Maironis. Jaunoji Lietuva. Ketvirtoji giesmė

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Jaunoji Lietuva. Ketvirtoji giesmė
Maironis


I[keisti]

Tiek darbo padėjus! nakčių nemiegojus!..
Tarp baimės, greta ir vilties, ir grasos,
Ant slenksčio gyvatos naujos atsistojus,
dienos susilaukus laisvos,
Kiek aušta iš karto drąsiausių sapnų!
Kiek gema sumanymų! Saulė pati
Kitaip, rodos, šviečia ant tų milžinų:
siaura jiems pasaulė plati!
Laisvi nebužilgo studentai!.. Besems
Tą išmintį gilią, kur mokslo žinovai
Iš katedrų skaito, ir ką tik nulems...
0, rods, tai ne Kauno vadovai!
„0 man, – sako Jakštas Smigeikai, – ir Kauno
Tarytumei gaila! Žmogus čia išvarė
Klases ir svajojo! Čia Nemuno srauno...“
„E urvas!“ – Ažukalnis tarė.
„Ne urvas! Bet visgi išpultų ką veikti, –
Sumanymų pilnas pradėjo Smigeika
Karščiuotis: – Gal laikraštį reiktų įsteigti;
tai būtų naudinga ir sveika“.
„Na, vyrai, už mūsų gražias lietuvaites
Išlenksime stiklą! – čia Tumas sušuko: –
Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės:
oi, teks pasigest joms Kaziuko!“
Ir, ėmęs niūniuoti: „Sudiev, mylimoji!“
Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė:
„Ei ką, balandėli Kaziuk, bedūmoji?
Ar vėl gal kokioji gražiausia?..“
Kazys neatsakė nei žodžio ant to,
Tik šaipės. Rainys prakalbėjo tada:
„Jau skirstytis laikas! Į kelią ryto!..
Ar vėl susitiksme kada?“

II[keisti]

Dar vakar gimnazijos buvę vaikai,
Direktoriaus seno drausmės pribijoję, –
Šiandieną jau vyrai!.. Drąsiausi takai
svajojas jaunoj jų galvoje!
Pabaigę ant galo vargingas klases,
Aplaistę krūvelėj midum atestatus,
Ryto po šalis išsiskirstys visas,
kur veda sumanymai platūs.
Ar vėlei netyčia kada susitiks,
Sulinkę ant tako siauručio po metų?
Ar vardas kieno nenuskendęs išliks,
kaip valtis vikrus iš verpetų?..
Kas žino? Sudiev, jūs gražiausiosios dienos
Ir Kauno pakalnių išminti takeliai!
Ir jūsų gimnazijos įprastos sienos!
ir jūs ne per sunkūs vargeliai!
Laimingas tasai, kurs bent žino, nuo ko
Kelionę pradėt į nežinomą šalį!
Rainys pas tėvus išvažiuoja ryto,
bet ko betikėtis ten gali?

III[keisti]

Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
Išpintos žemčiūgų vainikais margai!
Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos
griaudingos kaip musų vargai!
Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
0 beržas našlaitis, nuleidęs šakas,
Kad švinta rytai ir išblykšta naktis,
jai beria sidabro rasas.
Ne rasos, tai griaudžios jam ašaros byra!
Bet veltui šakas garbiniais apdabins:
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrą:
vien Nemunas ją apkabins.
Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos
Sau meilės už kalnų, už girių tamsių;
Bet meilę ir širdį atranda ne visos,
nes bėga lietuviai nuo jų.
Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,
Sau rūtomis pina geltąsias kasas;
Kad pradalges grėbia, griaudžiai uždainuoja,
bet širdį jų kas besupras?
Ir eina tos dainos per Lietuvą mūsų
Kaip Nemuno mielo blaivioji vilnis!
Joms pritaria balsas nuo Kuršo ir Prūsų;
jų klausos nutilus naktis.
Kaip rausta jurginai ir rūtos žaliuoja,
Ir pina Dubysos pakrančius margai,
Taip žydi lietuvės, bet liūdnai dainuoja,
nes spaudžia jų šalį vargai.

IV[keisti]

Bet kas gi Onytei Rainių beprilygtų?
Kaip spindinčios rasos – akių spinduliai!
Ar kam taip ir širdis pravirkdint pavyktų,
kaip jai, kad užgieda griaudžiai!
Štai pradalges grėbia, į kupečius deda,
Ir dainas ringuoja mergaičių pulkai;,
Jų tarpe Onytė pirmobalsi veda,
ir skamba nuo dainų laukai:

Trys sesutės grėbia šieną;
Ne tiek grėbia, kiek dūmoja:
Turi brolį tą tik vieną,
Ir tas vienas joms išjoja.

Ir išjoja į tą šalį,
Kur tėvų tėvai nebuvo;
Retas ten ištverti gali,
Daug jaunųjų ten pražuvo.

Oi gegute, tu raiboji!
Kam tau balsas taip griaudingas?
Oi sesute, ko vaitoji?
Spaudžia skausmas gailestingas?

Broli mūsų, tu jaunasis!
Kokias dovanas paliksi?
Margas kraštas tolimasis:
Ar ten laimę besutiksi?

Ar ten laimę besutiksiu,
Ar sunkių vargų pritirsiu,
Betgi dovanas paliksiu
Ir į tris dalis paskirsiu.

Vyresniajai aukso žiedą,
0 antrai šilkų skarelį!
Šiai trečiai, kur liūdnai gieda,
Gilų ašarų upelį.

V[keisti]

Dar gaudžia balsai; bet mergaitės nutilo,
Vien skubina ritinti džiūstantį šieną;
Kodėl? Vakarų debesis neužkilo,
kad giedrą užtemdytų dieną.
„Kodėl tai Onytė taip liūdnai vedžioja? –
Užklausė priėjusi Vanda Juškytė. –
Ar gaila, kad saulė įspindus giedroja?
kad džiūsta žvangučiai pavytę?“
„Kas volungei liepia verksmingai dejuoti? –
Atsakė Onytė. – Ar beržui šakas
Nuleisti!.. Taip širdžiai sunku nedainuoti,
o jausmo kas pradžią suras?“
„Laimingas, kas jausmui išreikšti gabus:
Jis tirpsta tada, kaip prieš saulę ledai!
Kas gali nors verkti, tam ašaros bus
kaip balsimo brangūs žiedai!“
Tik galvą ant to palingavo Onytė.
„Be reikalo, – tarė ant galo, – panytė
Taip kalba, lyg, rodos, tikrai nusiminus,
o vargo sunkaus nepažinus.
Kas kitas mums, vargšams; štai saulė nuo ryto
Bekepina galvas! Ir rankos pūslėtos!
Todėl, kaip tai pievai, ir veidas pavyto,
ir dainos iš skausmo pradėtos!“

VI[keisti]

Čia Vanda, į šalį pažvelgus, paklausė:
„0 brolis ar dar nepagrįžo viešėti?
Dabar išsipildys valia jo karščiausė,
sutoną pradėjus dėvėti“.
„Taip juoktis iš mūsų varguolių kančios, –
Prašneko Onytė lig šiol nedrąsi, –
Nereiktų tikrai! Ne be tamstos kalčios
tas viskas!.. Taip sako visi.
Panytė sau juokias! 0 mūsų matutė
Štai rausta. Tikrai nelaimingas ir brolis:
Juk tie, kur dabar jam apsupo galvutę,
pajuokę nuo jo atsitolys“.
„Nugrimzdę į skolą, – Laurynas prašneko
Priėjęs, – tikėjomės: Juozas mums skylę
Užlopys. Duonelės ikšiol dar užteko
šiaip taip, bet štai brolis užvylė!
Panele! tikrai neklaidink nelaimingo
Mums brolio! Juk skriaudą nemažą darai!
Taip sunkūs laikai! Ir šeimyna pabrango,
o čia dar namai-pragarai!
Ko gero, o to jau tikrai netikėjos
Nabašninkas mūsų tėtušis nuo ponų!
Kad garbins dievotės dvasiškių gerbėjos,
ar bus tai klausytis malonu?“

VII[keisti]

Juškytė, akis atidarius plačiai,
Stebėjos ir savo ausims netikėjo!
Jai veidas tai raudo, tai blyško rūsčiai,
nors nieko suprast negalėjo.
Suprato tiktai, jog kas nors atsitiko
Su Juozu. Bet kas? Ko jie nori nuo jos?
Pats būdas kalbos jai skaudžiai nepatiko:
juk ji – ne kaimietė vejos!
Kad Juozas per vasarą lankos dvare,
Kad Rainio nabašninką tėvas sodino
Į stalą, tai jiems mat išaugo aure!
ragai!.. ir ribos nebežino?
„Ko norite, žmonės, nuo mano galvos,
Ir ko susiraukę? – užklausė šaltai. –
Ar negut gal vištgaidis ant sąšlavos
prieš lietų pragydo keistai?“
Ir nieko nelaukus gentis Bilazaro
Namo atsisuko. „Nepyk taip, panyte!
Mums skausmas, ne apmaudas lūpas atdaro! –
ją šnekint mėgino Onytė. –
Juk kunigu brolis tegul sau neliktų!
Nelengvas tai žingsnis – tarnyba bažnyčios!
Man rūpi, kad viltyse neapsiriktų:
juk žmonės paskui besityčios!“
„Begaišus tik! – seseriai tarė Laurynas:
Nežūsme, jei Dievas tik gyvus laikys;
0 tamstos dvare laukia mūsų vaikinas
ir paslaptis pats apsakys!“

VIII[keisti]

Juškytei laimingai išgirsti neteko
Lauryno, bet viską suprasti pradėjo;
Rūstybė kaip upė palengva nuseko,
širdy vien tik juoktis norėjo.
„Tai Juozas į kunigus eit neketina?
Dėl jos tai? Ir ji nepasergėjo to?
Jo būdas slaptus mat jam lūpas rakina!
Reikės jį prašnekint ryto“.
Jai taip žingeidu, kaip tai meilės jam žodžiai,
Ilgai pasislėpę, ant galo prašneks?
Ne taip kaip Mankauskiui, kurs kalba nubodžiai,
nes žino, kad Vanda jam teks!
„Už Juozo tekėti? 0 ne! niekada!
Juk ji ne kaimietė, jis pats tur suprasti;
Bet jo paklausyti šnekos kai kada –
meiliau, negu auksą atkasti!"
Kas širdį žmogaus besuprasti galės?
Ji mainos kaip margos padangės nuo vėjo;
Bet neina pavėju: ir tą pamylės,
kurio sau pavergti nespėjo.

IX[keisti]

Širdis be karionės nemoka mylėti:
Be kliūčių ji gęsta aistra kibirkšties!
Kur lengva mylėti, nereikia kentėti, –
ten rankos jinai neišties.
Kas skausmo, nemigęs naktim's, nepažino,
Kas neslėpė riedančių ašarų savo,
Kas savo širdies sopuliais nemarino, –
tas meilę sapnuot tesapnavo.
Tas laimei pasiekti gal ranką išties,
Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai.
Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies;,
bet jo neužmuš sopuliai.
Ant žemės plačios neišlepę vaikai!
Jiems kaulų ant tako gana pamestų!
Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai:
nežino troškimų aukštų!..
Kad Juozas jau taip neužilgo ketino
Į kunigus stoti, Juškytei pagailo;
Dabar gi, kad paslapŲ visą jo žino,
jai juokas iš gailesčio kvailo.
Už jo ištekėti! 0 ne! niekados!
Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali,
Išklausiusi jo slepiamosios maldos,
nusuks sau juokais ją į šalį.
Ir linksma kaip paukštis, pabudęs iš ryto,
Pakėlusi jupą, namo beskubėjo.
Aplinkui lig pagirio neužmatyto
šienpjūtė pakvipus krutėjo.

X[keisti]

Nuo Girdvainių dvaro lig pagirio tęsias
Baltais dobilėliais išpintas žolynas;
Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias
tarytum sujudęs skruzdynas.
Ant dalgių palinkę antai šienpjūviai,
Sakytum mėgina vis kirsti plačiau;
Išvydusi mirtį žolė pusgyviai
lyg prašo: „Grelčiau, bent greičiau!“
Kaip vilnys ant marių nuo milžino-vėjo,
Taip pradalgės guldos ant pievos žalios;
Pakritę vainikai gardžiau sukvepėjo,
rasos pasgeidę gailios.
Tenai, ant kalvos, bedainuodami krauna
Mergaitės ir vyrai plačius vežimus;
Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna,
bet veidas sau linksmas, ramus.
„Sakyk man, Petruk! – pasipuošusi rūta
Užklausė Barbutė, primindama pleką: –
Tikrai gi senovėje vilktakių bGta?
Kaip mGsų senuoliai dar šneka“.
„A Dievas juos žino! Būk daugel galėję
Senovės žavėtojai! – smeigdamas šakę
Į kupetį šieno, Petrukas atsakė. –
Ir žmones užkeikti mokėję.
Į mišką paleisdavę staugti vilkais
Net visą vestuvių būk susirinkimą!..
Ant galo ir žmonės net mūsų laikais
įgauna žvėrių prigimimą!“
„Ir meilė būk esanti amžina bėda, –
Šnekėjo Barbutė. – Iš proto išvaro,
Kaip Šatrijos raganos širdį išėda
ir žmogų paguldo ant maro“.
„Padėk Dieve! – tarė Juškytė pro šalį. –
Dailiai gi vežimą bemokanti minti
Barbutė! Iš tikro tekėti jau gali!
Ir laikas Barbora vadinti!“

XI[keisti]

Nelaukus atsakymo, Vanda kiekvieną
Pro šalį prašnekint meiliai neapleido,
Nežino kodėl? Bet jai linksma šiandieną:
net šypsosi akys iš veido.

Bet štai jau ir Girdvainių dvaras antai!
Sulinkęs į žemę, tarytumei lūžta;
Išbaltintas sienas iš tolo matai
lyg vištą, apžergusią gūžtą.
Aplinkui sodelis; ties durų išbėgo
Du topeliu; langus lig pusės užgožė
Akacijų krūmai; jų tarpus pamėgo
serbentas ir raustanti rožė.
Apsukus sodelį, Juškytė norėjo
Į kambarį savo patekti slapčia,
Švariau pasipuošti; šiandieną reikėjo
juk jai pasirodyt gražia.
Pasakius tikrai, kartą jai pirmutinį
Į galvą atėjo, kad Juozui patikti;
Bent kartą jai norisi gal paskutinį
jam įspūdį gražų palikti.
Bet pėdsakiai-šunys iš tolo pamatė
Mieliausiąją savo globėją panelę
Ir, lodami ją pasitikti įpratę,
nudžiugę užbėgo jai kelią.
Juška su pačia apie Juozą šnekėjo,
Kai šunys „vamt vamt“ ant saviškių sulojo;
Pro langą galinį lyg kas subildėjo:
tur būti Mankauskis atjojo.
Nors poni Juškienė ir mėgsta pamigti,
Tačiau jau nuo priešpiečių apsirėdyti
Papratus: „Tu, tėvai, bėk, – tarė, – sutikti;
aš šoksiu bent apsiklastyti“.

XII[keisti]

<poem> „Tai tu, mano Vandzia! Tikėjaus ko kito! – Atsiliepė tėvas. – Kame gi buvai? Pas mus ponas Juozas kaip šūvis įkrito,

o tu lyg kad tyčia žuvai!

Norėjau bent kiek suturėti; kaip vėjas Įpuolė; lyg vandeniu karštu aplietas: Tiktai atsisveikinti, sakos, atėjęs!..

Žinai jį: kaip titnagas kietas!..

Palauk, sakau, Vandos! Buk žmogus ant galo! Su ja atsisveikink!.. Jam tik apsiniaukė Išvargintas veidas; paskui lyg nubalo!..

Kodėl jis tavęs nepalaukė?

Bet aš apsakiau tau ne viską pilnai: Štai šįmet gimnaziją pabaigė jis... Bet rasit tu viską geriausiai žinai?“ –

čia pažvelgė jai j akis.

Akies neprimerkus, mina nekalčiausia, „Na, žinoma, – tarė, – turbūt įsitraukė Į klierikų skaičių!“ Širdyje gi klausė:

„Kodėl gi tai jos nepalaukė?“

„Užtat gi kad ne! išvažiuoja teisių Mokintis į Varšuvą, – sakė Juška. – Nors gal valandų ten pritirsiąs tamsių,

bet tikįs Apveizdos ranka.

Kaip būsią paskiau, jis nežinąs; tik žinąs: Į kunigus eiti šiandieną negali... Per vasarą uždarbį gauti ketinąs,

kur nors išvažiavęs į šalį.

Paskolint pasiūlijau jam pinigų (Žinai: ir pas mūsų nedaug jų visai), Tačiau atsisakė: nebijąs vargų;

galįs užsidirbti patsai.

Šiaip taip prikalbėjau vaikus Bilazaro Prie mokslo bent kiek lig rudens prižiūrėti. Tas mokslo jaunuomenei užrašus daro

ir Juozui galės kiek padėti“.