Maironis. Jaunoji Lietuva. Septintoji giesmė

Jaunoji Lietuva. Septintoji giesmė
Maironis

I

Ir kas per naktis! Dega žvaigždės aukštai,
Bemirkčioja tartum akutės;
Iš užgirio pilnas mėnulis antai
Įspindo į langą grinčutės.
Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,
Tik, kvapą užimdamas, spaudžia
Ar pirštais gudriais ant grinčutės langų
Žvaigždelėmis verpalą audžia.
O taip neseniai vertė pusnį žiemys
Ir kaukė kaip liūtas užklydęs;
Iš girios pagrįždams, kraupus įnamys
Žegnojos, jo rūstį išvydęs.
Bet priešais – rytys, ir žiemys atsargus,
Giliai įsikasęs į sniegą,
Per sieksnį į žemę suleido nagus
Ir tartum lokys sau bemiega.
Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę
Septyni antai Šienpjūviai!
Aukščiau dar šviesiau – Grigo Ratai apvirtę
Ant kelio, išgrįsto blaiviai.
O kelias žvaigždžių milijonais nušviestas:
Kur žiūri, vis žydros akelės;
Kaip juosta per apvalų dangų ištiestas –
Tai Paukščių vadinamas Kelias.
Aplinkui nei balso! Tiktai vargdieniai –
Bekyšo iš pusnių eglytės;
Tik kartais nuo beržo šarmos garbiniai
Nukrinta kaip lapas nuvytęs.
Tik pusnys aplinkui ir žvilga, ir spindi;
Tik spengia kas kartą skaudžiau...
Girdėtis!.. Iš tolo lyg skambalas dindi
Ir, rodos, kas kartą arčiau.

II

Pas Jušką nemaža svečių susirinko:
Aplinkiniai, gentys, draugai;
Tiktai Bilazaras atvykt nepaslinko:
Užpykęs mat rūgsta ilgai.
Juškienei pačiai lyg kas būtų įgnybęs,
Nešviečia saulutė iš veido;
Ir Vandai reikėjo nemaž atkaklybės,
Lig motina jai nusileido.
Bet Vanda pasakė: už to, ne už kito
Ji nor ištekėt... ir ištvers!
Ir veltui Juškienė į nuomarį krito:
Neperlaužė ginčo dukters.
Ant galo, juk Vandai tekėti ir laikas;
Ne ko jau per daug belėbauti.
Mankauskis? Bet tas prasiskolino paikas!
Šunims vien tik šėką bepjauti!
O čia inžinierių, ir dargi turtingą,
Pasisekė Vandai užburti.
Tik ta pavardė!.. pavardė nelaiminga!
Ar antrą jai „s“ nepridurti?*
Taip mąstė Juškienė. Juška ir patsai
Gal žento norėjo sau kito,
Bet metai, kaip Rainio negirdžias visai,
Tarytum į vandenį krito.
Galop rasit Juozu ne ko ir tikėtis:
Pats užpernai Vandai juk piršo
Karštai inžinierių; kaip matos, mylėtis
Nemoka patsai ar užmiršo.
O Vanda ar draugą jaunųjų dienų
Užmiršo taip pat? Ar nuduoda?
Sau čiauški ir skraido tarp meilės tarnų
Lyg kregždė, užmačiusi uodą.
Rods, Dievas, neskriausdamas veido skaistumo,
Sutvėrė jai kūną! Bet skolos karščiausią
Malonę atšaldo; o kraičio didumo
Tik Tumas iš aukšto neklausė.
Šiandieną, kaip sutarta susižieduojant,
Žadėjo nuo Volgos atvykti;
Bet veltui belaukia svečiai atvažiuojant,
O Vanda net pradeda pykti.

______________

* Pavyzdžiui, kai kas savo pavardę rašydavo: „Usass“, kad bent tuo būdu paslėptų savo lietuvystę. 

III

Kur Tumas? Pas kunigą Glinskį sugaišo.
Nekaip per pusnis ir išbris!
O čia dargana su žeme dangų maišo:
Net žengti baisu pro duris.
Sutemo visai, kai pailsęs ant galo
Žiemys apsimalšė nedoras;
Rytys atsisuko; iš sykio atšalo,
Ir ėmė blaivytisi oras.
Pro varpnyčią išplaukė mėnuo raudonas,
Šešėlį nutiesdamas ilgą;
Pražiuro žvaigždžių ant dangaus milijonas;,
Tiek pat jų nuo pusnių sužvilga.
Ramumas mirties! Užpustyti laukai –
Lyg baltos sustingusios jūrės!
Nei kelio, nei ženklo! Tik dunkso miškai,
Ir šviečia dangus tik sužiuręs.
Gerai, kam apylinkė ne svetima,
Kas medį kiekvieną pažįsta!
O ne, tai verčiau tau namų šiluma,
Nes tas tik iš kelio neklysta.
Seniai jau žiemos nevažiavęs keliais,
Beskubinas Tumas greičiau
Pas Jušką; bet Glinskis jo vieno neleis,
Pats kelią išvedęs arčiau.
Abudu šnekučiai, tik užpernai metą
Pas Rainį arčiau pasižinę,
Bet porą tikrai besutiktumei retą
Taip bendrą ir taip sutartinę.
Tiek turi šnekos nesimatę ilgai!
Tiek klausimų! Tiek atmainų!
Rods, kalbos nelinksmos: dejonės, vargai
Jiems veržias iš lūpų jaunų.
O Glinskis, ne kartą visai nusiminęs,
Tik mosteli ranka ir tyli;
Tai skundžiasi vėlei, skriaudos begalinės
Atmindamas sopantį gylį.

IV

Gyvatos pradėdami rytmetį šviesų,
Tiek daug padarysią tikėjos!..
Bet žmonės jų siekį ir aukštą, ir tiesų
Sulankstė kaip siūlą verpėjos.
Sumanymai gražūs be vaisiaus paliko,
Sutikdami ginčą tiktai.
Išjuokdami žmonės juos priešais sutiko,
Perskrodę krūtinę šaltai.
Tikėjos prikelti kapus Gedimino
Ir kalbą senovės gadynės;
Užtai litvomanais visi išvadino
Ir net piktadėjais tėvynės.
Kur jųjų draugai, tiek iš ryto žadėję?
Ar skursta, paskendę varguos,
Ar linksminas, puotų stiklus pamylėję,
Ar šąla Sibiro snieguos!
Jaunuomenė mūsų, gražiausia viltis,
Maskolių mokyklose žūva;
Nes mokslo šventyklose niurkso naktis,
Kurioje ji doriškai pūva.
Po visą Europą visur atgimimas,
Tiktai Lietuva – nelaiminga!
Maskolių nežmoniškas užsikirtimas
Suvaržė ją pančiais vargingą.
Ją žudo liga, o gydyklos užgintos:
Nuodus vien tegalima gerti!
Švenčiausios ir teisės, ir tiesos pamintos,
Vien leista žaizdas jai atverti.
Užginta jai prosenių šventas liežuvis;
Jai uždrausta mokslas ir raštas;
Net motinos vardą užmiršo lietuvis,
Ir jam Lietuva – ne jo kraštas!..
Iš vargo jis bėga į svetimą šalį
Ir plaukia Atlanto marias;
Ne auksas jį traukia: mylėti jis gali
Tik savo žaliąsias girias.
Kaip Burba pabėgo, ir Kaupas, ir Šliūpas,
Milukas... ir daugel kitų!
Varguoliai ir ten nebe vygėse supas,
ilgėdamos savo kraštų.

V

Nors Tumas, mąstyti šaltesniai papratęs,
Ne taip nusiminęs žiūrėjo;
Tačiau abrusitelių margos gyvatės
Lig soties ir jam įkyrėjo.
„Šitai devynioliktas amžius ryto
Kvailiai savo galą užrauks,
O tiek barbarizmo! Ir, broli, ant to
Europoj nei šuo neužkauks.
Kada geresnių ar sulauksme laikų?
Tikėkis!.. Tikėtis belieka!
O kiekgi per tai žūva mūsų jėgų!
Kiek talentų eina per nieką!
Paimkime Rainį! Tikrai be pavydo
Jam Viešpats ir proto, ir būdo
Gausiai nepaskundė; vos jėgos pražydo,
Žandarai į šiaurę išgrūdo.
Visiems jis atsakantį žodį atrado;
Pažadint mokėjo... ir rišo!
Šiandieną būrelis, palikęs be vado,
Kaip žydų bitelės sumišo.
Gal Jakštas ir Klimas, giliai įsikasę
Į savo raštus, ką ir veikia;
Bet žodžio reik gyvo, kurs pakelia dvasią!
Vienybės ir ryšio mums reikia!
Nustojo bešvitus ir mūsų „Aušra“:
Ją kitos dabar pravardžiuoja,
Maitinasi ginčais... nelaimė tikra!
Ir mėnesį, du tegyvuoja!
Nelinksmas šiandieną man susižiedavimas
Išpuolė iš Dievo rankutės,
Ir Rainio man rūpi daugiau paliuosavimas
Kaip Vandos viliokės akutės“.

VI

Čia Glinskis, staigiai atsisukęs į Tumą,
„Nejau atsirastų? – paklausė, –
Kas jį paliuosuot išgalvos galimumą?
Žandarą papirkti – sunkiausia“.
„Neminkštas tai riešutas, – Tumas atsakė. –
Daug, žinoma, auksas padaro;
Maskoliai jį mėgsta, taipjau kaip baltakę!..
Bet jais neprigausi žandaro.
Čionai ne iš pažemio klebinti reiktų:
Visų neužbursi šunų.
Čia vien pažintis gal ši tą tepaveiktų,
Bet reikia pečių nesilpnų“.
„Ar Goštautas kartais sušelpt negalėtų? –
Atsiliepė kunigas Jonas. –
Tiktai abejoju, ar pats panorėtų:
Didus tai ir atbulas ponas.
Bet visgi pas jį parašysiu ryto:
Daug darė jis man kitados;
Tik klebint už Rainį... O ne, jis ant to,
Žinau, nesutiks niekados“.
„Sakai: nesutiks?“ – klausė Tumas keistai,
Akis žingeidžiai atidaręs;
Bet Glinskis tylėjo, galvodams tiktai,
Ar bus ne per daug išsitaręs?
Ir kaipgi nustebo, kai Tumas, pažvelgęs
Į tekanti priešais Sietyną,
Jam tarė: „Petrapilin Goštautas rengias
Ir klebint už Rainį ketina“.
„Ar galimas daiktas? – akis išsproginęs,
Tasai lyg iš miego suriko. –
Pats Goštautas Rainį užtarti ketinęs?
Sakyk, kaip tatai atsitiko?“

VII

„Važiuojant čionai, – ėmė Tumas sakyti, –
Nekaip buvo Vilnių aplenkti:
Reikėjo pažistamus ten aplankyti
Ir savo žvalgoms prisirengti.
O argi lietuvis, kurs praeitį myli,
Aplankęs buveinę Gedmino,
Nebėgs parymot prieš tą griūvančią pilį,
Kuri mūsų tėvus augino?
Tie brangūs griuvėsiai senovės galybės
Nuo kalno tarytumei sako:
Ir mūsų dienų apginkluotos didybės –
Lig laikui ant amžino tako!..
Man ten berymojant, štai Goštautai dvieju
Praslinko į artimą kiemą;
Tai buvo Jadvyga su broliu Motieju,
Mat Vilniuj gyvena per žiemą.
Prašnekint baudžiaus, nes manęs nepažino;
Bet, rodos, kas gerklę užkišo.
Paskui užėjau. Prie pietų pasodino;
Tačiau mums šneka nesirišo.
Tarp jųjų pačių lyg kas ryšį sutraukė;
Motiejus juokuoti mėgino,
Bet veltui; o tėvas kad sprukčiau lyg laukė;
Jadvygą lyg kas užmarino“.
„Jadvygos gyvenimas, – Glinskis prašneko, –
Nelengvas! Jau ką besakyti!
Kiek ašarų vargšei išvarvinti teko,
Ant jaučio odos tik rašyti!
Bet visas likimo tragizmas tame,
Kad tėvas jos labo širdingai
Norėtų, o savo puikybės name
Nemato, skriaudžiąs nelaimingą“.

VIII

„Klausyk gi, kas bus, mano mielas globėjau! –
Vėl ėmė bepasakot Tumąs. –
Kada apie Rainį šnekėti pradėjau,
Sužiuro visų neramumas.
O Goštautas taip paveizėjo keistai,
Kad man net širdužė atšalo;
Kaip dvasios išganymo laukiau tiktai
Pietų užsitęsusio galo.
Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą,
Net Goštautas senis prabilo,
Kada apie mūsų tautos atgimimą
Šneka netikėtai pakilo.
Pasibaigė pietūs. Nelaukęs kavos,
Jau štai atsisveikint rengiausi,
Nustūmęs nuo savo pečių ir galvos
Lyg Šatrijos kalną sunkiausį.
Jadvyga išėjo. Motiejus prašneko
Tada jau kitonišku tonu.
„Girdėjome, – tarė, – kad Juozas pateko
Naguosna nuožmių nevidonų.
Nenorim Jadvygai minėt apie tai:
Tur širdį per daug gailestingą!
Bet kas iš tiesų gal žiūrėti šaltai
Į skriaudą, taip mums pragaištingą?
Kuo buvo mums Juozas, dabar tik supratome:
Tai siela visos Lietuvos!
Dabar jo nustoję, su gailesčiu matome
Nustoję tarytum galvos.
Mums dangų ir žemę pajudinti reikia,
Kad jį „coûte que coûte“* išliuosuoti.
Čia nieko tėtušis ir aš nepaveikę,
Petrapilin žadam važiuoti“.

_____________

* Kad jį kaip benors išliuosuoti 

IX

Čia Tumas nutilęs ant karto užklausė:
„O ten bene Juškos langai
Taip žiba? Ir tarpdury mano mieliausia
Su žiedu belaukia ilgai".
Bet, matomai, Glinskiui kas kitas rūpėjo:
Užklaustas negreit teprašneko,
Tiktai į Atkaičių grinčaitę žiūrėjo,
Kur tankiai užgaišti jam teko.
Lauryno langai tik nuo mėnesio švietė;
Nieks naujo nelaukė ten meto;
Tik rudkis ir margis, greta susirietę,
Į mėnesį vampsė iš reto.
„Jau ko man užvis, – Glinskis, po valandos
Atsiliepė tartum plonai, –
Tai gaila Onytės! Nieks Juozo skriaudos
Giliau neatjaus kaip jinai.
Rainiai apie brolį dar nieko nežino;
O man neišteko drąsos,
Nors lūpos ne kartą ištarti mėgino,
Visos jiems pranešti tiesos.
Laurynas, žinau, ne per daug nusimins:
Beskursme, sakys, susitraukę;
Bet vargšę Onytę ar kas nuramins?
Ir kas ateity ją belaukia?
Be Juozo nekoks jai gyvenimas bus:
Tik jis buvo jos parama!
Plačiai apsiskaičius, toks protas gabus –
Saviesiems jinai svetima,
O širdį tur aukso: tas džiaugtųs tikrai,
Kam meilės sapnams ji pritartų;
Juk kalbant tarp mūsų, broliuk, atvirai,
Už Vandą vertesnė daug kartų".
Bet Tumas tiktai atsiduso giliai:
Ar tai apie Vandą sapnavo?
Ar jogei per vėlu: nes bėgę arkliai
Po Juškos langais pavažiavo.

X

Juškienei net smagenis gėda paėdė
Ir debesys veidą aptraukė:
Suprašė svečius, kaip lėlė pasirėdė,
O žento sulaukt nesulaukia,
Nejaugi užviltų? Tik to dar betrūksta,
Gyvatos priskubint jai galą!
Sau vietos nerasdama vaikščioja, rūgsta,
O čia sėst jau laikas į stalą.
Svečiai ar nemato, ką kenčia Juškienė,
Ar maž sau į galvą tai deda,
Užmiršo net saldžią marčios vakarienę,
Nes karštą polemiką veda.
Lietuviškas klausimas tarp bajorijos
Šiandieną – opus skaudulys:
Ne vienas kaip žaizdą užgauti jį bijos,
O jis, kur nebuvęs, išlįs.
Šitai ir dabar, net jiems akys sužibo,
Vieni kaip geniai į Mašiotą,
Kiti gi į Bytautą jauną sukibo
Už jų litvomanišką protą.
Stripeika net rėkia: „Tai darbas maskolių!
Už sienos tai jų pinigai
Net laikraščius leidžia! O kerštą tarp brolių
Sukėlė jauni kunigai!“
„Gyvenome amžiais su lenkais kaip broliai,
Jie savo kultūrą mums davė, –
Kalbėjo Sągaila. – Be jos gal ik šiolei
Dar būtume apsamanavę.
Šiandieną, užmiršę tėvų palikimą,
Mus perskirti žada vaikai,
Penkių iš istorijos amžių veikimą
Norėtų išbraukti paikai“.
„Norėtų išbraukti! – Žvirblinskis kvatojos. –
Nuo lenkų mus perskirti žada!..
Juokai, daugiau nieko! Apskretusios kojos
Greičiau pabučiuotų sau padą!
Su lenkais iš vieno mes liejome kraują
Už bendrą tą pačią tėvynę;
Jie mus į vainiką kultūriškai naują
Apšvietę kaip broliai įpynė.
Su jais giminiavomės; gentiškas būvis
Mus sumezgė ryšiu taip tvirtu,
Kad šiandien tarp mūsų kas lenkas, lietuvis,
Saliamonas pats nebatskirtų“.
O drūtas Strumila, kurs valdo Bezdanus,
Raitydamas ūsus geltonus,
Iš aukšto nusprendė: „Sun gente lithuanus,
Tačiau natione polonus“.

XI

Matyt, privadžiojimai ėjo ant vėjo,
Nes Bytautas šaipės stačiai,
O jogei liežuvį kaip ylą turėjo
Ir gnybti mokėjo skaudžiai,
Jau hermafroditams užkirsti ketino
(Taip puslenkius jis pravardžiavo),
Bet Tumas polemiką jiems sugaišino,
Nes štai po langais pavažiavo.
Nuduodama, skambalo būk negirdėjus,
Ir ginčų nelaukdama galo,
Juškienė paprašė svečius-geradėjus
Užkąsti prie auštančio stalo.
Tik vienas Juška, nesistiepdamas ponu,
Išbėgo žentelį sutikti.
Dievuliau! tačiau kaip jam būtų malonu
Šioj valandoj apsirikti!
Kaip būtų malonu ką kita prispausti
Prie tėviškos savo krūtinės!
Ir apsikabinus, bučiuojant beklausti,
Ar grižta, jau meilę pažinęs?
Ar jau kunigystės sapnai išgaravo,
Kai tiek tarp žmonių pagyventa?
Ar senas Juška neakylai sapnavo,
Sau rimtą išlavinsiąs žentą?..
Bet veltui, poneli gerasis, svajoji!
Tu Juozo į žentus nelauk!
O Tumui greičiau tu, Juškyte gražioji,
Žiedelį ant piršto užmauk!

XII

Visoj Lietuvoj ne tik žodis ir raštas, –
Lietuviškas vardas užginta:
O Vytauto žemė lyg Rusijos kraštas
Šiaurės vakarų pavadinta!
Tik Vilniuje rūmai, kur lavinas popai
Ir Lietuvą rusint mokinas,
Užtai, kad lietuviams kenksmingi dvejopai,
Lietuvių sodyba¹ vadinas.
Petrapily pučias kairėje Nevos
Kiti dar lietuviški rūmai²,
Taip skelbias dėl to, kad sūnums Lietuvos
Iš tolo jau kartūs jų dūmai.
Lietuvių kalėjimas! Vargšas ne vienas
Čia nyko už brangią tėvynę;
Ilgėjimo ašaros laistė tas sienas,
Pelėsiais drėgnumas išpynė!..
Jau metai, kaip durys čionai geležinės
Prieš Rainį sunkiai užsivėrė,
O sausgėla, kritus jaunam ant krūtinės,
Sveikatą ir kraują išgėrė.
Nors kūnas nustelbo, bet dvasios negali
Supančioti keturios sienos:
Ji grįžta kas dieną į mylimą šalį;
Jai laisvės sapnuojasi dienos;
Ji lanko ilgėdamos Nemuno krantą,
Atmindama savo jaunystę;
Jai rodos: šiandieną geriau ji supranta
Svajotą tada kunigystę.
O, kaipgi norėtų su kunigu Jonu
Dabar kaip tada pašnekėti!
Jam žodį, be abejo, duotų malonų
Jau kryžkeliais neklaidinėti.
Rods, tankiai, pabudęs iš miego, Rainys
Viliokį regėjimą mato,
Bet žodžio mainyti daugiau nemainys –
Per daugel su juo apsiprato.

____________

¹Litovskaja seminarija.

²Litovskij zamok.

XIII

Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai;
Į dangų viliodamos kviečia;
Riedėdamas pilnas mėnulis antai
Isakijo* bokštą nušviečia.
Vidurnakčio dvyliktą muša iš reto
Bonė Petropaulo nušvitus
Ir, skelbdama pradžią užgimusio meto,
Atliepia į cerkvių granitus.
Kelintą jau kartą pabunda Rainys:
Tas pats vis regėjimas matos!
Jadvygos dvasia? Ir budrus kalinys
Nuo mielo pagundymo kratos.
Skaudžiai pasirėmęs į pogalvę kietą,
Lyg buvo pradėjęs sapnuoti,
Tačiau kad atsiminė atbulą svietą,
Taip pusbalsiu ėmė dainuoti:

Ir vėl, kaip viliokia pagundos dvasia
Suvargusios mano kelionės,
Tu stoji kas valandą man akyse;
Vilioji kaip jaunos svajonės.

Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana
Tau mano žaizdų atkartoti?
Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina,
Kankintoja mano nesoti?

Ar atilsio jau neatras niekados
Suvargusi mano krūtinė?
Ar vien atsimuš balsas mano maldos
Į sieną šaltai akmeninę?

Aukščiausi! Tu vienas našlaitį matai,
Kurio nebepriglaudė žmonės;
O atilsio, atilsio vieno tiktai
Prašau kaip didžiausios malonės!

Gana nuo žmonių betikėtis širdies:
Juk žemė – pakalnė dejonių!
Tik vien beprotys sausą ranką išties
Sugauti šešėlį svajonių!

Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,
Krūtinę viliodama jauną;
Bet štai su svajonėmis eina greta
Ir skausmas, ir viltį apgauna!

Tu vienas, Aukščiausi, keleivio žmogaus
Pavargusią širdį atjausi
Ir, atilsio nepavydėdams brangaus,
Kaip sūnų ant galo priglausi.

_______________

* Didžiausia ir gražiausia Petrapily cerkvė.