Maironis. Jaunoji Lietuva. Aštuntoji giesmė

Jaunoji Lietuva. Aštuntoji giesmė
Maironis

I

Jau mažai Lietuvoj tų beliko senelių,
Pas kuriuos dar mažučiai, sutūpę ant kelių,
Beklausydavom pasakų, ausis atvėrę,
Kaip už turką prancūzas ir anglas užtarę
Prieš maskolį sukėlė smarkiausiąją karę
Ir jam ties Sevastopoliu kailį išpėrė.
Mums beaugant į metą, galybė Maskvos
Irgi augo! ir pančius vaikams Lietuvos
Kalė išsivyravus kaskart baisesnius;
O prancūzas, anuomet gynėjas liuosybės,
Ranką laižė dar autokratų galybės
Ir jiems pinigus skolino paskutinius.
Aleksandro* galybę beskelbė Europa
Ir, tarytum pavirtus į paklusną popą,
Jo malonėje savo išganymą matė.
Patį Bismarką griaužė kaimyno galybė;
Bet ir šis slapčia kartais draugui įgnybė;
Vien bulgarų Stambolovas keterį statė.
Ant Dubysos nutilo tada dainininkės;
Nebedrįso senelis, į žemę sulinkęs,
Prieš maskolius nei žodžio ištarti aštraus;
Tik kad Kražių bažnyčią kazokai uždarė,
Senis Glinskis sukruvintas keikdamas tarė:
„Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus?“

______________

* Aleksandras III – maskolių caras. 

II

Bet šitai iš rytų audrą atnešė vėjas.
Ir maskolis, ik šiolei kaip vergas kentėjęs,
Prasimanė aiškiau ant valdžios pasiskųsti:
Nes štai paskalos baisios kaip debesys slinko:
Būk visoj Maskolijoj kariuomenę rinko
Ir ją ėmė į tolimą Aziją grūsti.
Sako, caras, seniai ant japonų rūstingas,
Prieš mikado ilgai raitė kumštes galingas
Ir ant galo, palaiminęs šimtą pulkų,
Chrizantemų tėvynę užpulti paleido;
Generolams net saulė spindėjo iš veido:
Prisilupsią tikėjos nemaž pinigų.
Ne vienam gi iš jų, knutą sau už aulų
Užsikišus, įvest ant mikados salų
Savo cerkvę ir savo kultūrą svajojos:
Bet po Rusiją visą, nuo Volgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono,
Nuo to karo valstiečiai suvargę žegnojos.
Koks gi buvo Europos tačiau nustebimas,
Kada Mukdenas, Šachė, ant galo Cusimas*
Ant maskolių galvos kaip perkūnas užgriovė,
O po Rusiją visą, nuo Volgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono
Biurokratų klausyti piliečiai paliovė.

_______________

* Per karą su japonais tose ypač vietose maskolių kariuomenė buvo baisiai sumušta. 

III

Nuo Ivano Baisaus biurokratų ragai,
Amžiais augę didyn, pasiduoti ilgai
Revoliucijos vėsului, rods, nenorėjo:
Daugel kraujo nekalto į žemę sumirko;
Daug be mokslo jaunuomenės žuvo, ištvirko;
Daugel turtų ir rūmų ugny supleškėjo.
Visgi galo gale sunkūs pančiai nukrito
Nuo valstiečio pečių, o kad laisvė prašvito,
Suvažiavę į Vilnių vaikai Lietuvos
Prakalbėjo drąsiau. Jau lyg vaisiaus užginto
Nebeslėpė kaip užpernai žodžio spausdinto;
Raudonsiūliai-žandarai negriaužė galvos.
O kai sušaukė Rusija pirmąją dūmą,
Atkeliavo tada į Tauridišką rūmą
Ir nuo Kauno, Seinų, nuo Švenčionių atstovai;
Tai ne Montvilas, Karpis, po kojų pamynę
Dėl kultūros kitos savo bočių tėvynę, –
Tai jaunos Lietuvos šaunūs vadovai.
O kai tie autonomijos pareikalavo,
Lenkomanai, kurie apie tai nė sapnavo,
Vien tik šaipės, susėdę prie kupino stalo;
Bet Europa visa mūsų prijautė kovai,
O kai pritarė jai net maskolių atstovai,
Praregėjo tada ir didžiūnai ant galo.

IV

„Kaip lietuvių darželyje auga lelijos,–
Tarė Jakštas į Klimą,– taip mūsų draugijos
Auga Vilniuje naujos kas dieną ir žydžia;
Ten kur vienas negali, ten veikia trise;
Auga, brenda pabudus lietuvių dvasia
Ir lenkystės dienas į kapus jau nulydžia“.
„Toks visų ir visur juk tautų atgimimas;
Ta pati jo istorija! – pritarė Klimas.–
Rūbas svetimas dera ir šildo lig laiko.
Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų:
Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,
Atsisėdus kada ir ant savojo kraiko“.
Čia jau Klimas, įsėdęs į savo vežimą,
Ėmė skrist apie aukštą tėvų palikimą,
Apie Liublino uniją, Žalgirio kovą.
(Klimas idealista, matyti, ir mirs;
Nors retai kas istoriją taip beištirs:
Patys priešai jį gerbia kaip gilų žinovą.)
„Nieks juk ginčyt neginčys,– užmegzdamas tarė,–
Kad ir skriaudą ne vieną mums lenkai padarė;
Bet vienybė su jais „Drang nach Ost“ sugaišino“,
Jakštas, būdavo, Klimui užginčys karščiau;
Bet jam noris į Kanklių draugiją greičiau:
Ten jo himną rytojui mėginti ketino.

V

Jau į Kanklių draugiją nemaž susirinko;
Tik dar nėra rimtaus Lietuvos darbininko:
Kompozitoriaus nėra: gražios Goštautaitės!
Ne vienai ji draugijai, rods, pirmininkauja:
Jų šelpimui nelaiko sugniaužusi saują;
Po jos priežiūra mokos lietuvės-našlaitės.
Tartum angelas-sargas ji viską prižiūri;
Kartais klausi, iš kur tiek energijos turi,
Tiek pakėlus ant savo pečių ir galvos!
„Bet šiandieną pradėsme,– kalbėjo Naujalis,–
Gal be jos; nes vargiai beišleis ją tėvelis,
Tiek sulaukęs svečių iš visos Lietuvos“.
Ir pakėlę batutą, dar truputį palaukė;
O kad mostelė juo, dainininkai užtraukė
Jakšto himną taip šauną, net augo dvasia!
Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs;
Jakštui ašaros ėmė žibėt akyse.
„Kad tik Dievas ryto neužtemtų padangę! –
Malonėjo visi.– Ir tą iškilmę brangią
Mums nušviestų skaisčiai! Tiek ji metų garsinos!
Tiek atvyko svečių! Net latvių, baltgudžių!..
Norint gal ne per daug tų galiūnų didžių,
Kurie šventė stovylą didžios Katerinos“*.

_______________

* 1904 m. rugsėjo 11 Vilniuje atidengta carienės Katerinos Didžiosios stovyla; kai kurie mūsų sulenkėję dvarponiai nesidrovėjo irgi dalyvauti toje iškilmėje. 

VI

Ir pas Goštautą susirinkimas nemenkas:
Ne tiktai komitetas šį vakarą renkas,
Savo darbą užbaigęs, suvesti galus:
Ir kitų susirinko nemaža svečių:
Įvairiausios spalvos deputatų pačių
Suprašytas būrelis gana apvalus.
Tiek žmonių gal nei kartą, kaip stovi, nematęs,
Lyg užburtas tiek metų tylėti papratęs
Pono Goštauto rūmas ant karto net ūžia!
Taip ledais mūsų Nemunas, žiemą sukaltas,
Lig pavasario rūstas išrodo ir šaltas,
Iki šniokšti pradės jo paviršiai sulūžę.
Ir kaip tuomet jisai ant pečių-milžinų
Iš visos Lietuvos, nuo visų vandenų,
Neša vilnis putojančias viena vaga,–
Taip prieš keletą metų sumanymas didis,
Mus suvienijęs, rasit bent kartą išgydys
Mūsų partijas, apimtas ginčų liga.
Ir šiandieną pas Goštautą ne demokratai,
Ne kokie socialai, ne aristokratai...
Susirinko lietuviai vienos motinėlės!!!
Juos suvienino Vytauto amžinas vardas,
Tas didžios praeities tartum magiškas skardas
Jau ne vieną lietuvį iš miego prikėlęs!

VII

Atsibudus iš amžino miego tėvynė,
Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
Nusiminus aplinkui vien mato kapus!..
Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
Praeityje raminančios ieško vilties,
Ir paveikslas jai švinta tada įstabus.
Kaip tą valtį bedaužo putojančios marės,
Žudė Lietuvą barniai, netaikos ir karės;
Bet štai Vytautas valdančias ima vadžias:
Ir nuo marių lig marių, nuo Pruto lig Dono,
Vakarykščiai jo priešai privengia valdono!
Pats kryžiuotis jo gerbia valdybas plačias!
Pranokėjų didžių atsiminus gadynę,
Kad didvyrio šešėlį išvydo tėvynė,
Jaunas kraujas jai gyslose tvinkčiot pradėjo,
Ir nulenkusi galvą prieš Vytauto vėlę,
Tarp didžiųjų jo vardą nudžiugus pakėlė,
O jo kapą gudams neužleist prižadėjo.
Ant to kalno, kur Vilniuj senovės griuvėsiai
Baigia irti, vidurdienio ramūs pavėsiai
Nors galvos gal ryto nuo kaitros nepridengs,
Bet kai raitą stovylą tam dvasios galiūnui
Atidengus tėvynė pašvęs savo sūnui,
Be kepurės šimtai prieš jį galvą nulenks!

VIII

Kad programa tvarkos ant rytojaus dienos
Sustatyta, „Mums ypatos trūksta vienos! –
Ponas Goštautas tarė iš pirmsėdžio vietos.–
Trūksta Rainio šio vakaro susirinkimui:
Ar kas tiek bepadarė tautos atgimimui,
Kai dar sąlygos buvo taip sunkios ir kietos!
Jo tai buvo sumanymas: Vytauto vardą
Prieš visuomenės sąžinę tartumei skardą
Pranokėjų galybės iškelti aukštai!
Kaip šiandieną tarp mūsų jam būti norėjos!..
Bet neleido atvykt sveikata susilpnėjus;
Argi toj valandoj jį užmiršme per tai?“
„Telegramą nusiųskim!“ – atsiliepė Klimas:
O kad pritarė vienbalsiai susirinkimas
Ir, ant karto sustoję, tarytum ko laukė,
Tumas, jaunas studentų dienas atsiminęs,
Atsiduso giliai iš plačiosios krūtinės
Ir „ilgiausius metus mūsų Rainiui“ užtraukė.
Nors Onytė žinojo, kaip brolis darbavos,
Bet pagrįžus dabar nuo ligonio iš Davos,
Kad viešai apie jį tiek ant karto girdėjo,
Net per ašaras žvalgės kaip rožė raudona
Tai į poną Motiejų, tai į kunigą Joną,
Lyg pagalbos nuo jų besulaukti norėjo.

IX

Prisiklausęs gana iškalbingų bylų
Ir daugiau negu kuldamas nuo spragilų,
Senis Glinskis apkurtęs, sermėgoj sušilęs,
Kai jau aptarta viskas ant ryto dienos
Ir aptilo balsai, „Ar sušlapint burnos
Nereikėtų?“ – užklausė bent kartą prabilęs.
Kad nekiurktų pypliai viduriuos ant tuščios,
Glinskis išlenkė stiklą degtinės karčios,
Pasipurtė ir, kraujui apšilti pradėjus,
„Prisiklausęs,– atsiliepė,– tamstų apsčiai,
Būčiau kvailas per apskritą pilvą stačiai,
Kad pažeminti drįsčiau tėvynės veikėjus:
Mūsų Vytautas buvo tai didis galinčius;
Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys;
Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys;
Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių:
Kunigų seminarija ne dėl tokių!
Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys.
Bet patarčiau čionai susirinkusiems ponams
Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams:
Kad ne jie!.. kad ne ta su japoškomis karė!..“
Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti
Ir jau rengės seniuko sveikatą užgerti,
Kai svetys netikėtas duris atidarė.

X

Buvo aukštas; aplinkui galva apskusta;
Veidas švietė pailgas, barzdelė reta;
Brangūs rūbai ir akys didybe žiūrėjo.
Vien totoriškai švelbė; vos Tumas ant galo,
Geležinkelį tiesęs andai nuo Uralo,
Susitarti su juo šiaip be taip sugebėjo.
Pasiskųst Sig-Achmetas iš Kauno atėjęs?¹
Ar vainiko prašyt Devlet-Hadži-Girėjas?²
Tochtamyšas pabėgęs iš Aukso ordos?³
Ar tai Vytauto vardas totoriškas vėles
Net iš amžino atilsio būtų prikėlęs,
Kad prie Vilniaus beglaustųsi kaip kitados?
Ne! tai vienas iš mirzų kilmės Edigėjo
Su totoriais nuo Kamos atvykt panorėjo
Čia pasveikinti Vytauto Didžio paminklą;
Ir kaip jo pranokėjas suteikt dovanų:
Ne tabūną Arabijos žirgų šaunų,
Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą.
Svetį tolimą Goštautas vedas prie stalo,
O paskui, kad arčiau pasižino ant galo,
Ėmė gestais šiaip taip susitarę šnekėti
Apie buvusius amžius, karus ir vienybę,
Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę,
Į kurią vos gali jau dabar betikėti.

_______________

¹ Sig-Achmetas, Kipčako chanas, papuolęs lietuviams į nelaisvę, pasimirė Kaune, Aleksandrui viešpataujant; kartkartėmis skundas siuntė Vilniaus seimui neteisingai kalėjamas.

² Devlet-Hadži-Girėjas, jaunas Krymo chanas, atminęs, kad Vytautas kitą kartą Betsabulą ir Gerempergą Vilniuje apvainikavo, dėl didesnio autoriteto atvyko į Vilnių prašyti, kad Kazimieras jį apvainikuotų; ką tasai ir išpildė 1443 m.

³ Tochtatmyšas šaukės ne kartą Vytauto pagalbos prieš Tamerlaną, pabėgęs iš Aukso ordos.

XI

Pažiūrėjęs į aukštą kaip per įkvėpimą,
„Ar ne sapnas tiktai! – tarė Jakštas į Klimą.–
Tartum pajautei amžių senobinių kvapą!
Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų,
Į totorių pažvelgus!.. Ir tiek milžinų!
Lyg kas būtų atskleidęs istorijos, lapą!“
Nors užkalbintas Klimas negreit beatsakė:
Atsiminus senovę, ir jam širdis plakė;
Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai:
Jam praėjusiai amžiai ir dėjos, ir vyrai
Tai nebuvo be žado užmirusi tyrai!
Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai.
Jį vadinta per dideliu idealista;
Gal teisingai, bet kas gi iš mūsų neklysta?
Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos!
Ir dabar, į totorio žiūrėdamas kardą,
Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą,
Prieš kurį net Maskvos sudrebėdavo sienos.
„Kiek poezijos! – tarė.– Ir rūsto gražumo;
Kiek didybės ir kūdikio naiviškumo,
Kai Dimitro ir Algirdo atmeni kovas!
Vienas siunčia nedėgulį, antras kiaušinį!
O pribuvęs į laiką Maskvoj velykinį,
Trenkia kardą į Kremlių lietuvių valdovas!..“

XII

Maž įdomino Daugirdą naujas svetys:
Jautrią širdį jam griaužė kitsai rūpestys,
Nes prislinkęs štai kunigą Joną užklupo,
Klausinėdamas su rūpestybe reta,
Kas girdėt apie Rainį? Kaip jo sveikata?
Ir kame pasigydymui grašį sučiupo?
Rasit Glinskiui tikrai išsisukti norėjos,
Ir tik būdas jo atviras melo drovėjos,
Gal pagundymas išsikalbėti kuteno?
Nes sau tarė: juk Daugirdas pats numanys,
Kas nereikia, kad gautų žinoti Rainys,
Kiek bespėja: anuodu geruoju iš seno.
„O, kad pranašu būti galėčiau klaidingu! –
Besigailinti tonu pradėjo verksmingu.–
Bet Rainys iš ligos jau vargiai išsikas!
Tiek varguolis pakėlė ant savo pečių!
Tiek jam suteikė Viešpats kryželių karčių!
O kalėjimas aiškiai pakirpo jėgas.
Kad galėtum žmogus, rodos, dangų prilenktum;
Nuo mirties kad apgint, savo kūnu uždengtum;
Bet iš džiovos išlikti – vilties per menkai.
O kiek teko privargti! Kiek Tumas darbavos!
Iki jam prikalbėjo važiuoti į Davos!..*
Tie ligonys tikrai kaip mažučiai vaikai!“

_____________

* Davos – gydymos vieta nuo džiovos Šveicarijoje. 

XIII

Čia nuleidęs žemyn mėlynąsias akis,
Kaip sugautas ūmai neįpratęs vagis,
Lyg norėdamas teisintis Glinskis kalbėjo:
„Kaip vaikučiui gydyklos karčios neįduosi,
Jei užkalbinęs pasaka, nesumeluosi,
Taip ir Rainiui šiek tiek sumeluoti reikėjo.
Juk į Davos jį siunčiant, reikėjo skatiko,
O kišenėje mano variniai beliko:
Daug išleidau, vaikams knygutes davinėjęs;
Daug padėjau Onytei, mokintis pataręs;
(Juk už tai Žvingalaitis net buvo įtaręs
Ir jo mylistai vyskupui daug prikuždėjęs).
Tiesa, Vilniuje Tumas – tai Krezas tikrai;
Bet nemaž literatiški jam vakarai
Pakėlimui lietuviško vardo kainuoja;
Daugel knygų spausdindamas, veltui dalina;
Daug jaunuomenės šelpia, nors Vanda ir gina,
Ir dėl jo patriotiško jausmo vaitoja.
Tai ne ką jau per daugel nuo jo reikalauti,
Juk ne viską ant vieno pečių besukrauti!..
Bet su grašiais ant galo nebuvo bėdos:
Ponas Goštautas sakė: jų nesigailėsiąs,
Norints tūkstančiais reiktų, už jį užmokėsiąs
Ir dar kaltas paliksiąs prieš jį visados.
Ar tai Juozas gal nujautė kiek apie tai,
Nes ant karto nuo Davos žegnojos griežtai,
Vos tada nuo manęs pasiskolint sutiko,
Kai jam žodį daviau (pasakyk, geradėjau!
Ar be melo tikrai išsisukti galėjau?)
Pats neimsiąs nuo nieko nei vieno skatiko“.
Čia užbaigdamas pašneką, kunigas Jonas
Apsidairė aplinkui, ar Goštautas ponas
Negirdėjo? Nes kunigas teisintis gautų.
Taip, raškydamas nuo svetimos obelies,
Besižvalgo vaikelis, kad kas iš šalies
Netikėtai sučiupęs plaukų nenurautų.

XIV

Bet kitiems nė galvoj buvo jų paslaptis:
Prakilnesnė visiems vadovavo mintis;
Jiems rytojaus rūpėjo graži iškilmė;
Kai didvyriui tėvynė paminklą atdengs
Ir prieš Vytautą Didį šimtai nusilenks,
Jį pagerbs įkvėptoji giesmė!..
Kad išmiklinus chorą, atvyko Naujalis;
Giesmininkų ten buvo nemenkas būrelis,
Jakšto himną rytojui prirengti turėjo.
Deputatai, nors buvo beiešką kepurių,
Vėl sugrįžo dabar sulig vieno nuo durų;
Dar šiandieną to choro išgirst panorėjo.
Ir jau chorvedys buvo batutą pakėlęs;
Bet čia Jakštas jį perprašė dėl valandėlės:
„Supratimui geresniam – vienintelis žodis!
Kad ryto atidengsme didvyrio paminklą,
Štai nuo kalno ant žirgo, laikydamas ginklą,
Iš griuvėsių išjojęs, jisai pasirodys...“
Dar Naujalis, batutą iškėlęs, palaukė;
O kad mostelė juo, giesmininkai užtraukė
Jakšto himną taip šauną, net augo dvasia!
Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs!
Ašarėlės pražibo visiems akyse.

Pasveikinkim rytą naujosios gadynės!
Jo gandas plačiai nuskambės.
Šiandieną tėvynė didvyriui tėvynės
Uždėjo vainiką garbės.
Nuslinko naktis.
Atgimimo viltis
Teeina po Lietuvą mūsų,
Kur skaisčios sesutės,
Kur vargšės motutės
Nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų!

Štai vadas, ant žirgo užsėdęs galingas,
Saulėgrąžas rodo naujas!
Raminkis, lietuvi! Prabočių garsingas
Jis žada priminti dėjas!
Jo garsūs darbai
Kaip perkūno žaibai.
Aplėks mūsų nuskriaustą šalį;
Prižadins kaimietį
Ir rūmų pilietį!
Pabus, kas pabusti dar gali!..

Ant Vytauto vardo, lyg magiška gale
Atgimę tėvai-milžinai,
Sukils didžiavyriai, krūtinę apkalę,
Ją meile uždegę jaunai!
Naktis kruvina
Juos bežudė gana;
Šiandieną kita jau gadynė!
Gana jau dejonių
Ir kryžiaus kelionių;
Atgimusi kelkis, tėvyne!

Tu, Vytaute, didis valdove tėvynės!
Tu skardas dienų milžinų!
Tu, Lietuvai garsų vainiką nupynęs,
Būk pranašu saulės dienų!
Tarp amžių prašnek!
Mums krūtinę uždek
Darbais milžinų-pranokėjų!
Aprinkę vadovą,
Teeina į kovą
Auklėtiniai tavo idėjų!