Maironis. Jaunoji Lietuva. Šeštoji giesmė

Jaunoji Lietuva. Šeštoji giesmė
Maironis

I

Palaimintas laikas, kada vėversys,
Į dangų iškilęs, viešai apgarsys
Pavasario auštantį rytą;
Kad vėjas, svetys tolimųjų kraštų,
Tirpydamas sniegą, papūs iš pietų
Ir gamtą prikels užmigdytą.
Palaimintas laikas! Ne kartą rytys
Dar rytšaliais galvas žiedams nulankstys,
Bet saulė vis lipa į žiemius,
Vis lipa ir šypsos nudžiugus saulutė;
Nudžiunga ir žmonės, į darbą sukrutę;
Pavasaris lanko pakiemius!
Pavasaris kitas nabašninkus gali
Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
Iš amžino miego vadina!
Jo balsą išgirsta kapų pelenai,
Pakyla galingi tada milžinai
Ir ateičiai vieškelį mina!
Palaimintas laikas! Nors priešginiai tingūs,
Gyvatos pabūgę, begarbins laimingus
Ramumo ir miego sapnus, –
Bet veltui trukdytų gyvavimą jauną:
Jis tvinkčiot kas kartą aiškiau nepaliauna
Ir pamatus griauna senus.
Gražu, kai pavasaris, griaudamas ledą,
Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;
Gražiau, kai didvyriai mylėdami veda
Tėvynę naujais atgimimo keliais!
Palaiminti jūs, atgimimo laikai!
Ir jūs, išrinktieji tėvynės vaikai!

II

Nuvargusi amžiais, palikus be vado,
Netekus sūnų, tu miegojai be žado!
O laikas, kurs griauna ir ardo,
Užmigdęs valdovus, išugdė ilgainiui
Pelėsius ir kerpes ant tavo tvirtainių,
O tau net atsakė ir vardo!
Bet laikas jau keltis! Ir taip paskutinė
Europoj, kaip amžiais anais tau krūtinė
Krikštu apsiplaus atgimimo!
Bet rasit įstojus į vieškelį naują,
Tu vėlei kaip tuokart aukosi net kraują
Kaip motina pasišventimo!
O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos;
Gana bus globėjų ant tavo galvos,
Kurie tavo turtais dalinos!
O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
Jaučiu, kad išganymas laukiamas arti,
Kursai mūsų bočiams vaidinos!
Kai tau Donelaitis prieš metų dar šimtą
Poemą šešimasčiais apmetė rimtą,
Tu jos kaip per miegą klauseis!
Kad Bohuš, Kraševski ar Narbutas rašė
Ir praeičiai tavo stebėtisi prašė,
Tik žodžiais gėrėjais garsiais.
Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas,
Net pats Baranauskas jei maž betikėjos,
Kad tau užtekėtų kada atgimimas,
Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos;
Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
Į darbą visi eina tavo vaikai.

III

Kas Vilniuje stabo stovylos nematė,
Kurį Muravjovui maskoliai pastatė?
Jis tvirtas: o visgi suirs!
Bet pats Muravjovas pastatė sau kitą,
Tvirtesnį už rausvąjį suomių granitą:
Jo vardas per amžius nemirs.
Herostratis garso ieškojo sau tyčia,
Uždegęs Efese Dianos bažnyčią,
O šis ir sapnuot nesapnavo,
Kad, Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą,
Sau vardą įgis ir sužadins tą kraštą,
Kursai jau menkai bekvėpavo.
Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus
Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus,
Nors tavo netroško jis labo!
Tiktai parašyk: „Kas prieš tiesą kariauna,
Pats rankomis savo sumanymą griauna“.
Tą žodį iškalk ant jo stabo!
Lietuviškos raidės skaudžiai nepatiko
Didvyriui; nemaž jis paleido skatiko,
Kad jos Lietuvos neapšviestų;
Bet vargšės kelius naktimis sau atrado,
Ir; rūpinant Dievui, dėl jų nėra bado
Gyventojams sodžių ir miestų.
Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo
Iš Prūsų slapčia atgabentus raštus,
Bet veltui sargyba ant sienos bešaudo:
Jie eina, kaip vėsulas eina platus!
Jie žadina mūsų užmirusią šalį,
Ir niekas jiems kelio užkirsti negali.

IV

Šnipai Lietuvoj veltui uosto ir skraido;
Lietuvis už knygas nukęst nesibaido,
Bet pats neišduos paslapties!
Kas, degdamas meile tėvynės, spaudina
Tas knygas už sienos ir žmonėms dalina:
Tamsios besiklauski nakties!
„Tai darbas studentų! Ar gal kunigų?
Nes reikia ant to juk nemaž pinigų“, –
Taip žmonės savitarpy spėja;
Bet vienas tik Dievas bežino tikrai
Ir rasit dar Juozo ilgi vakarai,
Ir žvakė – jo darbo budėja.
Kai pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko,
Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko:
„Ir aš, – tarė sau, – juk lietuvis!
Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai,
Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai
Ir Vytauto Didžio liežuvis“.
Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių,
Rainienei numirus, paguosti našlaičių,
Lietuviškai ėmė šnekėti.
Mat Jonas vikaras jų buvo bičiulis;
Onytei iš mokslo gan mėgo, tratulis,
Bet lenkiškai apsakinėti.
Tik poniai Juškienei lietuvių darbai
Kaip sodžių srovė nepatiko labai
Ir praminė ją litvomanija:
O senis Kiaulinskis (praminta nedoras) ,
Kurs valdo du margu, Pariečių bajoras,
Nusprendė, kad tai klopomanija.

V

Keliaujant iš Varšuvos į Vilanovą,
Kurią Marisenkai Sobieskis, mat kovą
Ties Viena laimėjęs, pastatė,
Nebėra jau girių kaip Vazų laikuose,
Kai šaudyt mokinosi tuose miškuose
Karaliai, medžiot neįpratę.
Dabar čia kur ne kur išvysi giraitę,
Kur ieško pavėsio, nuo saulės sukaitę,
Miesčionys per vasaros tvaiką;
Raibajai gegutei kukuojant, nemenkas
Čia mokslo jaunimas dainuodamas renkas,
Praleidęs egzamino laiką.
Štai dvidešimt vyrų pavėsy beržyno,
Susėdę į ratą ant pliko žolyno,
Raštus įsigilinę varto;
Kieno ne visai teišdygo ūsai,
Juos tartum norėtų ištraukti patsai,
Raitydamas kartas nuo karto.
Lietuviškai šneka. Nuo Vilniaus lietuvis
Stebėtųs išgirdęs, kad sodžių liežuvis
Svetur net ponaičiams patiko!
O juk Lietuvoj, kur net vokiškai vaiko
Išlavint didžiūnai mokytojus laiko,
Už jį nebeduotų skatiko.
Jau dvidešimts vyrų greta tartum broliai
Susėdo; dar Rainio nebėra lig šiolei;
Jo žvalgos kaip skęstąs salos!
Be jo susirinkę ne ką benuveiktų:
Kas dvasią pakeltų, vienybę suteiktų
Be jo sumaningos kalbos?

VI

„Žiopsok bežiopsojęs! Sulauksi jį sveiką! –
Nerimdamas ėmė karščiuotis Smigeika. –
Begaudyk kaip paukštį po girią!“
„Nebūk, susimildamas, pirmas prie maištų!
Be reikalo, – teisino Klimas, – negaištų:
Jam užvakar motina mirė.
Kaip giltinė vaikščioja, vietos negauna;
Nelaimės pribaigs jį bežiūrint dar jauną;
O tau niekados nesiskųs!
Ir, rodos, užgauti skaudžiau neužgausi,
Kaip jį apie kančią jei kuomet užklausi;
Neklauskit šiandieną nei jūs!“
„Ar žinote, vyrai, – atsiliepė Tumas. –
Kuo dieną užbaigsme? Jau skaitė daugumas,
Ką Jakštas sumąstė andai!
Užtrauksme tą giesmę; nes štai Goštautytė
Net gaidą suskubo skambiai sustatyti!..
Ir Rainiui išnyks apmaudai“.
„Kuri Goštautytė? Ar ta geltonplaukė,
Kuriai taip bravisimo publika šaukė
Per koncertą?“ – Jakštas užklausė.
Čia truput nuraudęs ir glostydams plaukus,
Pridūrė: „Ir ją į ratelį įtraukus,
Mums būtų žvaigždė nemenkiausia!“
„Nereikia geresnės už ją lietuvaitės! –
Atsiliepė Daugirdas, ūsą užraitęs. –
Jau taip kaip ir mūsų jinai“.
„Tas viską suuostys, – Ažukalnis tarė. –
O vis dėl tėvynės ponaitis tai darė!
Tai ką apie deivę žinai?“

VII

„Žinau irgi paslaptis tų demagogų,
Kurie vien apdriskėlį laiko per žmogų, –
Užpykęs Kaziukas atsakė. –
Jie kęsti neapkenčia aristokrato,
Nes patys po užkampius grūstis paprato
Ir maigyti Magdę vienakę“.
Ažukalnį buvo pagavęs piktumas,
Net akys žaibavo; bet nuvertė Tumas
Tai viską ant juoko laimingai:
„Žiūrėkite, vyrai, ir mano vaikinas,
Į širdį užgautas, kaip milžinas ginas,
Tiktai ne per daug sąmojingai“.
Bet Jakštas, dainų atidaręs skrynelę,
Į žmones paleidęs, norėjo, joms kelią
Kad tikras pravestų artista:
Jas salėse būtų taip miela parodžius!
Ikšiol tedainuojamos buvo po sodžius
Ir platinos per vargonistą.
„Be reikalo, – tarė, – per savo netaiką
Tiktai begaišiname bėgantį laiką!
Kazeli, sakyk iš tiesų!
Tai tą Goštautytę pažįsti gerai?
Ir ji mano giesmę suprato tikrai?
Sustačiusi ją dėl balsų".
Nors Daugirdas ir taip užgautas skaudžiai
Ažukalnis tartum nuilsę gaidžiai
Žnairiai dar jautojos viens kito;
Tačiau, kai visi ėmė Kazį prašyti
Apie Goštautytę šį tą apsakyti,
Ir tam pykčio ūpas nukrito.

VIII

„Seniai Goštautytę pažinti rengiausi, –
Pradėjo Kazys. – Juk tikrai nemenkiausį
Mums garsą iškelti galėtų:
Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės,
Maniau sau, pats vardas daugiau mums padės,
Kaip šimtas kitų kad padėtų.
Ir štai įsitikinus jau lietuvaitė;
Ji Rainio brošiūras gėrėdamos skaitė,
Net, rodos, širdelė jai plakė;,
Juk buvo ir Jakšto dainų pamėginus;
Bet riešutas – kietas, gerai nepažinus
Grynosios kalbos, kaip man sakė“.
Čia Jakštas nuraudo, kaip rytas užgimęs,
O greitas Smigeika, dar vis nenurimęs,
Vėl ėmė ant vietos nestygti:
„Dabar gana aišku, kur Juozas užtruko:
Artistės, matyt, aplankyti užsuko;
Sakykite, kaip čia nepykti?“
„Ten Juozas nevaikščioja, – Daugirdas tarė. –
Ar nėra jie kartais dėl ko susibarę?
Juk lankės pirmiau neretai.
Rods, pereitą žiemą pats Goštautas rašė;
Žinau tai gerai, ir lankytis jo prašė,
Bet tam nei primink apie tai.
Jį šnekinau kartais; nenor nei klausyti,
Kas nors ten turėjo sutikt mūsų vytį!
O ji taip simpatiška matos:
Mokinas lietuviškai; tėvas patsai,
Nors nėra dar tikras lietuvis visai,
Bet jau nuo to vardo nekratos“.

IX

Čia Tumas sušuko: „Antai ir Rainys:
Kapos ji Smigeika kaip margas genys!
Ir verta: reikėjo tiek laukti!
Tačiau: kaip tai paprasta, sau susibarę,
Paskui atsileidę ir viską aptarę,
Atminkime dainą užtraukti“.
„Nepykite, broliai, kad taip užtrukau! –
Prašneko Rainys. – Pakeliu apsukau
Jautrių raudonsiūlių padangę;
Tie. pėdsakai-giltinės viską išuosta,
Nuo mūsų apaštalų Lietuvą šluosta,
Prigrūdę jais cypę-belangę.
Buvau aplankyti, belaisvių paguosti;
Bet būkim atsargūs; pradėta užuosti
Ir mūsų lietuviškos pėdos;
Štai mano keli jau sužuvo laiškai;
Maskviečiai gi rašo: „Ten šėlsta vilkai!..
Nakčia pasibaldo pelėdos!..“
„Kad jie nesulauktų! Tų kurtų bijoti? –
Sušuko Smigeika. – Nejau užsikloti
Ir sau bemiegoti saldžiai?
Gana tų baidyklių! Jei reikia aukų, –
Aš pirmas! Žiūrėti staugimo vilkų,
Kai gieda antrieji gaidžiai!“
„Be juoko, Smigeika paliks dar šventuoju
Kankintiniu mūsų! – betyčiojos Tumas. –
Ko gero, vyručiai, geruoju-piktuoju
Teks šventąjį garbint! Tiktai jau ramumas
Pragaiš tarp šventųjų Dangaus karalystėje,
Kaip kartais suyra ir mūsų draugystėje“.

X

Matyti, Rainys nieko kito nelaukė
Iš Tumo burnos, nes pečius tik sutraukė!
O Klimas užklausė tada:
„Tai ką apie mūsų sumanymą rašo
Maskviečiai? Ar vėl teologų neprašo,
Kad šelptų juos savo malda?“
„Juk tiesą pasakius, – Ažukalnis tarė. –
Ką mums kunigai, protą gulti nuvarę!
Jie mūsų tik darbą trukdys!“
Čia Tumas nusijuokė: „Be kunigų?..
Tai šok tu į darbą ir be pinigų,
Kaip tas be pentinų gaidys“.
„Per daug tu, Ažukalni, jau neteisingas! –
Atsiliepė Jakštas. – Kas plėšė vargingas
Pirmąsias vagas rašliavos?
Tai Sirvydas, Daukša, Tolkiemių klebonas*,
Juška, Valančiauskas, Antanas Baronas!
Tai vyrai širdies ir galvos!
O juk ir šiandieną...“ Čia Vincas Darbinčius,
Draugų pramanytas: mislinčių mislinčius,
Nes aušino burną retai:
„Bet kam čia, – prašneko, – tikybos dalykus
Prikaišiot? Ar, sąžinės pančiams išnykus,
Ją rišime patys šitai?“
Tačiau ir kiti atsiliepę balsai
Talkos kunigų nenorėjo visai;
Iš principo jos nenorėdami:
„Laikai nebe tie maloningi užstojo,
Kada kunigėliai už nosies vadžiojo,
Žmonijai šviesos pavydėdami“.
„Gaištis, daugiau nieko! Tik gaudymas vėjo“, –
Nerimti iš naujo Smigeika pradėjo;
Pradėjo žvalgytis ir Klimas.
Bet Juozas tylėjo. Išspaustas ant veido,
Sakytum jam skausmas pratarti neleido,
Ar paveikė nusiminimas.

* Tolkiemių klebonas – Kristijonas Donelaitis, mirė 1780 m. 

XI

Ant galo prašneko: „Netoli keliausme,
Jei dešimtį kartų statysme ir griausme
Tą patį, ant vietos bemynę;
Kalbų? E, gana iki sočio kalbų
Ik šiolei turėjom! Šiandieną darbų,
Darbų reikalauja tėvynė!
Ne kartą net apima nusiminimas:
Taip iširas mūsų jėgų sutarimas,
O darbo tebėra pradžia.
Šitai neapykantos tiek milžinų!
Bet maž darbininkų, tėvynės sūnų,
Didvyrių su meile didžia.
Nenorit, kad eitų su mums kunigai?
Bet. tie neapykantos šaunūs raugai
Iš gryno šaltinio nebėga:
Jūs norit už sąžinės laisvę kariauti,
O drįstate patys tą jausmą užgauti,
Kurs daugeliui alfa omega.
Esi tu bedieviu – tai tavo dalykas!
Už ką gi berūgsti, kad aš katalikas,
Kurs tavo sapnais negyvena;
Ant galo be Dievo nerasi žmogaus:
Tik vieno Jisai – karalystėj Dangaus,
0 kito – po žemę replena".

XII

Čia Juozas nutilo, supratęs patsai,
Per daugel pasakęs; bet priešų balsai
Nedrįso dabar prieštarauti.
O jog kunigai – įtekmingi vadovai,
Daug gali padėti lietuviškai kovai,
Tai nutarta jų neužgauti.
„Taip pat ir maskviečiai studentai sutiko, –
Kalbėjo Rainys, – nors patiems mums paliko
To laikraščio straipsnius tvarkyti,
Bet talką žadėjo; tik rašo: jums siena
Į Prūsus arčiau; juk reikėsią šiandieną
Į Tilžę slapčia tik rašyti.
Taip pat iš Petrapilio, Kauno, Seinų
Turėsme nemaž darbininkų jaunų;
Tikiuos, nepritrūks ir skatiko;
Sumanymui mūsų netrūks ir gyvatos:
Lietuviško laikraščio garsas, kaip matos,
Visiems žingeidingai patiko“.
Smigeika, iš džiaugsmo pašokęs ant vietos,
„Ar matot, – sušuko, – nors sąlygos kietos,
O ką padaryti gali!
Ant laikraščio balso, to aido brangaus,
Trijų milijonų dvasia atsigaus,
Nors mūsų čia tėra keli!“
„Ne ką dar padarėm!“ – pasergėjo Tumas;
Tačiau, kai Smigeikai pritaręs daugumas
Pradėjo net rankomis ploti,
Visiems pasirodė: šitai milijonai
Lietuvių sukyla kaip amžių valdonai
Ir rengias į kovą barzdoti.

XIII

O Jakštas, kaip pranašas balsą pakėlęs,
Sušuko: „Lietuviai! nuo šios valandėlės
Mums era kita prasidės!
Tas pirmas lietuviškas laikraštis mūsų,
Kuriam naktimis teks keliauti iš Prūsų,
Tai draugas aušrinės žvaigždės!
Po Lietuvą mūsų – naktis iki šiolei!
Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai;
Bet usnys ilgai nekeros.
Štai laikraštis eina jos dvasią gaivinti;
Jis neša jai rytą; tai kaip pavadinti
Tą pranašą mūsų aušros?“
Sužiurę kaip vienas į Rainį draugai
Jo nuomonės laukė; nemąstęs ilgai,
Tas ėmė tik rankomis ploti
Ir tarė: „Štai vardas „Aušros“ netikėtai,
Gal per įkvėpimą ištrūko poetai!
Šaunesnio ne kam beieškoti.
Teeina tada, pasislėpę nakčia,
Tebrėkšta tėvynei padange plačia
Tos mūsų Aušros spinduliai!
Gal jos neapkęs kas papratęs vėlai
Pramerkti akis, kam šilti patalai;
Bet vargšas ją sveikins meiliai.
Kur gryčios aprūkusios, vargšo duba, –
Ten mūsų ik šiolei išliko kalba;
Jų mylistos jos užsigynė:
Gal mes nesulauksime tos atmainos,
Tačiau kad išaušus aukštai padienos,
Ir juos prisižadins tėvynė“.

XIV

<poem>

„Tautiečiai! mums pavesta uždavinys

Ir šventas, ir didis! – kas kartą Rainys, Karščiau užsidegęs, kalbėjo: – Mums teko pravesti pirmuosius takus; Sutiksime priešų; bus kelias sunkus; Be to nieks kovos nelaimėjo.

Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai!

Mes žinom, jog mūsų – ateinančiai metai! Į darbą! O Dievas padės. Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji – Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji To rytmečio mums pavydės.

Į darbą! Į darbą, kam dega krūtinė!

Apleisto dirvono vaga pirmutinė – Sunkiausia, bet kiek ten sapnų! Ir mūsų tėvynei, tiek amžių vaitojus, Ar žinom, ką auštantis žada rytojus?.. Tik reikia darbų, milžinų.

Smigeika! buvai apsukrus visados:

Tarp sąlygų mūsų sunkios valandos Tau Tilžėje „Aušrą“ tvarkyti! Ažukalnis klausimą kels darbininkų! Mums Daugirdas, Tumas suras šalininkų Po aukštdvarius – gražiąją lytį.

Kas būsime talentą savo užkasę, –

Tu, Jakštai, pakelsi tam miegtančią dvasią! Tau slaviai giesmės tepavydžia! Lietuvių istoriją paėmė Klimas Ištirti: tai aukštas, gražus pašaukimas: Parodys mums praeitį didžią.

Daugiau mokslo vyrų! Galingas jų žodis,

Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys, Jos vardą aukštai užrašys! Į mokslą! Į mokslą su norais giliais! Jis vardą Iietuvių apdengs spinduliais! Jis mūsų didvyrių lopšys.

Į mokslą! Į darbą kiekvienas, ką gali:

Iš miego prikelsime mylimą šalį! Tekaukia sau veltui šiaurys!“ Čia Juozas nutilo, beržai tik šlamėjo; Tylėjo visi, bet kai Tumas pradėjo, Šitaip uždainavo būrys:

Jau slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto

Pavasaris eina Karpatų kalnais.

Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto

Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.

Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,

Sustoję į darbą už mylimą šalį,

Prikelkime Lietuvą mūsų!

O laikas jau, laikas iš miego pakilti;

Štai penketas amžių – naktis be aušros!

Gana aimanavus! Prižadinkim viltį

Ir stokim į darbą, nelaukę giedros!

Petys gi į petį ir t. t.

Kas tiki į Dievo Apveizdą galingą,

Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!

Mums teko per amžius dalis nelaiminga,

Bet niekas nežino rytojaus dienos.

Petys gi į petį ir t. t.

Aplinkui jau žydi visur atgimimas;

Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai;

Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,

Ir Lietuvai laisvės nušvis rytmečiai.

Petys gi į petį ir t. t.

Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!

Priminkime Vytauto Didžio ribas!

Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,

Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!

Petys gi į petį ir t. t.

Gražu už tėvynę pavargti, kentėti;

Palaimintas darbas šalies prigimtos;

Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,

Su broliais į darbą kaip milžinas stos!

Petys gi į petį ir t. t.

O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,

O dvasią užspaustum tėvynės jaunos...

Tegul ir tave ateitis tolimoji

Minėja... kaip išgamą mūsų dienos!

Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,

Sustokim į darbą už mylimą šalį!

Prikelkime Lietuvą mūsų!