Mėšlavežis

Mėšlavežis
Žemaitė

Žemaitė, Sodžiaus vaizdeliai : „Budynė” ir „Mėšlavežis”, Tilžė, [„Naujienos”], 1903.

Šį pavasarį giedra labai reta ir brangi… Kelinta jau nedėlia, kaip lietus pagavęs viršų pliaupia; nusigiedrins kokį pusdienį arba kokią naktį iškentės nelyjus — ir vėl prakiurs kaip iš kubilo. Patižo visi keliai, pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai, o čia pats mėšlavežis. Neduok Dieve, koksai vargas darbininkams: prilijo laidariai — reikia ligi kelių po srutas braidyti kol prikabina valktį; tas važiuojant prilyja, varva per tekinius, o per molynus, purvynus, kur į kalnuką, kol nuvaro į dirvą, arkliai nabagai nesuskaitomai pakelia botagų. Merga ar koks pusbernis sušlapęs, visi drabužiai varvą iš viršaus; ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik ir raižo pavargusias kumeles. Kai kurios ligi pietų taip pristoja, kad toliaus nebepaeina, kaip kokį dešimts žingsnių tuo įtimpos, ir sustoja; nė raižymas nieko nebepadaro — kirtis ne kirtis, stovi sau galvas nuleidusios. Sustojus valkčiui, tekiniai susmenga į molį; kol paskui išjudina iš vietos, kumelės botagu ir niūkimu raginamos klumpa, vytuoja, net akys pabąla, kol toliau patraukia. Dirvoje dvi kapstytos purvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burną į akis, bėga į rankoves; nuo padalkų taip pat varva; kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido; pamėlinavusiomis rankomis kapsto, taško be paliovos, nes truputį sustojusios tuoj pradeda kuždėti. Vertikas vyras taip pat varvąs, purvinas, kojas auliniuose klumpiuose, apkibusias moliais, kaip kalades valkioja. Nuo kepurės lezgio laša vanduo: per akis ir per uostus nuvarva pakalniui. Šnypšdamas, garuodamas verčia ir verčia, nespėja vieno valkčio išversti, įkandėm atniūka kitą; nėra laiko nė atsipūsti, nė nusišluostyti. Žmonėms ir arkliams — visiems vargai; bet nieko nepadarysi, reikia mėšlą vežti tam dvarui. Dvare nėra blogo oro — nors kumelės sprogtų, ant žmonių nugaros sausumos neliktų — koks darbas dirbamas, reikia dirbti.

Šįryt rytmety dvaro gaspadorius, pašokęs trečią, sužadino bernus. Ateinančius ant darbo ordinarčikus apibarė už vėlavimus; atsistojęs po pastogės priveizėjo, kad pateptų ratus; paskyrė, kokius arklius kinkyti, sustatė varinėtojus; paskyrė kapstytojus. Darbininkai kiekvienas žino savo darbą: kabintojai nuėjo į kūtes, su jais vienas dvaro bernas; antras, vadinamas kluonius, nubrido į laukus versti, eina kaip girtas.

Prasidėjo jau darbas: eina, niūka valktis po valkčio. „Vežimų nemaža, nepataikaus darbininkai” — taip sau nusprendęs gaspadorius, dar valandikę pastovėjęs po pastoge, nuėjo į vidų. Jis moka gerai „pasirundyti”; žino, kad darbas jo užstatytas eis kaip laikrodis. Jis žino, kurį darbininką kuomet reikia pabarti, kuomet prie darbo paraginti, kuriam paskirti sunkesnį darbą, kuriam lengvesnį. Už tokį gerą „rundą” ima geriausią ordinariją ir algos pusantro šimto. Šįryt sustatęs darbininkus visus prie vieno darbo gali dabar nebesirūpinti .

Lauke lyja, pila, vėjas ūžia; stori debesys plaukia pavėjui, žerdami valandomis stambiais lašais, valandomis rodos by lengviaus, kaip tik ūkas dulkina ir vėl užeina didžiau, vėl mažiau; bet visiškai nenustoja lyjus. Tokiu oru labai maigu miegoti — miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Rodos, jau atsibusi, nori atsikelti atgal akys merkiasi, širdis salsta miegas be jokios soties.

Gaspadorius, pasivalgęs pusrytį, atsigulęs į lovą, šiltai užsiklojęs miegojo, pūravo ramiai ligi priešpiečio. Būtų dar pūtęs į akį toliau, bet įėjusi dvariškė motriška ėmė su jo pačia balsiai kalbėtis.

— Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau ir bus… — kalbėjo moteriškė — norėjau kiaulėms žolės pasirinkti… Nespėjau į daržą, kaip ir permerkė kiaurai… U-titi! Kaip čia šilta prie tamstų…

— Sodrus mat lietus… O neperstojo nė minutėlės — šnekėjo gaspadorienė, žiūrėdama pro langą.

— Neduok, Dieve, koks mėšlavežis — tęsė moteriškė — ne tiek žmonėms bjauru, kaip arkliams: tuos tai jau visai privarys… Iš laidario kol ištraukia, kiek arklius plaka, gaila žiūrėti, o į dirvas, į tokius kalnus, molynus… Ant vietos gal arklys kristi…

— Blogai, kad pasitaiso negeri orai labiaus tokiam darbui — pritarė gaspadorienė — bėda arkliams, bet ne pyragai nė žmonėms…

Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomis būdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis, žiovaudamas pratarė:

— A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok ir norėk…

— Gerai ir pūtei į akį — tarė pati — juk jau vienuolikta.

— Šiandien miego tikt ir diena, kas turi laiko — tarė motriškė — ir aš taip norėjau miego, norėjau valandikę kristi prasnausti, bet su tomis bieso kiaulėmis…Kad bent kas po valandą paganytų… Aš tokio būrio kiaulių nevaliosiu šerti uždarytas… Vis žoles rinkti…

— Dar mat keiksi pono kiaules! — pertraukė gaspadorius — kokia mat?! Piemens reikia! Tau išrokuotos kiaulės, ir turi šerti! Žinok, kad dvare nepataikausi…Už ką tokią algą imi, trisdešimt rublių…

— Alga! Alga išein per pakaušį… Kaip tik pajungtas būti. Šiokioje ant lauko pliaukšti… Dvare žmogus, mat, kaip šuo — pridėjo išeidama.

— Bet ir tamsta nebegulėk — tarė gaspadorienė į vyrą — sako, kad darbininkai begalo arklius plaka.

— O, ten bjauru įvažiuoti į tuos kalnus, molynus — šnekėjo galėdamas gaspadorius — baisiai sukaštuos tas mėšlas arkliams… Teisybė, reikėtų nueiti pasižiūrėti… Ir galvą pakėlęs, žiūrėdamas į langus užklausė — ar nustojo lyjus?

— Kur tau nustos, paplūdo visi pašaliai vandenimi — rūpinosi pati — nė viščiukai nebeturi kur pasislėpti…

— Užtaigi, sakai, dar man eiti… Nuo lietaus galėtų skėtį užsiskleisti — šnekėjo gaspadorius gulėdamas — bet kokie paliks batai per tokius purvynus bridus?

— Liepk paleisti nuo darbo, ar ką? — tarė pati — privarys arklius, o ir darbininkams tiek besiranda ant lietaus per dieną…

— Nenusprogs arkliai, nei darbininkai! — visi tam yra, ima gerą užmokesnį ir turi uždirbti… Dvaro darbas negal nustoti be laiko — ir taręs tai gaspadorius nusisuko ant sienos ir užsiklojo.

*

Tą patį lietotąjį rytą Pasmalkio sodoje pas Gaidį, kaip lietus — truputį pamigo. Jau gerai išaušus, Gaidys pašokęs pažadino savo berną, kurs tuojau išbėgo prie arklių. Gaidys krito atgal į lovą, kol parves arklias, nes miego taip dar nori — net širdis salsta.

Gaidienė atsikėlusi žadino mergaitę ir piemeniuką — to nabagėlio niekaip negali pridraskyti.

— Antaniuk! Pa Antaniuk, kelk prie bandos! O tas Antaniukas pakels galvelę, pravers pabalusias akeles ir vėl merkiasi, atgal galva krinta, virsta į patalynę.

Pasigailusi Gaidienė piemenėlio, atsisukusi į mergaitę tarė:

— Agote! — ilgink tu bandą ligi pusryčio… Reikia vaiką pamigdinti… Aš išvirsiu pusrytį .. ..

— Kuomet lyja bjauriai, tuomet tu gink bandą — bambėjo Agotė — juk taip pat ir jis tarnauja… Algą ima…

— Kad tarnauja, algą ima, tai jau ir nudirk kailį… Tu didelė benori pamiegoti, o čia kūdikis. … tave užtat dieną leisiu ilgesnį pokaitį… O nuo lietaus pasiimk mano didįjį skėtį… Gink, gink, mano mergele! — prašė Gaidienė, klostydama piemeniuką.

— Kasžin, iš kur bus tas pokaitis… Mėšlą reiks dėl to per dieną kapstyti! — taisydamasi bambėjo Agotė — jis už mane ar padirbo ką kada?

— Užtat tu už jį padirbsi… Še ir pusryčio sukramtyk jo dalį — juokdamasi Gaidienė kišo Agotei sūrio gabalą — tik nebambėk ir gerai papieviais karves priganyk…

— Pieno bus kaip vandens — juokės Agotė, imdama sūrį — visus antežius nuganysiu.

Ir išėjo apsitaisiusi.

Gaidienė sukosi apie pusrytį, šėrė kiaules. Tuo tarpu parjojo bernas: pavaręs arklius į kūtę, pats susirietęs įpuolė į vidų. Jo kojos basos, kaip gužučio raudonos; ligi kelių pasiraitęs, nuo visų drabužių vanduo varva. Nusimovęs kepurę, kratydamas nuo jos vandenį, šnekėjo:

— Kol lijo, lijo vis kaip ant juoko; bet šįryt pasiutusiai, nebe ant juoko pila… Kiekvienas lašas, o toks šaltas, kiaurai lenda ligi kailio… O to vandenėlio — sklidinos visos pelkės!

Pajutęs berno balsą, Gaidys pašokęs sėdosi lovoje:

— Oje, kad aš pamigęs! — tarė — sukačiojai arklius? O aš dar nė ratų nepatepiau…

— Ar dar nė bandos neišginė? — klausė, pasergėjęs miegtantį piemenuką.

— Mačiau, Agotė varinėjasi bandą papūdymiais — atsakė bernas — dar niekieno neišginė, nors, rodos, nebeanksti.

— Tai jau moteriškės susibūrė priganyti karves — juokės Gaidys taisydamasis — meilija daugiaus pieno… Gerai, bent vaiką pamigdys…

— Ar vešime šiandien mėšlą, kad taip lyja? — klausė bernas.

— Turbūt reikia vežti, baigti. Šiandien, rytoj gal pabaigtumėm. Paskui atsivers kiti darbai, o dar kol aparsime mėšlus ir šienpjūtė prieis…

— No, tai aš nė kojų nesiausiu, reikės giliai braidyti po laidarį — šnekėjo bernas. — Ratus reik gerai ištepti — mėšlas bus varvąs, o toli vežti, bus arkliams sunku… Dagi lyjant; kelias slydus!

— Argi nėmaž nesigaidrija? Gal nustos nors truputį — tarė Gaidys žvalgydamos į dangų pro langą — taip norėčiau atlikti nuo to mėšlo… Kad ir pavargsime šiandien, ką padarysi… Gal kuomet išlįs valandikė ir pasilsėti.

Ir siautės balakoną, graibstės kepurės.

— No, kur gi judu taip ruošiatės? — klausė Gaidienė, įėjusi į trobą.

— Ogi prie darbo — tarė Gaidys — žadam mėšlą baigti…

— No, padėk Dieve, ir darbai bus šiokioje! Ar pablūdote? — barėsi Gaidienė — dagi prie mėšlų… Ar gi nesulauksite geresnės dienos? Rodos, kad visą amžių ir lis.

— Bene mes iš molio, juk neištišime — juokės bernas — ne kraujais lyja.

— Kraujais ne kraujais, o šiokioje neleisiu vežti, biaurotis — atšovė Gaidienė — patys vargste, kumeles privarysite, ant galo į ką paversite drabužį? Bene čia dvaras! Jei neturite po pastogės darbo, eikite gulti.

— Mums patiems niekas. Galime dirbti ir ant lauko kumelėms tai, teisybė, susidės šiokioje — pritarė bernas.

— Teisybė sakai, mamaite! Mes ne dvare sėdime — pritarė Gaidys — reikia atminti ir kumeles, jok ir gauruotas turi širdį — atsisukęs į berną — paleisk išvedęs į apluoką, paskui pamatysime… Gal tuo tarpu nušvis nors truputį…

— O išvedęs ką birbsią? — klausė bernas — ar vežėčias baigsiu?

— Ar žinai, ką aš tau pasakysiu? — tarė Gaidys — pakrisk valandą ligi pusryčio… Taip šįryt gera miegoti… Miegok ir norėk… Lyjant pamiegoję, tą dalį paskubėsime giedros sulaukę. Po pusryčio pamatysime, jeigu nenustos lyjus, yra daug darbo po pastogės.

Bernas išėjo pro duris. Gaidys, pavirtęs lovoje, užsiklojo galvą. Gaidienė, užklosčiusi pas krosnį miegantį piemeniuką, išėjo prie ugnies.