Mažas vaikutis

Mažas vaikutis

Lietuvių mitologinė sakmė

Nusipirkau dvivamzdį šautuvą, sakau, eisiu pasergėti prie upelio ūdrų. O buvom du medžiotojai, ne iš vieno lizdo buvom mudu. Sutarėm, kad tokią valandą abu sueisim šiton vieton. Jam artimesnis kelias, o man toliau. Tai aš išėjau dešimt minučių pirmiau. Nuėjau prie to upelio. Ten jo nėra. Pasiieškojau tokį kelmą, kur medis nukirstas, ir sėdžiu prie to upelio. Štai ateina pora ūdrų, manau – paimt. Tik bėga toks mažytis kaip vieno mėnesio vaikutis. Bėga kitoj upelio pusėj. Pribėgo prie tokio žilvičio, kur skersai upelio išlenktas, – už to žilvičio ir šakute eina kiton upelio pusėn.

Atbėga prie manęs ir siekia kelių, siekia galvos. Man nemalonu – ką jis turi bendra su manim? Aš jį pačiupinėju – šaltas ir atrodo, kaip ką tik gimęs. Aš jį bakst į vandenį numečiau. Jis iš karto nuskendo. Paskui išlenda ir vėl kabinasi. Ir kitą kartą išlindo, ir visas šlapias lipa nuo kojų iki krūtinės. Aš stoviu. Užlipo antrą kartą. Aš paėmiau už kojukės ir daviau į tą kelmą. Aš jį mušiau į kelmą, o jis vis vienodas, nesudūžta, nesudaužiau. Kai jis pasidarė ne toks greitas, o gležnas, aš jį vėl į tą vandenį.

Tą minutę atvyko ir mano draugas. Aš jam papasakojau, ką mačiau. Jis sako:

– Dėl to aš tave ir kviečiau šičia – ir man tas buvo pasikartoję.

Mes pasėdėjom, ir jis nebepasirodė. Kai numečiau jį trečią kartą, prapuolė vandeny.