Mūsų kultūra ir jos reikalingumas
| Mūsų kultūra ir jos reikalingumas Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Viltyje“, 1911 m., Nr. 37 |
Neseniai užpyko ant manęs vienas lietuvis, man išsitarus, kad mes neturime kultūros. Tas pasikalbėjimas verčia mane viešai apie tą dalyką pasikalbėti.
Sakysime, pirmapradis rašytojas, artistas, pagalios amatininkas, jei savo pirmais darbeliais labai gėrisi, nepakils aukštai. Mane išgąsdino tautiečio pasigėrėjimai, kad taip trumpu laiku mūsų kultūra išsiplėtojusi.
Kur ji yra, kur ji apsireiškė?
Daugumas neatskiria žodžio reikšmės „kultūra“ nuo „civilizacijos“ ir laiko tuodu dalyku tolygiu. Tai galimas daiktas yra tautose, kuriose kultūra ėjo kartu su civilizacija, bet mūsų kultūra visai atsiliko, miega ji ramiai po kaimo pirkias, po tos surūkusios trobelės šiaudų pastogėmis.
Tuo tarpu civilizacija iš visų pasaulio šalių tildo savo turtais mūsų tautos dvasios badą, žadina lyg mažus vaikus, laikas gi bėga, bėga...
Kad nieko neįžeidus ir neužrūstinus, eikim, mielas skaitytojau, aplankyti „bevardės karalijos“, ir bešališkai pasakyk, įsižiūrėjęs į jos įstaigas ir jos gyventojus.
„Bevardė karalija“ turi, kaip mes, geležinkelius, telegrafus, telefonus, elektros šviesą, gražius daržus pasivaikščioti, visokių mašinų žemei dirbti, įvairios literatūros ir labai mylimą dailę: turtingos sankrovos akis vilioja.
„Bevardės karalijos“ gyventojo namai taip pat nieko nestinga. Matai čia persų kaurus, prancūziškų baldų, japonišką porcelianą, kiniškus kabinetus, gražių paveikslų ant sienų, ant stalų albumai, knygos; patys gyventojai dėvi anglų audimus, džiaugdamies jų patogumu ir grože; vaikų kambarys pridėtas Norimbergo1 lėlių, o vaikučiai „alt deutsch“ kostiumais apvilkti.
Materialis „bevardės karalijos“ gyventojų aprūpinimas puikus: civilizacija apsireiškia ant kiekvieno žingsnio. Bet kokie jie bėdini dvasia, kokie bėdini!
Ir bevardžiai jie yra ir liks. Tie gražumynai, iš visų pasaulio šalių sugabenti, tai graži sankrova, o jų namai tai tik civilizuoto, bet ne kultūros žmogaus namai.
Mūsų Lietuva tuo tarpu beveik paneša į „bevardę karaliją“. Mūsų dailininkų veikalai ne kiek dar tekalba lietuvio sielai, būna gražūs dalykai, bet ne mūsų, ne mūsų! Vienas p. Rimša savo „artojais“ ir „mokykla“ lietuviškai prakalbėjo, jo senikė mokytoja - matai, kad saviškė bobutė, lietuvė.
Praskleisi mūsų knygą: tarsi mūsų, bet papuošalai, vinjetės niekuo nesiskiria nuo kitataučių vinječių, jos visos skolintos, ne savo. Šie metai ant vieno kalendoriaus pasirodė lietuviška juosta. Bet jos išpildymas, išpildymas! Ir ne artistas pažins, kad ją yra palietusi darbininko ranka, nenuvokiančio piešinio.
Toliau, mūsų kostiumai. Ar tos liemenės, galionais apsiūtos, atmena tautinį kostiumą? Ne, juoda liemenė, apsiūta sidabriniu galionu, tai tikras mūsų kultūros grabas. Prijuostę su kontrakvaldėmis ir gestka pamatysi pas kiekvieną kambarinę lenkiškame, prancūziškame ir vokiškame viešbutyje. Nereikia niekur važiuoti: daugybę jų žydės siuva, ir Basokuose nudžiautos jomis kartys. Liemenės, prijuostės dažniausiai rusiškos, išsiuvinėjimo piešiniai vokiški, dažniausiai be jokio stiliaus. Tai bjaurus mišinys, rodąs mūsų kultūros vaikiškumą. Gana mums būti „gerais vaikais“, gana būti be dvasios lavonu.
Gaivinkim savo kultūrą, ji yra tautos siela: nėra kultūros - nėra tautos!
Kultūra yra tautos dvasiška esybė, civilizacija gi - tik jos materialis turtas.
Stilius - mūsų kultūros pamatas, juo metas pasirūpinti, atkasti iš po svetimų apnašų, apvalyti. Neišsemiamo stiliui sutaisyti materiolo yra sodiečių rankų padaruose: audimuose, varpstuose, drožiniuose ir daugybėje kitų dailinių. Reikia stebėties rašto įvairumu, jo dailumu ir grože. Visa tat reiktų surankioti. Čia darbuoties yra didelė ir plati dirva mūsų moterims, jos visur greičiau prieis negu vyrai, ir jos turi tuo darbu pasirūpinti ir atiduoti rinkinius artistams.
Bet apdorojus ir padėjus į kurį muziejų stiliaus piešinius, dar nebus atliktas darbas. Stiliaus supratimą reikia padaryti visiems, per visą Lietuvą įmanomą, ligi nuošaliausios trobelės.
Bene tiktų geriausiai pradėti darbą nuo žmonių būrelio įtaisymo atviriesiems laiškeliams leisti. Užuot siuntinėję sodžiun vokiškus girių velniūkščius, pasiųskime su gromatėle audimo, ant lentos raižymo pavyzdžių, nėrinio, išsiuvinėjimo raštų ir t.t. Tokių gromatėlių neatsisakytų padalyti nė klebonas kalėdodamas, nė knygininkas, keliaudamas per žmonės.
Tokiu būdu mūsų salonuose, sodiečių pirkiose - sulig įėjęs, žinosi, kame esąs; iš kiekvieno baldo pamatysim sielą, pažinsim, kad tai kultūrinio lietuvio butas.
Stiliaus apdorojimas, tai ne vieno artisto darbas, reikia daug darbininkų. Tikiuosi, kad pas mus jų atsiras. Toliaus paduosiu programą, kaip to darbo imties.
Tęviršt ir mes galėsime pasigirti savotiškais rankų padarais. Jie dvigubą naudą duoda tautai: skleidžia kultūrą ir didina šalies turtą.
1911 m.
1Niurnbergo.