Mergelė gulbė
| Mergelė gulbė Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų. Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išekėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius. Senelis klausia senelę:
– Senele, kas daryti? Gulbės visus mano grikius sunaikins.
– Eik ir nupiauk juos, – sako senelė.
Nuėjo senis, nupiovė grikius ir kūgin suvertė. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero naktį ir lesa iš kūgio grikius.
Senelis klausia senelę:
– Senele, kas daryti: gulbės jau į mūsų kūgį prijunko.
– Nueik, atsigulk ir pasergėk, – sako senelė.
Naktį senelis užlipo ant kūgio, atsigulė ir sergi. Atskrido didžiausias gulbių pulkas, nutūpė ir pradėjo grikius lesti. Senelis tik kapt – ir pagavo vieną. Atsinešė gulbę į vidų ir sako:
– O, va, senele, gulbę tau atnešiau.
– Gerai, seni!
Senelė permetė gulbę per vieną petį – pusė mergelės, permetė per kitą petį – ir visa mergelė. Gražumas mergelės nematytas, neregėtas! Kaktoje – saulė, paausiuose – žvaigždės, pakaušyje – mėnuo. Kur ji eina – ten šviečia.
Vaikštinėja mergaitė po mažąjį namą, šukuojasi savo plaukus ir verkia. Kad ir kaip ją senelis ir senelė guostų – vis rauda ir rauda.
Išvydo pro šalį jodamas karaliūnas puikiąją mergelę, pamilo ją ir atsiunčia piršlius.
Supiršo piršliai mergelę su karaliūnu, atvažiavo pats karaliūnas ir išsivežė jaunąją.
Vaikštinėja jaunoji po šviesų vyro rūmą, grąžo baltas rankas ir verkia. Jau susilaukė ji ir dukrelės, bet vis tokia pat liūdna. Kai tik išaušo pavasaris, pradėjo paukščiai grįžti iš pietų šalies, nuėjo jaunoji ežero krantan ir šaukia:
Jūs žąselės, jūs gulbelės,
Ar čia yra tėvas, mama,
Tėvas, mama – sesers, broliai,
Sesers, broliai ir seneliai?
Gulbės, žąsys, padangėje skrisdamos, baltais sparnais mosuodamos, atsakė:
Mes žąselės, mes gulbelės...
Čia nėr tavo tėvo, mamos,
Tėvo, mamos – brolių, seselių,
Brolių, seselių – žilųjų senelių...
Praskrido antras pulkas, jaunoji vėl klausia gulbes, žąseles, ir vėl jai atsako, kad nėra jų būryje jos tėvų, seserų, brolelių. Parėjo ji namo, grąžo rankas, graudžiai verkia. Vyras ją ir klausia:
– Ko tu verki?
– Siuvau Elenėlei marškinius, įsidūriau pirštan, tai ir verkiu.
Kitą dieną moteris vėl nuėjo paežerėn. Mato, skrenda žąsų, gulbių pulkelis. Klausia ji jas:
Jūs žąselės, jūs gulbelės,
Ar čia yra tėvas, mama,
Tėvas, mama – sesers, broliai,
Sesers, broliai ir seneliai?
Gulbės, žąsys, padangėje skrisdamos, baltais sparnais saulėje mosuodamos, atsakė:
Mes žąselės, mes gulbelės...
Yra čia tavo tėvas, mama,
Tėvas, mama – broliai, sesers,
Broliai, sesers ir žili seneliai...
Numetė jai visos po plunksnelę, jaunoji moteris apsirengė, pakilo ir nuskrido kartu.
Taip vyras ir dukrelė liko vienudu, našlys ir našlaitė.