Meile netikėk

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Meile netikėk
Vincas Mykolaitis-Putinas


<poem> Aš meilę šlovinau Ir giesmes jai giedojau, Tavim tikėdamas, Žmogaus būties rytojau! Tačiau ne vienas brėško jau rytojus Aušrom didingai raudonavo, Ir ne viena banga Krauju tą žemę nuskalavo. Ir šiandien štai, Kai saulė leidosi už jūros, Dangus ilgai Ugniniais atspalviais žioravo Ir paukščiai klykdami Baugiai į tamsą nuplasnojo. Dabar šią nykią naktį, Tarp murmančios gelmės Ir sidabrinio paukščių tako, Kažkas palinksta ties manim Ir, šaldydamas širdį Žvarbiu atodūsiu, Pakuždomis man sako: – Tu meile netikėk! Nėra šioj žemėj meilės. Yra savimeilė Plėšri, kerštinga, pavydi, Yra aistra Kaip vilkė alkana Ir jos atsitiktinis vaisius - Be savo valios ir be noro Į žemę nutrenktas žmogus, Tegu jisai kaip aklas kurmis Drėgnam, tamsiam dirvone rausis, Tegu jisai kaip dievas Su žvaigždėmis padangėj lenktyniaus, - Vis tiek – viena sekundė jo būtis, Ir niūrų skelbia jam sprendimą Visagalingoji mirtis. Ir visa tai, ką tu regi - Tą žemę, kurią tu myli, Skaidrias žvaigždes, kuriom gėries - Apglėbs kurčia ir nebyli Žiotis juodosios nebūties. Tu meile netikėk! Jinai ne džiaugsmo, Tik juodo sielvarto versmė. Ne jai širdies rauda, Ne jai nė džiugesio giesmė. Tu meile netikėk, Tu meile netikėk!.. -