marytė, o aš pulsiu prie panelės Jonės… Ji…
BALYS
piktai
Štai tau! Kurią aš apsirenku, kuri man labiau patinka, tos balinai ir jam reikia! Tuojau ir jam ta patinka!
vaikščioja supykęs
KAZYS
pats sau
Barniais nieko nepadarysi — nieko nelaimėsi. Pagalios, ką čia? Jos visos labai puikios, gražios, reikia tik arčiau prisižiūrėti… Marytė lyg nebe jaunutė… 0 gal pati jaunė už visas vertesnė? Koks saldus pažvelgimas! Kokios nekaltos akutės! Anioliškos ! 0 darbininkė! Ir šieną grėbia, ir «Konradą Valendrodą» verčia. apkabindamas Bali Ne, broli, taip neišpuola, tarp mūsų neturi būti barnių — mes inteligentai; sutarkime geruoju. Klausyk, aš veliju sau panelę Meilytę, aš myliu ją. Tik ją vieną! Prie jos pulsiu, jai pasisakysią… Jai savo jausmus išreikšiu. O! Ji manęs neatmes; ji mane pamylės!
BALYS
meiliai Kazį apkabindamas
Kaziuk tu mano mielas! Gerai! Mes šliachtas nurungsime!
KAZYS
Nurungsime, be abejo, nurungsime!
BALYS
Tai tau panelė Meilytė — o man panelė Marytė!
KAZYS
Vėl tau panelė Meilytė? O panelė Jonė?
BALYS
Panelė Jonė? Ji sulauks savojo… Ji graži, meili, bet ne man!
KAZYS
Ir aš pripažįstu, kad ji meili, graži, išmintinga, bet ir ne man. 0 kad tik mokėtume mes joms įsiteikti! Kad bent joms patiktumėm.
BALYS
Kad tik mus pamylėtų, visa kita bus gerai. Tai taip, panelė Marytė mano, o tavo…
KAZYS
linksmai
Meilytė! Meilytė mano!
paduoda sau rankas ir spaudžia
KAZYS IR BALYS
Būsime svainiai! Svainiai būsime!
KARLINSKAS
nuo kortą stalelio atsiliepia
Pas tamstas derybos? Palaukite, perimsiu rankas.
BALYS
Ačiū, jau mes susiderinom. Kaip gi tamstai kortos?
KARLINSKAS
Labai gerai! Labai gerai! Nutašiau abudu kaimynus. Cha, cha! Cha!! Abudu!!
KAZYS
prie Romuko
Gaila man tamstų — prasilošusių!
ROMUKAS
Niekai! Sakoma: kam nesiseka prie kortų, tam sekasi prie panelių. Cha, cha, cha!
juokiasi piktai žiūrėdamas į studentus
KAZYS
prie Balio
Ar nujauti priešininką?
BALYS
Nujaučiu, bet nepasiduosime!
KAZYS
Nepasiduosime!
įeina panelės, studentai jas pasitinka, Romukas ir Damukas žvairuoja į juos
MUNIA
Ar nebuvo tamstoms ilgu?
BALYS
Ilgu! Labai ilgu! Džiaugiamės, tamstų sulaukę.
JANCIA
Čia taip trošku, pereikime kitan kambarin.
BALYS
O gal panelės būtu malonios su mumis pasivaikščioti po sodną?
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Mielu uoru!
išeina, pirmoji Jancia Balys paduoda ranką Muniai, Kazys — Milciai
KARLINSKAS
pasikėlęs šaukia
Kur taip, kur? Tuoj bus arbata.
MUNIA
atsigręždama
Mes, tėvuk, prie arbatos sugrįšime!
Damukas ir Romukas piktai žvairuoja
ULIUTĖ
įeina
Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
Einu, einu! O kad jus: nei partijos neduos pabaigti! Taip jau su tokiu, baigia žmogų kankinti. O gal ir Tamstos eitumet pasivaikščioti sodnau? Atsiprašau.
išeina
DAMUKAS
meta kortas piktai
Pfu! Prasmegkite jus! Ir čia pralaimėta — ir ten rodo į duris, kur išėjo panelės. Pralaimėta. Išleidome iš savo rankų — išleidome!
ROMUKAS
Taip jau esti; kol savo rankose turime koki nors turtą, nepažįstame jo vertės, tiktai praradę pasigailime!
DAMUKAS
karštai
Jos dabar i mus nei žiūrėt nebenori… Čia, pone, vyrai — kaip ąžuolai: jauni, tvirti, gražūs ir nors mužikų vaikai, bet turi mokslą ir gali padaryt karjerą.
ROMUKAS
Ir aš pripažįstu, kad jie aukščiau mūsų stovi…
DAMUKAS
rūsčiai
O, kad tu nesulauktum! Tie klapai stovėtų aukščiau mūsų! Mes bajorai, mes šliachta iš senelių, senelių, mes..
ROMUKAS
Kandidatai į senbernius!
glosto savo plikę
DAMUKAS
taip pat paglosto savo plikę, bėgioja supykęs
Prakeikta plikė! Pfu! Jau metas būtų pradėti žmoniškai gyventi. Nusibodo jau nei šioks nei toks gyvenimas. Na, ir sakyk tu žmogus: maniau — šiada tada — Munia bus mano, bet dabar gavau ilgą nosį — ilgiausią nosį!
ROMUKAS
Tu įsimylėjęs, ar ką, bieso?
DAMUKAS
Ką ten kalbėti apie įsimylėjimą! Supranti gerai, kad kaip tau, taip ir man seniai jau praėjo meilės laikai.
ROMUKAS
Žmonės sako, seną pečių — velnias kursto.
DAMUKAS
piktai
Tai tegu ir tave pakursto! Ką tu mane erzini ir pykdai savo ramumu! čia ne juokai! Žinai gi tu, kad visi nuo seno laikė mus Karklinskaičių sužieduotiniais. Visi apie tai kalbėjo. Nežinoma kas tuos liežuvius paleido. Aš niekuomet neketinau vesti ir gal dabar būčiau kitos pasiieškojęs…
ROMUKAS
O gal būtum baigęs amžių su Barborėle!
DAMUKAS
Nutilk, begėdi! Kokie čia tau juokai? Ką sakys žmonės, kai jos išeis už kitų — būtinai už jų?
ROMUKAS
Kalbės visi, kad mus pametė. Cha, cha, cha! Paneles pametė! Paneles pametė! Bet nebijok! Gali dar… Gali studenčiukams nepasisekti.
DAMUKAS
Kur tau nepasiseks! Ar nematai, kad vargšai bernaičiai apipinti, kaip tinklu. Jie tuose dalykuose kvailučiai. Panelės gi gudrios. O! Gudrios. Tie jau jų žabanguose. Žabanguose.
ROMUKAS
Jaučiu, kad bus vestuvių, bus vestuvių!
DAMUKAS
Biesas juos čia užvežė! Kasžin iš kur atvažiavo. Tik ką pažinę — ir prilipo, kaip musės prie medaus. Drąsuoliai! Bet aš neapsileisiu. Aš juos nurungsiu prie Romuko. Bet sakyk kokiu būdu?
ROMUKAS
Hm, hm… Kokiu būdu? Ir aš nežinau kokiu būdu? Reikės visaip bandyti… Čia ne juokai, pone. Ne, honor szlachecki neleidžia pasiduoti! Veikt ir veikt greičiausia, veikti abiem išvien.
DAMUKAS
kasydamas plikę
Ir kaip čia dabar pradėti. Nei iš šio, nei iš to pirštis? Gausi arbūzą — ir gana. O žmonėms bus juoko.
sujudęs
Prisieis prarasti nuo galvos paskutinį plauką jaunikiu beūliojant…
ROMUKAS
Nereikia taip nusiminti. Man rodos, dar nėra taip blogai. Panelės… Na, su panelėmis bus vargo. Ta prakeikta plikė daug gadina. Bet su tėvais gali visa padaryti. Ar šiaip, ar taip — mes turime didesnes privilegijas. Mes szlachtai Dworzanie! Prie to turime savo dvarus. Karklinskai labai to žiūri! Ir panelei Milcei mano dvaras labai patinka; ji nekartą man sakydavo: «kokia smagi vieta, kaip norėčiau aš čionai gyventi!» Aš dabar jai tuos žodžius priminsiu. Aš iš tikrųjų prie jos pulsiu, sakysiu, kad be jos pražūsiu…
DAMUKAS
Tai, sakai, man reikėtų pirma prie tėvų?
ROMUKAS
Taip, taip… Tėvams įsiteikti, panie, tėvams svarbiausia, svarbiausia.
DAMUKAS
Bet reikia rūpintis greičiau, kol tie prakeikti studentai jų širdyse nejsigalėjo. Paskui nieko nebepadarysi.
ROMUKAS
Taigi rūpinkimės. Rūpinkimės. Švogeriai būsime, panie! Švogeriai!
abudu juokiasi linksmai
Uždanga.
PAVEIKSLAS II
[keisti]visa Karklinskų šeimyna sėdi valgomajame kambaryje užustalėje prie arbatos, visi pasipuošę, Uliutė stovi prie virdulio, pila arbatą, dalija ponams, įeina Juzienė
JUZIENĖ
Ponai, man reikia grūdų paukščiams, gaspadorius neduoda! Sako, be pono negalima — maža esą.
KARLINSKAS
Cicho, cicho! Nuo šios dienos gana jums lietuviškai kalbėti — liaukitės! Dabokite!
JUZIENĖ
Kaip, ponuli? Kaip, ponuli?
KARLINSKAS
Lenkiškai kalbėti — sakau!
JUZIENĖ
Lenkiškai? Ar vėl?
KARLINSKAS
Vis, vis, sakant ir prisakau jums, kad man lietuviškai — nei žodžio!
Juzienė ir Uliutė stebisi, žiūri viena i kitą
ULIUTĖ
Panelės barsis…
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Nesibars! Nesibars!
JUZIENĖ
Buvo prisakyta, buvo liepta pačių ponų ir panelių — mums visiems lietuviškai, tik lietuviškai kalbėti.
KARLINSKAS
Kas buvo — nebėra ir nebebus! Ir panelės jau panelėmis nebebus! keliasi nuo kėdės ir rodo: štai jums ponia Zeleskienė rodo Milcią, štai jums ponia Goreckienė rodo Munią, štai jums ponia rodo Jancią. Ponia… Ponia…
JANCIA
pertraukdama surinka piktai
Nereikia! Nenoriu!! prie tarnaičių Eikite sau! Ko čia vėpsote.
Juzienė ir Uliutė eina tingiai
KARLINSKAS
Atsiminkite ką pasakiau! Juzienei Pasakyk ir gaspadoriui, ką prisakiau!
JUZIENĖ
Reikės jau pasakyt ar ką!
JUDITA
Tėvuk, mums dar tai tai to kraičiams trūksta.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
Mums, tėvuk daug, dar labai daug trūksta!
JUDITA
Norėtumėm gavę bent kiek pinigų Varšuvon nuvažiuoti, čia nieko gero negalima pirkti.
KARLINSKAS
Važiuokite, važiuokite ir pirkite ko reikia — pinigų bus. O! Bus! Su kreditu dabar nebe bėda: Damuko dvaras, Romuko dvaras — dar be skolų!
MILCIA
Kaip mūsų tėvukas dabar linksmas!
KARLINSKAS
Ir kaip čia dabar nebūti linksmam: trejos vestuvės! Iš karto trejos vestuvės!!!
JUDITA
Matai, žmogau, kaip visa gerai išėjo. O kas buvo verksmo, kas buvo barnių, kiek sveikatos tu man atėmei!
KARLINSKAS
Kas galėjo to tikėtis.
JUDITA
Aš gi tau sakiau: atsidėk ant manęs. Pasitikėk manim. Aš visa gerai išvesiu, visa gerai sutaisysiu. Ot ir išvedžiau — ir sutaisiau. Ir tai aš! Tiktai aš!
KARLINSKAS
linksmai šypsodamos artinasi prie jos klaupiasi prieš ją žemai nulenkdamas galvą
Judita tu mano! Atleisk man. Nusidėjau aš. Dabar matau, širdyt, kad ačiū tau išsivadavome! bučiuoja ranką ir keliasi Išsivadavom… Cha, cha, cha. … Trejos vestuvės iš karto. Tai kaip iš pasakos! Trejos vestuvės!
JUDITA
ką tai patylomis pasako dukterims, tos visos eina prie tėvo ir bučiuoja
KARLINSKAS
susigriaudinęs
Mano jus dukrelės, kaip mes laimingi!
MILCIA
Bet man mano Kaziuko gaila… liūdnai — Gaila! Jis taip mane mylėjo, taip mylėjo! Gaila — širdį sopa…
MUNIA
Ir man jo bent kiek gaila. Bet ką darysi: tuose dalykuose turi veikti protas, ne širdis. Širdies vedama kasžin kur nueisi… Gyvenime reikia įsitaisyti praktiškai. Kaziukas, žinai koks svajotojas apie nebotus daiktus, apie nepasiekiamus idealus. Su tokiu žmogum sunkus gyvenimas: šiada tada gali atsitikti nelaimė. Įklius kur ir pabaiga! Jau ką negalima — tai negalima buvo eiti už jo. Ką taip eiti, tai geriau pulti į vandeni ir nusiskandinti…
MILCIA
Munyte, nekalbėk taip. Aš jo dar labiau gailiu, primindama jo gražias kalbas: «Meilyt», sakė jisai — «mes gyvensime žmonių labui. Mes abu dirbsime, vargsime — tik dėl žmonių gero… Jei reikės, ir galvą už šventą darbą padėsime..» O paskui… Paskui… Kaip jis verkė atsisveikindamas su manim… Oo!
uždengia akis
MUNIA
Nebe laikas dabar vaitot ir gailėt atmestojo! Tesiramina jis kaip išmanydamas. O tau reikia pagalvoti apie savo ateitį!
MILCIA
Mano ateitis skaisti, graži, be rūpesčių! Bet Jancia… Jancia nabagėlė…
MUNIA
Taip, Jancia nabagėlė!
JANCIA
Kodėl jūs manęs taip gailite?
VISI
Kaip tavęs negailėti, kaip negailėti tavęs — už klapo išduodant…
JUDITA
meilindama ją
Dukrele mano miela, už klapo.
JANCIA
piktai pasipurtinusi
Neaimanuokite ir negailėkite manęs! Mano ateitis skaistesnė ir gražesnė negu jūsų visų drauge. Man klosis geriau negu jums. Matysite! Tasai klapas šoks pagal mano muziką. Matysite visi — matysite!
Jancia apsisuka ant užpenčių ir išbėga
Uždanga.