Meškos dėkingumas

Meškos dėkingumas

Lietuvių mitologinė sakmė

Moterys rugius pjovė. Ir sena bobutė buvo. Gal ji ten vaiką supo. Kad užėjo lietus! Jos susėdo po medžiu. Sėdėdamos žiūri, kad meška drevėj. Meška prisisėmė, prisisėmė medaus ir leidžias. Plėšė plautą ir įsipašino leteną. Ji nupuolė nuo drevės ir eina į moteris. Moterys bėgt. Moterys bėga, o senutė nepabėga. Atkulziavo, atkulziavo meška prie senutės. Marmoja ir rodo leteną. Senutė suprato. Išlupo tą pašiną, sopulį apšluostė, apspaudė. Ir sėdi bobutė susitraukus, dreba. Kas čia bus? Meška įkopė drevėn, prilupo, prilupo korių. Nukopė. Bobutei ir vieną korį, ir kitą. Apkrovė bobutę, apkrovė koriais. Pamarmojo labai meška ir nuėjo, o bobutė iš tos baimės sėdi, nė nekrusteli.