Margi sakalai

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Margi sakalai
Vincas Mykolaitis-Putinas
1922 m.


<poem> Lydėdami gęstančią žarą vėlai Pakilo į dangų margi sakalai. Paniekinę žemės vylingus sapnus, Padangėje ištiesė savo sparnus. Ir tarė margieji: negrįšim į žemę, Kol josios pakalnės ir kalnai apteme. Sapnai ir šešeliai padangėse mums Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums. Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję, Iš josios vainiko nuskinsim leliją - Ir miegančios žemės laukus ir uolynus Paversim į žėrinčius saulės gėlynus. Ir tarė, suplojo iš naujo sparnais, Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais Pavytosios saulės ieškota liepsna, Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus, Jau nušvietė saulėe uolas ir laukus, Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai Negrįžo į žemę margi sakalai.