Mano skudutis

Mano skudutis
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

Venkie, žmogeli, peikti ir barti
Šios žemės dainių, kai kanklės rauda,
Nes tu pamilsi jo psalmės kartį,
Kada suprasi ašarų naudą...

Šios žemės graudžio stebuklą didį
Uždengia džiaugsmas, nes jis tik miegas –
Ir veikiai tarpsta, veikiai pražydi
Ilgesio delno laistomas diegas...

Linksmybės takui – sląstai ir duobės...
Džiugulio liepsnos masto trumpoko –
Tvaresnei ugniai tik vargas liuobias,
Tikresnio džiaugsmo tik graudis moko...

Kas tokio mokslo verkdamas trokšta,
Mirksnio liepsnelės nebesigraibo,
Prieis per verksmą palaimos bokštą,
Žinos, kad nesti audros be žaibo.

Ir šis stebuklas, kad ir vėlyvas,
Mirusią širdį prikels, sukrutys –
Todėl ir meldžias, ilgesiu gyvas,
Todėl ir verkia mano skudutis...