Lietuvaitės

Iš Vikišaltiniai.
Lietuvaitės
Liudvika Didžiulienė-Žmona
Liudvika Didžiulienė-Žmona, Lietuvaitės : 3 veiksmų 4 paveikslų komedija, [Vilnius], Strazdų ir Vėgėlės raidės, spauzdinta M. Kuktos sp., 1912.


  • Karklinskas — Uogėnų dvaro savininkas.
  • Judita — jo žmona
  • Munia — jų duktė
  • Jancia — jų duktė
  • Milcia — jų duktė
  • Balys žagaras — studentas
  • Kazys Stagaras — studentas
  • Damukas Goreckis — 40 metų jaunikis, Karkilinskų kaimynas
  • Romukas Zaleskis — 42 metų jaunikis, Karkilinskų kaiminas
  • Juzienė — Karklinskų «gaspadinė»
  • Uliutė — tarnaitė


Laikas — dabartis.

Vieta — Karklinskų dvaras.

VEIKSMAS I[keisti]

JUDITA

valgomajam kambaryje sėdi su mezginiu rankose

Na, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos, mūsų ruošimos… Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė! susimąsto Bet… Bet… Kaip bus su pinigais? Kur aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama, dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda, niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti… Ką jau daryti: reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.


KARLINSKAS

įbėga pasišiaušęs, supykęs, rėkdamas iš tolo

Na, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose, laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!


JUDITA

pasikėlus artinasi prie jo, meilindamasi glosto jį

Nieko širdyte, nieko dūšyte, nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau… Ai… Mat… Yra čia toks reikalas… Reikalas…


KARLINSKAS

Reikalas? Koks gi reikalas?


JUDITA

nedrąsiai

Atvažiuos pas mus keletas svečių… norėčiau juos žmoniškai priimti.


KARLINSKAS

piktai

Vėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip toliau! O prireiks pinigų…


JUDITA

skubiai pertraukdama jo kalbą

Prireiks dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu apsieinu, bet ko reikia, tai jau reikia…


KARLINSKAS

piktai

Jūsų reikalams nei galo nėra, tik ūkį baigiate pustėti!


JUDITA

Žinok, girdyt, kad ką darau, darau tai mūsų vaikų labui.


ULIUTĖ

praveria duris ir įeina vidun

Ponai, gaspadorius prašo.


KARLINSKAS

Pasakyk, kad tuojau einu

nori eiti. Uliutė išeina


JUDITA

Palauk, palauk, turiu baigti svarbią kalbą.


KARLINSKAS

paėmęs kepurę

Žinau, žinau, nieko svarbaus.

nori eiti


JUDITA

užstodama kelią

Nieko svarbesnio mums negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu su tavim rimtai pakalbėti.


KARLINSKAS

Ačiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila laiko!

nori išeiti


JUDITA

karčiai

Žinau, žinau, kad nuobodu tau klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas. Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet trisdešimtus pradeda… Reikia pagalvot, reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti…


KARLINSKAS

Hm… Kur padėti? Kur padėti? Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos…


JUDITA

piktai

Ta man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti!? Nelaikiau prancūzės septynerius metus, nelaikiau muzikanto penkerius metus. Bet ko jos nemoka? Prancūziškai kalba, nors Paryžiun vežk. Nebus gėdos. Fortepijonu skambina, net miela klausyti, ir ko tau daugiau reikia?!.


KARLINSKAS

Aš tiek težinau kiek mano pinigų prancūzė su muzikantu išsivežė, o kokia iš to mergaitėms nauda — nežinau ir nenumanau.


JUDITA

Taigi, mat, nežinai, nes tau tai nerūpi, nes visai to nežiūri, tik prasimanai sau, tai to trūksta, tai to netenka …


KARLINSKAS

Oi, netenka tai netenka…


JUDITA

Ir ko joms bent netenka? Mergaitės gražios, mokytos. Ir ko bent trūksta?


KARLINSKAS

Trūksta tai trūksta, tarp mūsų kalbant, daugelio trūksta — bet ko, tai ir aš pats nežinau. Tik numanau, kad mergaitės turėtų būti kitokios, ir kad geros iš jų būtų moterys — turi būti kitoniškai auklėtos. Tūri būti…


JUDITA

pertraukdama kalbą

Visa bus gerai, visa bus gerai, tik reikia pasirūpint greičiau išleisti jas už vyrų — norint gi išleisti, reikia bent kiek tuo rūpintis, reikia nors vakaro, baliaus…


KARLINSKAS

pertraukdamas

Taip, taip, baliaus, vakaro, baliaus… Ūžėte, ūžėte anais metai, net visą mišką vėjais paleidote, o kas iš to? Tikėjais Goreckio — niekai! Tikėjais Zaleskio — niekai! Ant galo sumanei Varšuvon mėsėdes dukreles vežti…


JUDITA

Varšuvoje negailėjau nei žygio, nei pinigų — visa dariau, kas gerai motinai pridera daryti. Jau, matyt, grafas Zigmantas ištikrųjų manė apie dukrelę, bet tu visa surikdei.


KARLINSKAS

Aš? Aš surikdžiau?


JUDITA

Žinoma, tu surikdei! Rašau kartą — pinigų! Rašau kitą — pinigų! Tu vis tyli. Prašau, pagalios maldauju: pinigų! pinigų! Štai ir atsiuntė — tris šimtelius! Ką tu Varšuvoje nuveiksi su tais trim šimtais? Ir prisiėjo grįžti namo nesulaukus galo. O namo sugrįžusi - ką turiu? Nei valios, nei balso, gi vietoj pritarimo, vietoj pagalbos tik kliūtis ir pasipriešinimas; vietoj padėkos — tik rugojimai be galo… gailiai. Nelaiminga aš moteriškė patekus tokiam despotui, tokiam šaltam egoistui! Ir kaip aš pirmiau nemačiau tol kaskart gailias Nelaiminga aš ir nelaimingos mano dukrelės, teksjoms, nabagėms, žilą kasą sunešioti!

gailiai randa


KARLINSKAS

suminkštėjęs artinasi prie jos

Ko gi čia taip labai įsigailinai? Aš gi joms nieko blogo nedarau… Aš gi joms ne priešas… Nutilk, nutilk, prašau; tik pagalvok, ką aš dabar galiu, iš kur man gauti pinigų? Miško nebėra, kviečiai ant kelmo parduoti, o čia bankas neapmokėtas, Mauša lenda skolos, Ickus lenda skolos — juk darbininkus reikia samdyti — be pinigų…


JUDITA

pertraukia verkdama

Nenervuok manęs savo lokais, Maušais ir biesais ! Nekrimsk manęs! balsu rauda Hu, hu, hu…


KARLINSKAS

visai atsileidęs, ima ją už rankos, glosto žmonos veidą

Miela mano dūšyte, nusiramink jau, nusiramink, kam čia tos scenos? Gaila sveikatos!

tuo tarpu duryse pasirodo vienos panelės gaiva


JUDITA

silpnu balsu

Ai, vandens.


KARLINSKAS

paduoda vandens stiklinę, kiša prie burnos

Nusiramink, Judit, nusiramink, mergaitės išgirdusios nusigąs…


JUDITA

Būtinai reikia mergaitėms vyrus parūpinti. Reikia pabandyt… Gera proga…


KARLINSKAS

nudžiugęs

Ką? Ką? Ar kas naujo? Sakyk, girdyt, aiškiai, kaip? Kas? Kur?


JUDITA

Taigi mat… Kaip čia tau pasakius… Atvažiavo pas gimines viešėti baigę šiemet mokslus du studentai…


KARLINSKAS

nustebęs

Studentai, sakai? Studentai? Kur jie gyvena? Kaip vadinas?


JUDITA

Vieši Aukštakalniuose — ponai: Žagaras ir Stagaras.


KARLINSKAS

pašoksta įnirtęs

Ką? Ką? Ką pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu nesulauktum!

Pakelia kumštį aukštyn, paskui suduoda i stalą


JUDITA

Pamažu, pamažu… Dagi čia niekur nieko… O gal dar toks inžinierius ar toks juristas nei nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių…


KARLINSKAS

priėjęs prie jos

Ką sakai? Ką? Jis drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų… Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!


JUDITA

Nutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti… Tik paklausyk: pasipažis, pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės. Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau: tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas jas buvoja, studentai jas daboja. O tu kalbėk ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai, prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas…


KARLINSKAS

pertraukdamas kalbą

Taigi, pamatęs vienas — kitas, kapt už vienos, kapt už kitos! griebia pačią glėbio Ot taip kalbėt tai kas kita. Studentai kitus paragins. Studentai pakurstys! Cha, cha, cha! Pakurstys!

juokiasi abudu

tuo tarpu tarpduryje pasirodo galvos dviejų panelių, pro kitas duris įeina Uliutė


ULIUTĖ

Ponai, gaspadorius prašo.


KARLINSKAS

Aha, einu, einu!

eina


JUDITA

pasivydama

Pinigų bus?


KARLINSKAS

Bus, bus.

išeina


JUDITA

praverdama duris, iš kurių matėsi panelių galvos

Eikite čia, dukrelės!

atbėga visos trys Karklinskiūtės viena paskui kitą, prieš motiną pritūpdamos


MUNIA, MILCIA, JANCIA

Klausome, mamyte!?


JUDITA

eina prio kanapos ir sėda

Gerai eina, tėvuką prikalbėjau — pinigų duos. Studentus užkviesti leidžia. Pasilinksminsite mano dukrelės!


MUNIA, MILCIA, JANCIA

Oi, kaip gerai, mamyte, gerai!!! Koks džiaugsmas! Kaip gera mamytė!

glaudžiasi visos prie motinos, Judita glosto jas


JUDITA

Aš savo padariau. Dabar darykite jūs kaip išmanote; man lieka rūpestis apie balių; jau metas ir pradėti rengti.

išeina


MUNIA

Dabar mano eilė, klausykite. Mums pirma viso ko reikia likti lietuvaitėmis.


JANCIA

Lietuvaitėmis?


MILCIA

Lietuvaitėmis, sakai?


MUNIA

Taip, taip, lietuvaitėmis. Mužikai studentai myli savo žmones, savo papročius, savo dainas, myli savo kalbą…


JANCIA

Aa! Suprantu! Turime užsisegti storą sijoną, palaidą jaką, ant galvos skarelę…


MUNIA

piktai

Nieko nesuprantate, varnos!

nori išeiti, bet tis durimis ją sulaiko ir atgal sugrąžina


JANCIA IR MILCIA

Nepyk, Munyt, tos lietuvaitės ir tie lietuviai tokie juokingi… Chi, chi, chi! Tokie juokingi! Na, tai užsidėsime sermėgą, tolūbą. Chi, chi. chi! Ir būsime lietuvaitės!.

juokiasi abidvi


MUNIA

raukosi piktai, nusigręžia ir nebenori daugiau kalbėti


JANCIA

Nesiraukyk, Munyt, bet tas taip juokinga — pasidaryti lietuvaitėmis… Chi, chi, chi!


MILCIA

subara Jancę

Ką tu čia su niekais. Munia kalba rimtai, tu savo juokais kliudai jai kalbėti. Tylėtum bent, kai išmintingesnė kalba, supranti? Tylėk ir dėkis domon.


JANCIA

eina prie fortepijono

Tyliu jau, tyliu. Munyt, kalbėk, tu protingesnė už mus; sakyk, ką daryti, kad tiems kvailiukams kaušus apsukti glosto Munę Kalbėk gi, Munyte!


MILCIA

Kodėl vadini juos kvailiukais? Dėdė Jonas sakė, kad jie labai esą išmintingi vyrukai. Stagaras gi net knygas rašąs…


MUNIA

Ar taip? Tai su tokiais bus vargu… senų žvirblių pelais neprivyliosi…


JANCIA

Pelais? Kodėl pelais? Raukosi Ar tai mes pelai? Ho, ho!


MUNIA

Nėra čia ko pykti… Tai tik tarp mūsų kalbant… Bet šiaip ar taip — reikia juos sugauti. Ir mama labai nori… Taigi pirma viso ko reikia, kad mūsų vardai skambėtų lietuviškai: Munia, Jancia ir Milcia — netinka lietuvių kalboje. Vadinkimės: Marytė, Jonytė ir Mylytė, arba Meilytė…


MILCIA IR JANCIA

Tikrai lietuviškai gražiau skamba: Marytė, Jonytė ir Meilytė! Bet ar atminsime? Ar atmins mama? Tėvukas ar išmoks?


MUNIA

Jos balinai turite atminti, tėvuko gi ir mamos — niekas nepaturos.


JANCIA IR MILCIA

Tiesa, mamos ir tėvuko niekas nepaturos.


MUNIA

Reikia mums įsitaisyti lietuviški kostiumai; žinoma, turi būti gražūs, puikūs…


JANCIA

Taisykite jus sau, kad norite, aš to maskarado nenoriu! Aš įsitaisysiu rūbus sulig naujausios mados. Apsitaisysiu taip, kaip man geriau priderės!


MILCIA

nekantriai

Gerai jau, žinokis, daryk kaip tau patinka, tik nekliudyk kitoms.


MUNIA

Paskui reikia gauti kur nors keletas lietuviškų knygelių.


MILCIA IR JANCIA

Lietuviškų knygelių? Argi yra ir lietuviškos knygelės?


MUNIA

O kaip gi… Dėdė Jonas sakė, kad dabar lietuviai labai sukrutę, prakilnesnieji knygas rašą, spausdisą ir net laikraščius leidžią… Iš svetimų kalbų knygas verčią…


JANCIA

Je, jet aš maniau, kad jie džiaugiasi kokią nors svetimą kalbą išmokę… Lietuviškos bjaurios, mužikiškos nei žinoti nenori!


MUNIA

Taip buvo seniau. Dabar jie lietuvių kalbą kelia aukštyn — mums tat reikia ši kartą prisitaikyti. Girdėjau mūsų gaspadorius turįs keletą knygelių ir laikraštį.


JANCIA IR MILCIA

Laikraštį? Lietuvišką laikraštį?


MUNIA

Taip, parsisiųsdina laikraštį, tik neatmenu, kaip tas laikraštis vadinasi.


MILCIA

Vistiek, by tik yra, tai galima bus iš jo paskolinti…


MUNIA

Gerai sakai, galima bus paskolinti visa, ką tik turi. Bet jums reikia būtinai išsimokyti skaityt ir šį tą perskaityti, kad užvedus jiems kalbą apie lietuvių literatūrą, žinotumėt ką sakyti; prie to išmokti keletą lietuviškų dainelių, su tarnais ir tarnaitėmis kalbėti lietuviškai… Ir tarp savęs — jiems girdint — lietuviškai.

Žodžiu sakant, mes patriotės, mylime mūsų tėvynę Lietuvą, mylime savo brolius lietuvius… Mylime lietuvių kalbą, dainas, ir taip toliau, ir taip toliau… Suprantate?


JANCIA IR MILCIA

Suprantame, suprantame!

pauza


MILCIA

tai aš eina pas Juzienę dainų mokytis…


JANCIA

Aš pasauksiu Uliotę ir mokysiuos dainuoti prie fortepijono.


MUNIA

Eikite, o aš nueisiu pas gaspadorių knygelių ir laikraščio skolinti.

Jancia ir Milcia išeina


MUNIA

vieną, vąikščioją, mąsto… atsisėda ir atsikelia

Ne, čia be dėdės Jono pagalbos neapsieis. Mama nori dabar balių iškelti, bet tas išeis gana prastai. Ne, ne, net pirma pažintis su studentais turi būti ne baliuje. Baliuje jie į kitas gali žiūrėti, aš gi su savo sesutėmis liksime ant paskutinio pieno. Taip, taip; reikia prašyti dėdės Jono: jis mums padės. Jis pasirūpins ir juos pas mus atvežti, pauza Kiek man rūpesčio, kiek rūpesčio!

susiima gaivi rankomis ir vaikštinėja susimąsčiusi


JANCIA

įeina su plukta popierių rankose

Štai, Munyt, lietuviškos knygelės ir laikraštis. Aš tave pavadavau. Nuėjau pas gaspadorių ir ką tik radus suėmiau ir atnešiau.


MUNIA

vartydami popierius

Aha, tiek pakaks. Dabar tik su dainomis bėda.


JANCIA

Ne bėda, ne bėda! Juzienė ir Ulia daug jų moka.

įeina Milcia su Uliate, kuri nedrąsiai atgal traukdamasi


ULIUTĖ

Negaliu, paeit…


MUNIA

Eikš, eikš, Uliut, padainuosi.


ULIUTĖ

Kad aš, panyt, nemoku… Man taip nedrąsu.


JUDITA

įeina pro duris, pamačiusi Uliutę

O tu čia ko?!

Uliutė greit išeina


MUNIA

Mamyte, tai mes ją čia atsišaukėme; pamokys ji mus lietuviškų dainų, ji mums reikalinga.


JUDITA

A, reikalinga, na tai vėl pasišauksite.


MUNIA

Žinai, mamyte, ką aš samaniau: dabar ruošti balius neišpuola.


JUDITA

Neišpuola? Kodėl gi neišpuola?


MUNIA

Būs nei šiaip, nei taip: atvažiuos mūsų kaimynes — Balinskaičios, Žilinskaičios ir kitos…


JUDITA

Galima jų nekviesti.


MUNIA

Ir koks gi bus balius be panelių? Baliuje panelės būtinai reikalingos; atvažiuos, žinoma, išsirėdusios, išsipuošusios, skaisčios, gražios ir užgesins mus. Visai užgesins.


JANCIA IR MILCIA

Visai mus užgesins.


MUNIA

Vienos pačios mes dar nieko sau, bet prieš kitas — visai prastos.


JANCIA IR MILCIA

Visai prastos.


JUDITA

atsidusdama

Taip, taip… žinau; užtat aš kaip išmanydama rūpinuosi tuos studentus pakviesti — labai man rūpi, kad bent viena iš jūsų jiems pasidabotų… Gal bent vieną…


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Ne viena, ne viena! Bent dvi! Bent dvi!

pauza


MILCIA

Vienai teks likti. Tai jau gal mane paliksite? Bet aš nenoriu… Nenoriu likti…


JUDITA

Tu, Milcia, jaunesnė, tu palik… Tu dar sau sulauksi.


MUNIA

Kas gali žinoti, kuri jiems labiau patiks, kuri bus išrinkta…


JANCIA

Mane pirmą, mane! Matysite!


MUNIA

Baliuje studentai puls prie gražesnių — ir bus jaunikiai kaimynėms.


JUDITA

mąsto, linguoja galvą

Hm, hm… Gal ir tisa. Bet kaip čia padarius, kad gražesnes jus tiems studentams parodžius. Baliuje ar jus ar kitos vis gražiau išrodote, negu kasdien. Kitoniškas apšvietimas, kitoniškas pasipuošimas… Ką tai kailbėti! Kam gi būtų tie baliai, kam būtų tie vakarai?


MUNIA

Mes paprašysime dėdės Jono, kad jis, kaipo ją pažįstamas, kaipo jų draugas, lyg nieko nežinodamas, prikalbėtų abudu juos paskirtą dieną pas mus atvažiuoti… Gudrus dėdė Jonas! Jis visa kuo geriausiai sutaisys.


JANCIA IR MILCIA

Gudrus dėdė! Jis visa kuo geriausiai sutaisys… Lieps atvažiuoti ir gana!


MUNIA

Mes gi visos būsime pasipuošusios kuo geriausia juos priimti… Matysiu mamyte, džiaugsies iš mūsų!


JANCIA IR MILCIA

Džiaugsies iš mūsų, mamyt, džiaugsies!

Judita glosto visas jas paeiliui ir bučiuoja; panelės bučiuoja jai rankas


JUDITA

susigraudina

Mano jus dukrelės, kad bent kas gero iš to išeitų!


MUNIA, MILCIA IR JANCIA

Išeis, mamyt, išeis, matysi!

ploja rankomis, šokinėja

Uždanga.


VEIKSMAS II[keisti]

Karklinskų salionas, Juzienė šluosto dulkes, krausto lempas, dėsto mažus menkniekius, tvarko


JUZIENĖ

balsu žiovaudama

Au! Miego noriu. Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė… Au!! Sakė, svečiai atvažiuosią… A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina. Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai! Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.

prasiveria duris, įeina Uliutė — nuvargusi, uždususi — neša rūtų krepšelį


ULIUTĖ

Panelės dar tebemiega?


JUZIENĖ

rodydama laikrodėlį ant stalo

Kada gi jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.


ULIUTĖ

Tik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo apyaušrio…


JUZIENĖ

Kur taip bėginėjai, ko ieškojai?


ULIUTĖ

Vakar panelės įsakė nueiti sodžiun gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna, sudaryt rožių so rūtomis kvietką ir pastatyti jį salione ant stalo.


JUZIENĖ

Taip! Rūtos ir rūtos… pasilenkia į krepšelį Kur gi jos?


ULIUTĖ

krepšelį už savęs slėpdama

Palauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi ir visos rūtos nuruduos. Rėkia, baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite, kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė, bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau — negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.

parodo krepšelį ir stato ant žemės


JUZIENĖ

Ir sakyk tu dabar, kam čia taip joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų. Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos jūsų rūtos…


ULIUTĖ

Sužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja… Vakar gi kaip užpals visos: dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti: «Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.


JUZIENĖ

stebėdamos

Na, ir sakyk, ir tikėk, kas dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..


ULIUTĖ

Durniuoja, ar ką?


JUZIENĖ

Tikrai durniuoja.


ULIUTĖ

Kasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti nors šiaip taip lenkiškai, ar dabar durniuoja?


JUZIENĖ

Kasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja… Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt — ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai, tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to, kas čia dedasi. Sakė.


JANCIA

užmiegota, pasišiaušusi iškiša galvą pro duris

Uliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti! A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?


JUZIENĖ

ruošdamasi

Mes, panyt, ruošiamės.


JANCIA

piktai

Ruošiatės, ruošiatės dviese, o prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia, greičiau.

Uliutė išbėga


JUZIENĖ

viena

Dar koliosis pačios begėdės būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»! O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai gailėsis… Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis panelės ir bus riksmo… Ir ant jos ir ant manęs. Bent jau aš iškraustysiu.

iškelia puodukas iš krepšelio ir stato juos ant stalo. Tuo tarpu teeina salionan visos trys panelės ir Uliutė


MUNIA, MILCIA IR JANCIA

pamačiusios rūtas visos surinka

Rūtos! Rūtos!


MUNIA

Gal žinai, Uliut, kokią dainelę apie rūtas.


ULIUTĖ

Aš, panyt, moku daug dainelių apie rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to dainuot…


MUNIA, MILCIA IR JANCIA

Dainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!


ULIUTĖ

Nedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu…


JANCIA

Padėk, Juziene, padėk!


MUNIA IR MILCIA

Padėk, Juziene, padėki


JUZIENĖ

Kad jau taip labai panytės norite… Galiu ir padainuot.


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Dainuok, dainuok! Ir mes padėsime!


JUZIENĖ

dainuoja

«Oi, rūta, rūta, rūta žalioji,
Ko tu nuvytai žalia būdama?
— Vysiu, džiūsiu, žalia nebūsiu,
Girdžiu ateina tris skinėjėlės».

Juzienė nori išeiti, panelės sulaiko ją


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Dar, Juziene, daugiau, daugiau!


JUZIENĖ

Negaliu dainuot, darbas laukia…


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Nors vieną, Juziene!


JUZIENĖ

dainuoja, visos jai pritaria

«Oi, rūta, rūta, rūtele žalioji,
Ko tu nežaliuoji žiemą-vasarėlę?
Kogi aš žaliuosiu žiemą-vasarėlę,
Kad manęs nešėjo, kur aš norėjau!»

Juzienė ir Uliutė nutyla


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Graži dainelė! Ir pirmoji ir antroji! Gal dar mokate daugiau?


ULIUTĖ

Aš moku, panytės, ir dėdienė moka.


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Dainuokite, dainuokite!


JANCIA

Mes greit užmiršime, reikia užrašyti!


MUNIA

Būtinai užrašyti!

ima popierį, paišelį ir rašo


ULIUTĖ

dainuoja, Juzienė ir Jancia pritaria

«Ko-gi skauda man širdelė,
Ko-gi man nuobodu?
Kai pažiūriu i upelę
Ir ši žalią sodą… »


MUNIA

Ir čia graži daina, dainuokite toliau — aš rašau.


JUZIENĖ

Man reikia prie darbo

išeina


MUNIA

Uliut! Toliau: «Ko gi skauda man širdelė».


ULIUTĖ

Ši daina dar nauja. Parašė ją vienas kunigas, dabar jis jau vyskupas esąs…


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Vyskupas???


MUNIA

Vyskupas tą dainą parašęs? Reikia užsirašyti, kad nepamirščiau. Pritiks prie progos apie tai pakalbėti. O kaip tas, Uliut, vyskupas vadinasi?


ULIUTĖ

Kad aš, panyt, neatmenu — Juzienė žino.


MUNIA

rašydama

Aha, Juzienė žino. Paklausiu. Dainuok toliau, Uliut!

už durų girdisi Juzienės balsas


JUZIENĖ

Uliut! Uliut! Ponia šaukia!

Uliutė nori eiti, panelės sulaiko ją


JANCIA IR MILCIA

Neik, Uliot, dainuok daugiaul

vėl Juzienės balsas už durų


JUZIENĖ

Uliut! Ar ateisi, tu!

Uliutė išbėga


MUNIA

Ir iš jų galima ką nors sužinoti… Nors kokią dainelę… Tu, Jancia, turi gerą ausį ir neblogą balsą: išsimokyk gerai šitą ir dar bent kelias daineles.


JANCIA

Gana jau, gana! Nusibodo visos tos dainelės — fe!


MUNIA

Kas tau? Lietuvaitė ir nemėgsti dainuoti? Taip netinka…


JANCIA

piktai

Nusibodo, sakau! Plėškite jūs sau gerkles, jei jums patinka! Aš neapkenčiu tų lietuviškų dainų!


MILCIA

tyčiodamasi

Štai tau! Lietuvaitė neapkenčia lietuviškų dainų. Kai ištekėsi už lietuvio, reikės jam padainuoti… Taip, taip, Jancia, dainuosi tu, dainuosi! Sako, lietuviai labai mėgstą dainas… Atvažiuos vyro broliai, sesutės, tėvai; dainuos jie, reikės ir tau dainuoti — tai bent paprask iš anksto…


JANCIA

Neerzink tu manęs, man ir taip baugu, pamanius: tėvas sermėgotas, vyžotas, didelėmis rankomis, motina nuometuota, storu sijonu, sustyrusia prijuoste… Rūsti, prasta mano anyta… Uu! Uu!

purtosi


MUNIA

Kas gi gali mane ar tave priversti su jais pasipažinti? Kas tarp mūsų yra bendro? Čia žmonės apšviesti, inteligentai, o ten?


JANCIA

Inteligentų tėvai, broliai…


MUNIA

Tė-ė-ė-ė-vai…. Bro-o-o-liai, sermėgiai ir gana! Nei jų pažint, nei žinot!


JANCIA

Lengva pasakyti: nei žinot, nei pažini! Bet gi pavardė lengvai liudys…


MILCIA

pertraukdama kalbą

Pavardė, pavardė! Uu! Kokia negraži. Ža-ga-ras, Sta-ga-ras rodo pirkta i Munią ir Jancią. Ža-ga-rie-nė, Sta ga-rie-nė. O vaikai bus Žagariukai, Stagariukai, Stagariukai, Žagariukai

juokiasi


JANCIA

raukosi piktai

Liaukis jau. gana!


MUNIA

Ir ko čia dar dėl nieku! Purtintis ir raukytis dėl pavardės! By tik jie patys butu gražūs vyrai!


JANCIA

O, jie gražūs, labai gražūs!


MILCIA

įdomiai

Ar tau dėdė Jonas sakė?


JANCIA

Ką dėdė Jonas sako, nelabai aš klausau. Bet aš pati mačiau — abudu gražūs!


MUNIA IR MILCIA

Matei? Tu, tu matei?!


JANCIA

Taip, mačiau, pernai per Kriaunas važiuodama. Kol arkliai pasilsėjo, aš vaikščiojau apie bažnyčią, o jiedu tenai stovėjo.


MILCIA

Matai kokia tu esi! Matei ir nieko mums apie tai nepasakei.


JANCIA

Ką ten pasakosi! Paklausiau žmonių, kas tiedu per vienu? «Žagaras, Stagaras», sako! Numojau ir užmiršau. Kas man rūpi tokie Žagarai ar Stagarai!


MUNIA

Kvaila gi tu kvaila! Tokią gerą progą praleist ir nesusipažint! Ar tu nežinai, kas tai yra lietuviai? Jau mūsų poetas Vincentas kol aprašydamas lietuvių būdą pasakė: «Litwin, kiedy szczery, jak wosk topnieje» Ir teisingai pasakė: Lietuvis tai minkšta medega. Iš jo ką norėsi padarysi: vokietį, lenką, gudą, totori, ką tik nori!


JANCIA IR MILCIA

Cha, cha, cha! Ką tik nori: gudą, totorį! Cha, cha, cha!

visos juokiasi


JANCIA

meiluodama Manią

Oi, Munyte, kokia tu juokdarė!

juokiasi


MUNIA

Aš kalbu ne dėl to, kad jums juoką padarius, bet dė lto, kad žinotumei, kaip esti ir kaip gali išeit visa išmintingai darant.


JANCIA

Gali būt, gali būt; tu išmintingesnė, tu daug daugiau už mus žinai. Bet gi tos pavardės… Oi, tos pavardės! Tokios jau!


MUNIA

Kaip lengva perdirbti lietuvį — taip lengva perdirbti ir jo pavardę. Imkime: Brazdžionis, Mikonis, — atmetus gailinę — «is» bus italai: Mikoni, Brasdžioni. — Paimlioms, Katilionis — vėl, bent ką atmetus, bent ką pridėjus bus: Katillon, Palliulion — prancūzai. Arba: Einorius, Bundorius — Einer, Bunder — vokiečiai, tikri vokiečiai!


MILCIA

Taip, taip, gana gražios pavardės, bet ką to iš tokio Žagaro ir Stagaro ištaisysi?


MUNIA

Labai lengva: Žagariewicz, Stagariewicz.


JANCIA

pertraukdama

Jau ne! Ne! Kai tik pavardė ant «wicz» baigiasi, tuojau žymu, kad lietuvis.


MUNIA

mąsto, mąsto, trina sau kaktą

Jau žinau: pan Žagarski, pan Stagarski — ką?


MILCIA IR JANCIA

Gražiai, tikrai gražiai skamba! Munyte!


MUNIA

graso pirštu

Sakoma — Maryt, o ne Manyt — atminkite.


JANCIA

Taip, taip! Maryt, kokia tu gudri! Kaip tu visa greit sumeti!


MILCIA

Bet sakykite, kaip permainius pavardės gyventi Lietuvoje? Visi juoksis…


MUNIA

Kas gi privers jus čia gyventi? Ar negalima bus išsikelti už Uralo, už Baikalo, ant Amūro, kur patinka — pasaulis platus!


MILCIA

Tiesa, pasaulis platus, bet toks lietuvis ar panorėtų, ar sutiktų kur ten už Uralo, už Baikalo kraustytis.


MUNIA

O! Be abejo sutiks. Tam jisai ir lietuvis. Aš jau apie tokiuos girdėjau, lengvai duodasi už nosies vedžioti.


JANCIA IR MILCIA

Chi! Chi! Chi! Duodasi vedžioti. Tai juokai. Chi! Chi! Chi!


MUNIA

Gana jau tų juokų! Reikia padaryti bent vieną repeticiją. Na, Jonyt, sėsk prie fortepijono, mes, Maryt, taisykime kakarines.

Jancia sėda ir skambina. Munia ir Milcia dainuoja


MUNIA IR MILCIA

«Ko-gi skauda man širdelę,
Ko gi man nuobodu,
Kai pažiūriu į upelę
Ir šį žalią sodą… »


KARLINSKAS

įeina, žiūri į dukteris, dairosi


MUNIA, MILCIA IR JANCIA

Tėtušis, tėtušis! Meilinasi prie jo, glosto jį, bučiuoja…


KARLINSKAS

Ką aš matau? Ką aš matau!? Komedijas taisote, tikras komedijas!


MUNIA

Ne komedijas, tetuši!.


MILCIA

Mes lietuvaitės!


JANCIA

Mes lietuvaitės!


KARLINSKAS

Ir kas iš jūsų dedas! Kas dedas! Ir tai vis dėlto, kad privilioti kokį ten klapą studentą.


MUNIA

Tetušėl, studentas jau nebe klapas, jis jau…


KARLINSKAS

Taip, taip, nesant žuvies geras ir vėžys. Tik kažin ar pasiseka…


MUNIA

Šį kartą pasiseks… Tikrai pasiseks. Tik jus su mama netrukdykite… Jei jums kas nepatiks, ar netaip matysis — nuduokite, lyg ir nematote, žodžiu, visai atsidėkite ant mūsų.


KARLINSKAS

Ant jūsų atsidėti?


MUNIA

Taip, mes visa gerai išvesime.


KARLINSKAS


KARLINSKAS

Ar taip? Ar gi jus galėjote iš tikro ką nors rimto sumanyti?


MUNIA, MILCIA IR JANCIA

Labai rimto, labai rimto!


MUNIA

Mes, tėtušėli, darome repeticijas, dainuojame. Prašom paklausyti. Jancia tikrai gražiai dainuoja,


JANCIA

sėdasi prie fortepijono


MUNIA IR MILCIA

stovėdamos dainuoja

«Vilija mūsų upeliu motina
Tur’ dugni aukso, o veidą mėlyną»…


ULIUTĖ

įbėga uždususi

Panytės! Svečiai atvažiavo.


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Svečiai?


JANCIA

Ar dar toli?


ULIUTĖ

Dar toli, tik ant kalno užvažiavo.

Munia greit dairosi apie savo sijoną, Jancia prie veidrodžio taiso apykaklę, plaukas, Milcia ima kraustyti popieras ant fortepijono ir stalelio. Munia greit bėgioja nerami. Karklinskas stebisi, trauko pečiais


MUNIA

Padūko, ar ką — imt dabar ir atvažiuot! O čia dar niekur nieko! Ir kas tai matė?! Taip anksti rytol.. Ir kaip buvo prašyta, kaip aiškiai prašyta, sakyta tam asilui dėdei Jonui, kad juodu pas save užtūrėtų… Kad lauksime po pietų… Ir ko čia dabar griebtis? Kas pradėt! Uliutei Uliut, greit nupink man rožių su rūtomis vainiką — greitai, greitai!


MILCIA

Man gi iš vosilkų! Skubink! Skubink!


ULIUTĖ

Dievulėliau mano, kur gi dabar vosilkų pririnksiu!

kaso sau pakaušį


MUNIA

Greičiau, Ule, greičiau!


JANCIA

Man keletą aguonų raudonųjų paskynus atnešk. Greitai!

Uliutė eina nuleidusi galvą, Milcia ją sulaiko


MILCIA

Grėblį man atnešk! Grėblį! Mano kambaryj pastatyk!


ULIUTĖ

Ką, panyt, grebenes?


MILCIA

Grėblį, tu varna, grėblį, sakau!


KARLINSKAS

Na, komedijos tai komedijos!


JUZIENĖ

ieidama

Viešnios atvažiavo!

visi nustebę: Viešnios. Viėšnios…


KARLINSKAS

Ne svečiai? Viešnios?


JUZIENĖ

O kaip-gi — viešnios: panelės Balinskaičios ir Žalinskaičių viena.


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

O kad jas kur tuoj! O kad jas!


MUNIA

Visą pieną sugadins!


JANCIA

Visas efektas pražus!


MILCIA

Kas dabar bus? Kas bus?


KARLINSKAS

Uu… Komedija, tai komedija!

juokiasi


MUNIA

greit prie Juzienės

Mūsų nėra namie. Greitai Juziene!

stumia ją už durų


JUZIENĖ

spaudžiasi atgal

Ar ir pono nėra namie?


MUNIA

Nėra, nėra! Eik greičiau!

pastūmėjo ją


JUZIENĖ

vėl įlenda

O ponia?


MILCIA

Ponia serga.


MUNIA

Ne, ne! Ne! Dar norės prilankyti. Visi išvažiavo! Nieko nėra namie! Nieko!


JUZIENĖ

išėjusi, balsiai

Nieko nėra namie! Nei panelių, nei pono, nei ponios; visi išvažiavo! Išvažiavo!

Uždanga.


VEIKSMAS III[keisti]

PAVEIKSLAS I[keisti]

Jancia sėdi prie fortepijono, skambios, tai vėl prieina prie lango, pažiūri, ir vėl sėdasi skambinti


JANCIA

sau

Man jau ir skambint nusibodot Tarytum girdėjos — važiavo. Kažin Munia darželyj ką veikia? keliasi, eina prie lango Cha, cha, cha! Ji laukia rūteles laistydama… Eina prie veidrodžio, apžiūrėti savo gražius baltus rūbus — vaikštinėja, rūžosi Uu! Kaip nuobodu laukti! Cit! Vėl darda. Bene jie važiuoja? Eioa prie lango Jau ant galo!

Suploja rankomis, sėdasi prie fortepijono, skambina dainuodama

«Vilija plaukia Kauno gražiam slėnyj,
Kur tuliponai ir narcizai vieni.»

MUNIA

einą atsigręždama, paskui ją eina Žagaras ir Stagaras, Jancia nustoja dainavusi

Prašau, prašau! Rodydama Jancią Mano sesuo — Jonytė.

studentai rekomenduojasi


JANCIA

Nors netikėti, bet mieli svečiai!


BALYS

Su didžiausiu džiaugsmu skubiname pasipažinti su tamstomis.


KAZYS

Kaip malonu keleiviui atrasti tyruose oazę, o ant tos oazės puikiausios painios!


JANCIA

šypsodamasi

Kaip gražiai tamsta kalbi…


MUNIA

Tuojau matyt žmogus inteligentas…


KAZYS

Ačiū už komplimentą.


JANCIA

Ši kraštą teisingai galima prilyginti tyrams: liūdnas, tamsus…


BALYS

Kraštas turįs tiek gražių panelių — negali vadintis tamsus…


KAZYS

Tamstos apšviečiate jį kaip aušrinės žvaigždelės. Mes apie tamstų darbus girdėjome.


MUNIA

nuleisdama akis, nekaltai

Mūsų norai geri, gal ką ir padarytumėm, bet mes… Suristos… Suvaržytos… Jeigu ką ir darome, tai slapta, tylomis, kad nebūtų nesmagumų, barnių…


BALYS

pasigailėdamas

Tamstas persekioja kaimynai?


KAZYS

Tėveliai tamstas bara?


MUNIA

Ir tėveliai ir kaimynai persekioja mus, litvomanėmis vadina ir taip toliau… Sunku kentėti!


JANCIA

Sunku kentėti!


KAZYS

Kuo didesnis vargas, tuo didesnis nuopelnas.


BALYS

Jancei

Kokia garbė pridera tamstoms!


MUNIA

Pas mus nėra mokytų žmonių.


JANCIA

Vieni tamsuoliai, niekas mums nepadeda.


MUNIA

Arčiau pasipažinę prašysime tamstų pagalbos, čia dirva plati, daug reikia vargo ir triūso.


BALYS IR KAZYS

Visa širdžia, visomis jėgomis, ką galėdami tamstoms padėsime…


MILCIA

už lango dainuoja:

«Viena sesulė ryto šalelėj,
Antra pieta šalelėj,
O aš trečioji, jaunesnioji,
Lankoj šienelį grėbiau»…

KAZYS

pešteli Balį

Girdi?


BALYS

Graži, puiki dainelė, bet dar gražesnis balselis…


MILCIA

įbėga, skaisti, graži, vosilkų vainiku ant galvos, grėblelis rankoje, įbėgus dailiai apsigąsta

Aa! Aš atbėgau judviejų pašauktų! Aptikau kai ką įdomaus! Labai įdomaus!


MUNIA

Negalime, svečius turime. prie studento Mūsų sesuo Meilytė — grebėjėlė.


JANCIA

prie Milcės

Ponai: Žagaras, Stagaras.


MILCIA

paduodama jiems ranką

Labai malonu, labai malonu! Kaip pavargau!


KAZYS

priima grėblį ir stato jį kertėn

A! Panelė pavargusi. Panelė šieną grėbusi.


MUNIA

Labai mums malonu su darbo žmonėmis susieiti, pasišnekėti, pasidainuoti, bet niekur negalime; tai einame po eilei visos prie darbo — ten mums nieks nekliudo.


KAZYS

prie Balio

Girdi?


BALYS

Girdžiu, brol, girdžiu!

panelės sėdasi ir prašo svečius sėstis


MUNIA

Tamstos neseniai čion atvykę, kaip gi patinka mūsų šalelėj?


BALYS

Labai, labai! Mes nesitikėjome, kad šioji šalelė turės tokius gyventojus.


KAZYS

Kaip malonu su tamstomis pasipažinus, kiek mes galėsime pasinaudoti! Tamstos taip puikiai dainuojate, tikiuos — neatsisakysite mums suteikti dainų, gaidų… Pas tamstas turbūt jų nemažai yra?


MUNIA

Be abejo, be abejo, bet..

abejotinai


JANCIA

Apie tai vėliau; dabar geriau padainuokime!


BALYS IR KAZYS

Prašome, labai prašome! Mielu noru klausysime!


MUNIA

Aš atsisakau; nors mėgstu, bet negaliu dainuoti, neturiu balso…


KAZYS

Mes girdėjome, panelės Marytės puikus balsas; labai puikus!


MUNIA

Kada? Kada tamstos galėjote girdėti.


KAZYS

Girdėjome atvažiuodami, tamsta dainavai žolynus skindama.


MUNIA

Nuo tamstų nei pasislėpti negalima…


BALYS

Panelė Meilyta taip pat gražų balsą turi, prašom nesibranginti, labai prašome.


MILCIA

Aš taip pat atsiprašau, aš pavargusi…


JANCIA

Gana derėtis! Tu Maryt pradėk prie studento, tamstos, mums padėsite? Būtinai padėsite.


BALYS IR KAZYS

Jei tik galėsime, padėsime.


KARLINSKAS

Oo! Svečiai prie svečių! Svečiai prie svečių! Kaip linksma!

Balys ir Kazys sveikina Karklinskus persistatydami, Damukas ir Romukas sveikina paneles karštai, studentus šaltai, iš didžio, Karklinskienė, sėsdamasi ant kanapos, prašo svečius sėstis


DAMUKAS

prie Manės

Pana Marija taip gražiai dainuoja, o aš to ligšiol nežinojau. Słowo honornu! Prašau dainuoti toliau, labai prašau!


MUNIA

Šiandien neketinu tamstos prašymų išklausyti.

nusigrįžta nuo jo


ROMUKAS

prie Jancės

Pirmą kartą pastebėjau, koks puikus panelės Janinos balsas.

Kazys ir Balys šnekasi tarp savęs


JANCIA

Mano balsas ne tamstai.


DAMNKAS

prie Milcės

Panele Emilija! Ar tai nutrūkusi daina jau nebeprasidės.


MILCIA

piktai

Tamsta nei nelauk.


KARLINSKAS

prieina prie Damuko ir Hamako

Mes, panie dobrodzieju, padarysime vinto partiją.

visi trys nueina prie korto stalelio, susėda, varto kortas


BALYS

Panele Maryte, prašau toliau dainuoti!


KAZYS

Ir aš labai prašau!


MUNIA

Aš prie anų svečių negaliu dainuoti.


MILCIA

Aš taip pat negaliu.


JANCIA

Nei aš!


BALYS

Netikėta ir nemaloni kliūtis.


KAZYS

A, kaip gailai Man labai patinka visa iš Mickevičiaus!


MUNIA

meiliai

A! Tamstai Mickevičiaus raštai patinka? Man taip pat labai patinka, aš dabar verčiu lietuvių kalbon «Poną Tadeušą».


KAZYS

meiliai nusistebėjęs

Tamsta verti «Poną Tadeušą?»


MUNIA

Verčia, jau gana seniai pradėjau. Meilytė gi verčia «Konradą Valenrodą».


BALYS

Milžiniškas tai darbas, verst tokius veikalus, kaip «Konradas Valenrodas», «Ponas Tadeušas».


MUNIA

Aš manau, kad tas atneš nemažai naudos.


BALYS IR KAZYS

Be abejo didelės naudos! Didelė naudos!


KAZYS

pešleli Balį, tylomis

Ar tu girdi?


BALYS

Matau, brol, matau.

panelės ima kraustyt, dėstyt knygas ant stalelio ir ant fortepijono, Kazys ir Balys žiūri į jas meiliai; nuo kortų stalelio girdėtis šauksmai: „Duok kortas?!” „Tavo eilė”! „Eik! “ „2 kryžių!” „3-s būbnai!” Karklinskas atidžiai žiūri į kortas; Damukas tr Romukas piktai žvairuoja i studentus; Judita prieina prie vienų, prieina prie kitų ir nusišypsojus vėl sėdasi ant kanapos


JANCIA

Maryt, ar tu jau pabaigei skaityti Boklį?


MUNIA

Da nebaigiau, nes turiu iš ten daug ištraukų išrašyti. O tu su Volteru ar jau toli nuėjai?


BALYS

Manei

Tamsta Boklį studijuoji?


KAZYS

Jancei

Volterį tamsta skaitai?


JANCIA

Taip, kartais, bet dabar vasaros laiku aš dažniausia užsiimu lengvu darbeliu — renku lietuviškas dainas.


MILCIA

O aš užrašinėju gaidas.

Munia prieina prie motinos, ką tai tylomis pasako, sugrįžus varto pluoštą popieriaus


BALYS

priėjęs žiūri pasilenkęs

Aa! tamstos turite Bičiuolio raštus? Kaip tamstoms patinka?


MUNIA

Labai patinka. Kam gi nepatiks tokie gražūs raštai!

varto popierius


KAZYS

A ir laikraštį tamstos turite?


MUNIA

graso pirštu rodydama kortų stalelį

Nekalbėk, tamsta, taip balsiai.


KAZYS

Aa, supranta, atleisk tamsta…


JUDITA

eina prie durų

Mergaitės! Eikšite padėti man prie ūkio darbo.


JANCIA

Ar visos, mamyt?


JUDITA

Taip, visos, atsiprašant svečių.


JANCIA

kraipydamasi prieš studentus

Tamstos tuo laiko pakalbėsite su mūsų kaimynais.


KAZYS

Aš velyčiau eiti drauge su tamsta.


MILCIA

Mes greit sugrįšime.


KAZYS

Mano širdis būs prie tamstos.

panelės išeina. Studentai žiūri meiliai paskui jas


BALYS

O ką? Ar tu svajojai kada apie ką nors panašaus?


KAZYS

Svajot gal ir svajojau, bet niekaip netikėjau, kad mūsų padangėje galėtų rastis tokios panelės! Oi, Baliuk tu mano! Tai aniołai, tikri aniołai!


BALYS

Kokia laimė būtų su tokiuo aniołu gyventi!


KAZYS

Aš… Aš nei svajot nedrįstu, kaip? Kaip galėtų tai būti? liūdnai O gal jau jos seniai tiem dviem pasižadėję?

rodo Damuką ir Romuką


BALYS

Tų tai man nebaisu! Mes akademikai, mes inteligentai, o čia sau šliachcicai, anot jų kalbos: «domotūrai». Sako, turį savo dvarus, bet tokioms panelėms nerūpės jų dvarai, kaip ir jie patys. Jos kiaušis širdies, o širdį turime mudu — tik mudu!

nusišypso pasidžiaugdami


KAZYS

Aš, aš visai pražuvęs. Širdis pilna jausmų! Negaliu! Negaliu! Taip ir būt: ji — arba nei vienai.


BALYS

Kuri gi, kuri tavo išrinktinė? Kuri?


KAZYS

Panelė Marytė. Aki panelė Marytė!


BALYS

Kodėl būtinai panelę Marytę renki? Juk visos jos gražios, visos paikios, visos karštos patrijotės. Kodėl būtinai panelę Marytę išrinkai? Ir aš apie ją maniau. Ji man labai patiko… Aš… Aš… Ją myliu!


KAZYS

Na? Tu myli panelę Marytę. Bet gi ji man prielankesnė. Aiškiai matyt, kad ji man prielankesnė.


BALYS

Sakai, panelė Marytė tau prielankesnė? Tai man tegu bus panelė Jonė — ji taip labai meili ir graži mergaitė…


KAZYS

pats sau

Kasžin? O gal panelė Jonė ir vertesnė. Sulig gražumo, tai ji už visas gražesnė… O jau balsas! O balsas! balsiai Klausyk, broliuk! Kam čia mums bartis? Tebūnie tau panelė Marytė, o aš pulsiu prie panelės Jonės… Ji…


BALYS

piktai

Štai tau! Kurią aš apsirenku, kuri man labiau patinka, tos balinai ir jam reikia! Tuojau ir jam ta patinka!

vaikščioja supykęs


KAZYS

pats sau

Barniais nieko nepadarysi — nieko nelaimėsi. Pagalios, ką čia? Jos visos labai puikios, gražios, reikia tik arčiau prisižiūrėti… Marytė lyg nebe jaunutė… 0 gal pati jaunė už visas vertesnė? Koks saldus pažvelgimas! Kokios nekaltos akutės! Anioliškos ! 0 darbininkė! Ir šieną grėbia, ir «Konradą Valendrodą» verčia. apkabindamas Bali Ne, broli, taip neišpuola, tarp mūsų neturi būti barnių — mes inteligentai; sutarkime geruoju. Klausyk, aš veliju sau panelę Meilytę, aš myliu ją. Tik ją vieną! Prie jos pulsiu, jai pasisakysią… Jai savo jausmus išreikšiu. O! Ji manęs neatmes; ji mane pamylės!


BALYS

meiliai Kazį apkabindamas

Kaziuk tu mano mielas! Gerai! Mes šliachtas nurungsime!


KAZYS

Nurungsime, be abejo, nurungsime!


BALYS

Tai tau panelė Meilytė — o man panelė Marytė!


KAZYS

Vėl tau panelė Meilytė? O panelė Jonė?


BALYS

Panelė Jonė? Ji sulauks savojo… Ji graži, meili, bet ne man!


KAZYS

Ir aš pripažįstu, kad ji meili, graži, išmintinga, bet ir ne man. 0 kad tik mokėtume mes joms įsiteikti! Kad bent joms patiktumėm.


BALYS

Kad tik mus pamylėtų, visa kita bus gerai. Tai taip, panelė Marytė mano, o tavo…


KAZYS

linksmai

Meilytė! Meilytė mano!

paduoda sau rankas ir spaudžia


KAZYS IR BALYS

Būsime svainiai! Svainiai būsime!


KARLINSKAS

nuo kortą stalelio atsiliepia

Pas tamstas derybos? Palaukite, perimsiu rankas.


BALYS

Ačiū, jau mes susiderinom. Kaip gi tamstai kortos?


KARLINSKAS

Labai gerai! Labai gerai! Nutašiau abudu kaimynus. Cha, cha! Cha!! Abudu!!


KAZYS

prie Romuko

Gaila man tamstų — prasilošusių!


ROMUKAS

Niekai! Sakoma: kam nesiseka prie kortų, tam sekasi prie panelių. Cha, cha, cha!

juokiasi piktai žiūrėdamas į studentus


KAZYS

prie Balio

Ar nujauti priešininką?


BALYS

Nujaučiu, bet nepasiduosime!


KAZYS

Nepasiduosime!

įeina panelės, studentai jas pasitinka, Romukas ir Damukas žvairuoja į juos


MUNIA

Ar nebuvo tamstoms ilgu?


BALYS

Ilgu! Labai ilgu! Džiaugiamės, tamstų sulaukę.


JANCIA

Čia taip trošku, pereikime kitan kambarin.


BALYS

O gal panelės būtu malonios su mumis pasivaikščioti po sodną?


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Mielu uoru!

išeina, pirmoji Jancia Balys paduoda ranką Muniai, Kazys — Milciai


KARLINSKAS

pasikėlęs šaukia

Kur taip, kur? Tuoj bus arbata.


MUNIA

atsigręždama

Mes, tėvuk, prie arbatos sugrįšime!

Damukas ir Romukas piktai žvairuoja


ULIUTĖ

įeina

Ponai, gaspadorius prašo.


KARLINSKAS

Einu, einu! O kad jus: nei partijos neduos pabaigti! Taip jau su tokiu, baigia žmogų kankinti. O gal ir Tamstos eitumet pasivaikščioti sodnau? Atsiprašau.

išeina


DAMUKAS

meta kortas piktai

Pfu! Prasmegkite jus! Ir čia pralaimėta — ir ten rodo į duris, kur išėjo panelės. Pralaimėta. Išleidome iš savo rankų — išleidome!


ROMUKAS

Taip jau esti; kol savo rankose turime koki nors turtą, nepažįstame jo vertės, tiktai praradę pasigailime!


DAMUKAS

karštai

Jos dabar i mus nei žiūrėt nebenori… Čia, pone, vyrai — kaip ąžuolai: jauni, tvirti, gražūs ir nors mužikų vaikai, bet turi mokslą ir gali padaryt karjerą.


ROMUKAS

Ir aš pripažįstu, kad jie aukščiau mūsų stovi…


DAMUKAS

rūsčiai

O, kad tu nesulauktum! Tie klapai stovėtų aukščiau mūsų! Mes bajorai, mes šliachta iš senelių, senelių, mes..


ROMUKAS

Kandidatai į senbernius!

glosto savo plikę


DAMUKAS

taip pat paglosto savo plikę, bėgioja supykęs

Prakeikta plikė! Pfu! Jau metas būtų pradėti žmoniškai gyventi. Nusibodo jau nei šioks nei toks gyvenimas. Na, ir sakyk tu žmogus: maniau — šiada tada — Munia bus mano, bet dabar gavau ilgą nosį — ilgiausią nosį!


ROMUKAS

Tu įsimylėjęs, ar ką, bieso?


DAMUKAS

Ką ten kalbėti apie įsimylėjimą! Supranti gerai, kad kaip tau, taip ir man seniai jau praėjo meilės laikai.


ROMUKAS

Žmonės sako, seną pečių — velnias kursto.


DAMUKAS

piktai

Tai tegu ir tave pakursto! Ką tu mane erzini ir pykdai savo ramumu! čia ne juokai! Žinai gi tu, kad visi nuo seno laikė mus Karklinskaičių sužieduotiniais. Visi apie tai kalbėjo. Nežinoma kas tuos liežuvius paleido. Aš niekuomet neketinau vesti ir gal dabar būčiau kitos pasiieškojęs…


ROMUKAS

O gal būtum baigęs amžių su Barborėle!


DAMUKAS

Nutilk, begėdi! Kokie čia tau juokai? Ką sakys žmonės, kai jos išeis už kitų — būtinai už jų?


ROMUKAS

Kalbės visi, kad mus pametė. Cha, cha, cha! Paneles pametė! Paneles pametė! Bet nebijok! Gali dar… Gali studenčiukams nepasisekti.


DAMUKAS

Kur tau nepasiseks! Ar nematai, kad vargšai bernaičiai apipinti, kaip tinklu. Jie tuose dalykuose kvailučiai. Panelės gi gudrios. O! Gudrios. Tie jau jų žabanguose. Žabanguose.


ROMUKAS

Jaučiu, kad bus vestuvių, bus vestuvių!


DAMUKAS

Biesas juos čia užvežė! Kasžin iš kur atvažiavo. Tik ką pažinę — ir prilipo, kaip musės prie medaus. Drąsuoliai! Bet aš neapsileisiu. Aš juos nurungsiu prie Romuko. Bet sakyk kokiu būdu?


ROMUKAS

Hm, hm… Kokiu būdu? Ir aš nežinau kokiu būdu? Reikės visaip bandyti… Čia ne juokai, pone. Ne, honor szlachecki neleidžia pasiduoti! Veikt ir veikt greičiausia, veikti abiem išvien.


DAMUKAS

kasydamas plikę

Ir kaip čia dabar pradėti. Nei iš šio, nei iš to pirštis? Gausi arbūzą — ir gana. O žmonėms bus juoko.

sujudęs

Prisieis prarasti nuo galvos paskutinį plauką jaunikiu beūliojant…


ROMUKAS

Nereikia taip nusiminti. Man rodos, dar nėra taip blogai. Panelės… Na, su panelėmis bus vargo. Ta prakeikta plikė daug gadina. Bet su tėvais gali visa padaryti. Ar šiaip, ar taip — mes turime didesnes privilegijas. Mes szlachtai Dworzanie! Prie to turime savo dvarus. Karklinskai labai to žiūri! Ir panelei Milcei mano dvaras labai patinka; ji nekartą man sakydavo: «kokia smagi vieta, kaip norėčiau aš čionai gyventi!» Aš dabar jai tuos žodžius priminsiu. Aš iš tikrųjų prie jos pulsiu, sakysiu, kad be jos pražūsiu…


DAMUKAS

Tai, sakai, man reikėtų pirma prie tėvų?


ROMUKAS

Taip, taip… Tėvams įsiteikti, panie, tėvams svarbiausia, svarbiausia.


DAMUKAS

Bet reikia rūpintis greičiau, kol tie prakeikti studentai jų širdyse nejsigalėjo. Paskui nieko nebepadarysi.


ROMUKAS

Taigi rūpinkimės. Rūpinkimės. Švogeriai būsime, panie! Švogeriai!

abudu juokiasi linksmai

Uždanga.

PAVEIKSLAS II[keisti]

visa Karklinskų šeimyna sėdi valgomajame kambaryje užustalėje prie arbatos, visi pasipuošę, Uliutė stovi prie virdulio, pila arbatą, dalija ponams, įeina Juzienė


JUZIENĖ

Ponai, man reikia grūdų paukščiams, gaspadorius neduoda! Sako, be pono negalima — maža esą.


KARLINSKAS

Cicho, cicho! Nuo šios dienos gana jums lietuviškai kalbėti — liaukitės! Dabokite!


JUZIENĖ

Kaip, ponuli? Kaip, ponuli?


KARLINSKAS

Lenkiškai kalbėti — sakau!


JUZIENĖ

Lenkiškai? Ar vėl?


KARLINSKAS

Vis, vis, sakant ir prisakau jums, kad man lietuviškai — nei žodžio!

Juzienė ir Uliutė stebisi, žiūri viena i kitą


ULIUTĖ

Panelės barsis…


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Nesibars! Nesibars!


JUZIENĖ

Buvo prisakyta, buvo liepta pačių ponų ir panelių — mums visiems lietuviškai, tik lietuviškai kalbėti.


KARLINSKAS

Kas buvo — nebėra ir nebebus! Ir panelės jau panelėmis nebebus! keliasi nuo kėdės ir rodo: štai jums ponia Zeleskienė rodo Milcią, štai jums ponia Goreckienė rodo Munią, štai jums ponia rodo Jancią. Ponia… Ponia…


JANCIA

pertraukdama surinka piktai

Nereikia! Nenoriu!! prie tarnaičių Eikite sau! Ko čia vėpsote.

Juzienė ir Uliutė eina tingiai


KARLINSKAS

Atsiminkite ką pasakiau! Juzienei Pasakyk ir gaspadoriui, ką prisakiau!


JUZIENĖ

Reikės jau pasakyt ar ką!


JUDITA

Tėvuk, mums dar tai tai to kraičiams trūksta.


MUNIA, JANCIA IR MILCIA

Mums, tėvuk daug, dar labai daug trūksta!


JUDITA

Norėtumėm gavę bent kiek pinigų Varšuvon nuvažiuoti, čia nieko gero negalima pirkti.


KARLINSKAS

Važiuokite, važiuokite ir pirkite ko reikia — pinigų bus. O! Bus! Su kreditu dabar nebe bėda: Damuko dvaras, Romuko dvaras — dar be skolų!


MILCIA

Kaip mūsų tėvukas dabar linksmas!


KARLINSKAS

Ir kaip čia dabar nebūti linksmam: trejos vestuvės! Iš karto trejos vestuvės!!!


JUDITA

Matai, žmogau, kaip visa gerai išėjo. O kas buvo verksmo, kas buvo barnių, kiek sveikatos tu man atėmei!


KARLINSKAS

Kas galėjo to tikėtis.


JUDITA

Aš gi tau sakiau: atsidėk ant manęs. Pasitikėk manim. Aš visa gerai išvesiu, visa gerai sutaisysiu. Ot ir išvedžiau — ir sutaisiau. Ir tai aš! Tiktai aš!


KARLINSKAS

linksmai šypsodamos artinasi prie jos klaupiasi prieš ją žemai nulenkdamas galvą

Judita tu mano! Atleisk man. Nusidėjau aš. Dabar matau, širdyt, kad ačiū tau išsivadavome! bučiuoja ranką ir keliasi Išsivadavom… Cha, cha, cha. … Trejos vestuvės iš karto. Tai kaip iš pasakos! Trejos vestuvės!


JUDITA

ką tai patylomis pasako dukterims, tos visos eina prie tėvo ir bučiuoja


KARLINSKAS

susigriaudinęs

Mano jus dukrelės, kaip mes laimingi!


MILCIA

Bet man mano Kaziuko gaila… liūdnai — Gaila! Jis taip mane mylėjo, taip mylėjo! Gaila — širdį sopa…


MUNIA

Ir man jo bent kiek gaila. Bet ką darysi: tuose dalykuose turi veikti protas, ne širdis. Širdies vedama kasžin kur nueisi… Gyvenime reikia įsitaisyti praktiškai. Kaziukas, žinai koks svajotojas apie nebotus daiktus, apie nepasiekiamus idealus. Su tokiu žmogum sunkus gyvenimas: šiada tada gali atsitikti nelaimė. Įklius kur ir pabaiga! Jau ką negalima — tai negalima buvo eiti už jo. Ką taip eiti, tai geriau pulti į vandeni ir nusiskandinti…


MILCIA

Munyte, nekalbėk taip. Aš jo dar labiau gailiu, primindama jo gražias kalbas: «Meilyt», sakė jisai — «mes gyvensime žmonių labui. Mes abu dirbsime, vargsime — tik dėl žmonių gero… Jei reikės, ir galvą už šventą darbą padėsime..» O paskui… Paskui… Kaip jis verkė atsisveikindamas su manim… Oo!

uždengia akis


MUNIA

Nebe laikas dabar vaitot ir gailėt atmestojo! Tesiramina jis kaip išmanydamas. O tau reikia pagalvoti apie savo ateitį!


MILCIA

Mano ateitis skaisti, graži, be rūpesčių! Bet Jancia… Jancia nabagėlė…


MUNIA

Taip, Jancia nabagėlė!


JANCIA

Kodėl jūs manęs taip gailite?


VISI

Kaip tavęs negailėti, kaip negailėti tavęs — už klapo išduodant…


JUDITA

meilindama ją

Dukrele mano miela, už klapo.


JANCIA

piktai pasipurtinusi

Neaimanuokite ir negailėkite manęs! Mano ateitis skaistesnė ir gražesnė negu jūsų visų drauge. Man klosis geriau negu jums. Matysite! Tasai klapas šoks pagal mano muziką. Matysite visi — matysite!

Jancia apsisuka ant užpenčių ir išbėga

Uždanga.