Metai

Metai
Kristijonas Donelaitis

Kūrinys parašytas apie 1765-1775 m., pirmą kartą paskelbtas 1818 m. Pirmasis „Metų“ leidėjas buvo Liudvikas Rėza.

Pavasario linksmybės

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.

Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,

O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.

Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,

Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo

Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt.

Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.

Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,

Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.

Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų

Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko

Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.

Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudint

Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo.

Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo

Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;

O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė

Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.

Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės

Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.

Ale kokie dyvai - nei viens iš didelio pulko

Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;

Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko:

Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę

Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.

Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo

Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.

Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams

Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo;

O kits ant šakų kopinėdams garbino dievą.

Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.

Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;

O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą

Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado.

O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo,

Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.

Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas

Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.

Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė

Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados

Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.

Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;

Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,

Rado ant visų kampų permier pagadintus.

Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų

Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.

Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;

Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;

Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,

Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.

Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;

O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.

Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,

Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai

Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,

Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.

Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint

Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.

Krūmus ir girias visokios ošino dainos;

O laukus visur bei pievas skambino garsai.

Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė

Ir sutvertojį linksmai rykaudami gyrė.

Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė

Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus,

O paskui valgius prastus be priprovų valgė

Ir pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo.

Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams

Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;

Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams,

Ne! jis nor pamokint, kaip dievo didė galybė

Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga.

Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:

"Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina dievą."

Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,

Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.

Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut

Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,

Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,

O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,

Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.

Ak šlovings dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!

Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę

Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,

Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,

Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai

Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.

O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam

Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,

Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,

Su visokiais balsais ir dainavimų garsais

Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.

Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus

Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?

Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?

Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,

Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, -

Kožnas ir kiekvienas tavo šauną garbina dainą,

Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.

Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą.

Smuikai tav ir kanklys tur su gėda nutilti,

Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą

Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!

Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis,

O mes daug prisivargę jau į patalą virstam,

Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė

Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.

O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,

Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.

Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,

Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;

Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.

Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,

Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.

Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs

Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,

Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;

O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,

Tai ir būrs tur spiaudyt ir didei nusidyvyt;

Ypačiai kad apjekėlis toks niekina dievą

Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.

Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs

Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,

Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,

Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.

Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.

Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,

Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.

Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių

Irgi nevožiji gardžiausio gėrimo ponų;

Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.

Tikt n'užmiršk, gaidau! per daug giedodama valgyt.

Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.

Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!

Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!

Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;

Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus,

Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi

Ir ,,Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok" pasakysi.

Tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,

Kad tau kartais tropijas skūpai prisivalgyt.

Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,

O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.

Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,

Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;

O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.

Tau, žmogau! miels dievs daugių daugiaus dovanojo,

O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną

Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?

Taip sumišai besijuokiant, štai ūžims pasikėlė

Ir tuojaus erelis rėkaudams pasirodė.

"Tič, - tarė jis, - pulkai susirinkę, liaukitės ošti

Ir tikrai klausykit, ką mes jums pasakysim."

Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą,

Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė:

"Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?" -

"Mes, - atsiliepdams jiems erelis, - norime tardyt,

Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt.

Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo?

Rasi ką šeškas ar baisinga pelėda sudraskė,

Mažu ką vanags ar kiaunė kopinėdama smaugė,

Mažu ką neprietelius žmogus mums numušė šaudams

Ar kytriai, nei koks klastorius, gyvą pakorė,

O paskui prisiėst skauradoj iškepė biedžių."

Taip ereliui klausiant ir aštriai tyrinėjant,

Gandras ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs

Bei besikloniodams vis ir linksmai šokinėdams:

"Dievs, - tarė, - svietą šį sutverdams ir budavodams,

Daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido

Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė;

Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo.

Pulką šį sutvertojis į vandenį siuntė,

O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo.

Daug gyvų daiktų po medžiais girėse slapos;

O kiek ant laukų linksmai plezdendami laksto

Ar pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda!

O vei kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.

Kartais tropijas sulaukt ir alkaną dieną,

Kad visur per daug baisybės darganų teška

Ar kad dėl žmogaus griekų dievs vargina svietą.

Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams

Irgi bičiulių bei genčių mums numuša daugel.

Kartais nuo vaikų meilingus atskiria tėvus

Ar aukštai kopinėdams paukščių pavagia veislę.

Sykiais vargstantiems nei koks geradėjas

Grūdus patvoryj barstydams ragina valgyt;

O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin,

Su tinklais glūpiems draugams iškadą padaro

Ar su provyta pūčka tikt muša, tikt muša.

Ir tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius,

Kurs gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą.

Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius,

Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka

Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų;

Bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado,

Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."

Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.

Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai

Ir vis "gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.

Tuo visi pulkai to garso taip nusigando,

Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;

Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda

Iš biaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti

Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.

Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti),

Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs

Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,

Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:

Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,

Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,

Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko

Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.

Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.

"Kas tau, biedžiau, kenk?" - šikšnosparnis tyrinėdams

Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti.

"Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?

Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?

Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs

Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo,

Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."

Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,

Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:

Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;

O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė

Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė.

Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams

Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;

Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,

Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė.

Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį

Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką.

Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,

Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;

Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,

Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo

Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,

Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui

Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.

"Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, -

Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,

Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą

Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:

Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus

Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant,

Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs

Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.

Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai

Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin

Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.

Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,

Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin

Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.

Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,

Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,

Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?

Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,

Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,

O moma su ražu supykus mušė per ausį.

Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai

Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams

Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams,

Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja

Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.

Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt

Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.

Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko

Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.

Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!

Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!

Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos

Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia.

Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?

Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?

Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?

Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt

Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,

Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;

O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,

Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių

Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.

Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo

Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?

Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,

Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."

"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams

Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja

Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.

Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,

Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.

Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,

Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.

Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs

Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;

O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs,

Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;

Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,

Jau iš lopų margas sau lėles madaravo

Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.

Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.

Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,

Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso

Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;

Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,

Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.

Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau

Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs,

Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt.

Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.

Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? -

"Ak! - tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..."

Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko

Ir jo pridergtas buksvas su kultuve skalbė.

Aš besigėdėdams išvydau Krizą bekumpsant.

Vaike, tariau, ką misliji toktai pamatydams?

Ar ne mūsų žiopliai taip jau šokinėdami daro?

Būrkos savo lėles glūpas su skrandgaliu rėdo

Ir suvystytas į tamsų pasalį kiša;

Juk žinai, kaip būrai veislę savo kavoja.

Ale žiuponės savo lėles, margai dabinėtas,

Ant šilkų perynų vis į patalą guldo.

O vei ir jų lėlės, kad joms kas pasidaro,

Lyg taipo, kaip ir mūsiškės, klykia nešvankiai.

Bet jau ir taip visur, kol sviete kūdikiai augo,

Vargt ir verkt vaikų pirmiausias buvo remestas.

Dar nei viens ikšiol n'užaugo vis besijuokdams;

Ir iš lopšio dar nei viens n'iškopo neverkęs.

Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu dievo

Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant.

Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo,

Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis.

Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę,

Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias;

O keli tarp jų pautus rokuodami deda.

Ale palaukit tikt, iki pautai, jūsų padėti,

Čypsės ir po tam dar jus užaugdami kvaršins

Ir už procią jums menkai dėkavos išlėkę.

Taigi matai, taip paukščiams, taip ir mums pasidaro,

Irgi be vargo būt negal nei viens šiame sviete.

Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt,

Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm,

Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm.

O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom,

Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo;

Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto.

Ak išties! kita prova, kad piemenio skrandą

Jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji

Ar kad dargana su lytum pluk nugarą prausia.

Ei paskui, kad jau akėčias reik sekinėti

Ar kad margis su laukiu nenor rėplinėti,

Mislyk tikt! koktu dūšelei čia pasidaro.

Ypačiai kad po tam jau gyvos randasi lėlės

Ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas.

Juk žinai, kaip yr, kad pulks lėlių pasidaro.

Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto.

Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams

Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams,

Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių.

Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams,

Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan

Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt.

Taip po tam tu, biedžiau, su Ieva, savo mote,

Išrėdyts su kailiais per laukus bėginėjai

Ar tamsoj pasislėpt į krūmus kur nusitraukei.

Žinom juk ir mes, koktu, kad kaip nusidėję

Slapomės ar kartais šen ir ten bėginėjam.

Tau, tėtat garbings! pirmykščios tavo lėlatės

Daug dyvų bei daug neregėtų štukų padarė,

Ik po tam iš tų lėlių pulkai prasidėjo

Ir kaip mūsų žiopliai tavo biedną kvaršino galvą.

Tu su savo Ieva juk dar nebuvota bandę,

Kaip jūsų veislės pulks ant svieto šio prasiplatins

Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams.

Ale ką mislijo Ievutė, tavo pačiutė,

Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo

Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė

Ir prastai suvystijus į pašalį kišo?

Ale, žėlėk dieve! kiek džiaugsmo judu sulaukėt,

Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis

Barės rūstaudams ir brolis numušė brolį?

Ak Adom! tu, peržengdams prisakymą dievo,

Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą.

Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom,

Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga

Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja.

Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete,

Turim jau visaip, kaip taiko dievs, pasikakint.

Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,

Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.

Ant žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė,

Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin,

Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai,

Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis;

Vei! ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę

Uostysim ir garbinsim pavasarį margą.

Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt,

Kad turėsim su vargais į baudžiavą trauktis.

Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabensim,

Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego;

Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim.

Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką,

Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus

Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant

Ar kad orai mus daugsyk visoki nugandins!

Skubinkimės, eime nugaminkim reikalą kožną!

Orei žagrių reiks, palyčių beigi noragų;

O akėčioms reiks negelių bei bingusių kuinų.

Žinom juk, ką jaučiai mums rėplodami riekia,

Kuinai tur, kad liepiam jiems, skraidydami trupint."

"Rods, - tarė Slunkius, - vėl bensyk su padėjimu dievo

Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom.

Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,

Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.

Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,

Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.

Ogi dabar, žėlėk dieve! jau vasara randas

Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis.

Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;

O mano motė (žinot juk, koks moterų būdas)

Vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia.

Aš vaitodams vis ir tokią bėdą matydams,

Ak! močiute, tariu, bensyk ir verkusi liaukis;

Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus.

Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,

Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams;

O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!

Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams,

Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą,

Kaip tūls žirgs durnuodams ir piestu šokinėdams;

O kiek sykių dar iškadą sau pasidaro.

Ant! smalininks, saikėt ir išparduot savo smalą

Per kiemus pamaži važinėdams, kirkina ratą,

O tiktai nusipelno jis sau pinigą grečną.

Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams

Ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!

Tėvs mano Kubas taip glūpai kol gyvs nepadarė,

O ir jo tėvs Stepas taip gyvent nemokino.

"Vaikai! - rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs

Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, -

Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti,

Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom.

Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.

Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais,

Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą."

Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau

Ir, kol gyvs krutėsiu, jų kasdien paminėsiu."

Tas durnas kalbas visi girdėdami būrai

Gėdėjos; bet Pričkus jam drąsa pasakydams:

"Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.

Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,

Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.

Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė,

Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau,

Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.

O kieksyk tave vakmistras kone visą nulupo

Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą traukeis.

Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams,

Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei;

O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi?

Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai

Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,

Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,

Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim;

Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs,

Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą:

Nes be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo,

O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.

Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint,

Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint.

Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį

Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokinkim:

Nes, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs,

Tur visiems pasakyt, kad vėl jau vasara grįžta.

Tu žioply Merčiuk! dėl ko juokies išsišiepęs?

Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis?

Tu dar nebandei, koktu, kad stengiasi margis

Ar nusiminęs žalis tikt vos vos rėplinėja.

Tikt bandyk, koktu, kad amtmons pradeda rėkaut

Ir nesvietiškai prasikeikdams iltinį griežia

Tu nenaudėli Puky! taip jau susimislyk,

Kad tave Lauras arti nusiųs ant Kasparo rečių.

Tu kasmets juk nei razbaininks vargini jaučius

Ir nei koks lupiks galvijį kankini biedną.

Tikt baisu žiūrėt, kad kerdžius išgena bandą

Ir tavo jaučiai pro vartus vaitodami žergia:

Nes čia biedžius viens vos vieną paneša ragą,

O kits ten uodegos netekęs vos rėplinėja.

Andai vakmistras, pas mus skvieruot atsibastęs,

Klausė koliodams, kas biedžiams tiems nusitiko.

"Ak! - tarė Paikžentis, - Pukys juos taip pagadino".

Ak! tu neprieteliau, ką dirbi, ben susipraskie,

Ar tu jau visai padūkai taipo begyvendams?

Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad tavo margis,

Prie galvos tave tverdams, žagrę vilkti priverstų;

O paskui, tave visą jau smertnai nustekenęs,

Su šiaudų kūliu kaip jautį šerti pagautų

Ir mėsininkui sprandą tavo nusukt nugabentų.

Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad pasikinkęs

Nei koks jautis vilkt turėtumbei savo žagrę.

Taigi, žmogau, dėkavok už tai kasdien savo dievui,

Kad tavo laukis su dvyliu tau padeda dirbti

Ir kad kuinai tau akėdami žengt nesistengia.

Tverk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį,

Bausk jį, kad klausyt nenorės ir tau pasipriešys.

Tur klausyt, juk tam jisai tavo pašarą kramtė

Ir ištroškęs iš tavo prūdo vandenį gėrė.

Tikt saugokis, kad ne pats, be reikalo mušdams,

Su glūpais savo jaučiais į galvijį pavirsi.

Juk žinai, kaip biedžius toks už pašarą menką

Tau, kad jam grumzdi, pasilenkęs užžagrį velka;

Taip kad jam daugsyk seilėdams jo liežuvėlis

Iš karštų nasrų nei blėkas kaba nuo zūbų.

Jautis, kaip girdi, sau vargdams pašarą pelno;

O ir tą daugsyk, kad skūpas randasi čėsas,

Su maldelėms ir kone verkdams vos išsiprašo.

Ak mano gaidūs! juk ir mums taip jau pasidaro,

Kad mes, po darbų naštoms didei prisivargę,

Kartais dėl vargų vos sausą truputį kramtom

Ir iš klano su savo jaučiais vandenį surbiam,

Kur vabalai ir varlės su pasimėgimu maudos.

Ale nebok, gaidau! neverk permier nusimindams;

Juk viens miers, kaipo savo blogą sotini skilvį,

Kad tikt dievs sveikatą mielą tau dovanoja.

Taigi nurykim jau prastoką savo kąsnelį,

Ik ruduo po tam mums duos riebiaus pasivalgyt.

Ant žiūrėk tiktai! veršukai jau šokinėja;

O ėryčiai su paršukais žįsdami spardos.

Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų;

Tikt palūkėk, margi vištyčiai tuo pasirodys:

Nes šlekutė su baltžande jau pasičypsin,

Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan.

Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislę

Ir besikloniodams vaikus krūvon varinėja.

Ba! mėsos visokios ir šulnų smagurėlių

Virt ir kept gardžiai jau daug visur pasidaro.

Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai!

Rūpinkitės akylai, kad užardami lauką,

Daug visokio sau išbertumbit vasarojo.

Juk negali maitintis vis vienais riebumynais;

Ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus.

Todėl tur kiekviens, šventes pavasario švęsdams,

Kas ant čielo meto reik, taipo pasirūpint,

Kad kožna diena, nusikandus savo dalyką,

Dar ir sekančiai n'užmirštų reikalą skalsint."

Rods, - tarė Blėkius, - ką mes pernai sau nusipelnėm

Ir zopostui savo namams kampe pakavojom,

Su žiema jau baigias ir visur išsituštin.

Vei! kaip skūnės, kur mūsų lobiai buvo sukrauti,

Nei pūstynės stov ir maisto viso neteko;

O aruodų krūvos jau taipo pasibaidė,

Kad kisielių virt ir skanų šiupinį pleškint

Nieks nesiliko, kaip tiktai skūpa mažumėlė.

Ant pašaliai visi, kur ropės irgi repukai

Su kitais viralais zopostui buvo padėti,

Taip išsituštino jau, kad mes, kasydami galvas,

Vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint.

Ak! jūs kumpiai, jūs dešrelės su lašinėliais,

Mes kone verkiam jau, kasdien paminėdami jūsų."

"Tič! - tarė Pričkus jam, lietuviškai pasakydams,

Eik, žioply! Tu juk kasmets dėl ėdesių skundies.

Kas tau kalts? Kam vis, sulaukęs rudenį riebų,

Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą,

Kad prieš Mertyną tikt vos paršuks pasiliekti?

Čedyk, neprieteliau, kol riebų šutini puodą,

Tai tau kūdą nereiks prisikaist, kad vasara grįžta.

Taigi nutverk iš naujo vėl dėl ėdesių darbus

Ir pelnykis ką sukriai dėl rudenio rudo.

Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori;

Juk neprivalo jį tau duot, negavusi nieko.

Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais

Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos;

Ale grūdelis gers nesiranda, kad nepasėji.

Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji,

O burokų bei lapienės niekini garbę.

Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą,

Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą.

Eik, žioply! eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą.

Sėk miežius, pupas, grikus su didele sauja;

Ir avižų n'užmiršk, kad sėdams išberi grūdus:

Nes kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia.

Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą,

Juk žinai, kaip skanūs jie, kad šiupinį valgai.

Ai! kaip daug jie mums per metą skalsina duonos.

Ir kanapėms duok ben kokį sklypgalį lauko;

Gėdėkis šykštuot! ir tokio reikalo reikia.

Ar ne gerai, kad pats sau grečną nuveji virvę,

O pinigėlį delmone kytriai pakavoji?

Sėk linų, kiek Gryta norės; minau nesivaidyk!

Juk žinai, kaip vis daugiaus nor moterų būdas,

Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia."

Ale nepeik, minau! permier tą moterų provą!

Ar ne smagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės

Žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ūžia?

Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus,

Skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes?

O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia,

Taip kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų.

Ak! kad visos moters taip kytriai padarytų,

Mislyk tikt, ar būtų tiek nuogų nabagėlių?

Ak išties! mūsų būrai, nei rėdyti ponačiai,

Dar su dumčiais vokiškais susisėst užsigeistų.

Ir prancūzai juos toliaus išpeikt negalėtų.

"Rods, - tarė Pričkus, - vis tiesa, kas čia pasakyta.

Aš kaip šulcas per kiemus ilgai jodinėdams,

Daug įsitėmijau, kaip daro mūs gaspadinės,

Kad žiemos čėse ką verpt krūvoms susisėda.

Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi,

Kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas.

Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa,

Kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta

Ir besijuokiant koja vindą sukt pasiliauja.

Taip šūtkas betaisant štai žiema pasibaigia;

Ogi pavasaris, atžengdams su vasara miela,

Atliktų žiemos darbų visur pasigenda.

Pimė rengias aust, o Jekė mest pasisiūlo.

O ką mes ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo?

Taipgi namai visi paskiaus nuogi pasidaro,

Kad su buksvoms lopytoms vyrs vos užsidengia,

O vaikai ant ūlyčių nuogi bėginėja."

Moters, jūs nenaudėlės! tai jums parašyta.

Bet jūs prietelkos, jūs viežlybos gaspadinės!

Jus neprivalot dėl tokių kalbų nusigėdėt.

Tos tesigėdi tikt, kurios tingėt nesigėdi.

Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,

Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;

Jums garbė, kad staklės prieš pavasarį trinka

Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia;

Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti,

Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.

Ale nevenkit dar daugiaus kaip reik pasipurtint.

Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.

Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą,

Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit!

Ogi nagan spatelius greitus bei lopetas imkit!

Vei! kaip kurmiai, šen ir ten vartydami žemę,

Jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti.

Rods tiesa! visaip reik pilvui reikalą provyt.

Jam negana, kad tikt iš viršaus jį dabinėjam;

Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint.

Todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonios,

Kad jūsų mylista juos vėl apdengt nepatingot

Ir trinyčius naujus, buksvas bei marškinius audėt.

Bet daugių daugiaus jie garbins jūsų malonę,

Kad jie, su nauju rėdu česnyj susisėdę,

Lašinius ir dešras su jūsų viralu valgys.

Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas!

Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;

Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;

Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais

Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!

Taip besipurtindamos linksmai pavasarį baikit,

Ik jau prie kitų darbų jums vasara šūkters.

Vasaros darbai

"Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs;

Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą;

Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;

Sveiks, dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių

Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink.

Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin

Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.

Tam dieve duok! sulaukt kasmets pavasarį sveiką,

Ogi, pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą."

Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams

Ir, kas reik atlikt, pamokindams sveikino Pričkus.

Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana dievo.

Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs

Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo,

O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs dievui

Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, -

Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,

Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!

Kas iš to, kad tūls Mikols, išputusį pilvą

Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams,

Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta,

Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta!

Kas iš to, kad Diksas nuogs pas kupiną skrynę

Klūpodams ir vis vaitodams garbina skarbus!

O nei grašio sau, kad reik, išimti nedrįsta,

Bet nei bloznas vis nedarytą viralą srebia

Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo.

Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai

Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim;

Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.

Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena,

Kad mus atlankyt pamaži vėl vasara rengias.

Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra piaujas;

O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.

Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?

Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?

Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus

Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.

O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai,

Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,

Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.

O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį

Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam,

Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas.

"Rods, - tarė Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs, -

Dievui būk garbė! sveiki pavasarį baigiam

Ir visi drūti pargrįžtant vasarą matom.

Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė

Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,

Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.

Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.

Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,

Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.

O kiek jų darže žmogaus ranka nusiskynė

Ir, grožybėms jų margoms trumpai pasidžiaugus,

Jaugi suvytusias ir nederingas išmetė laukan.

Bet taip ir paukšteliams mūs linksmiems pasidarė.

Ką gegužė pakukavo, ką lakštingala suokė

Ir ką vieversiai poroms lakstydami žaidė, -

Tai jau baigias vis ar jau visai pasiliovė.

Daug gyvų daiktų, kurie lizde prasidėjo,

Tėvą su moma prastoję penisi patys

Ir dainas savo tėvų atkartodami čypsi.

Taip trumpam čėse nei naujas sviets pasidarė.

Tokius aš dyvus kaip sens žmogus pamatydams

Irgi dūsaudams iš širdies, tuo šūkteriu graudžiai:

Ak! tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio.

Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,

Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

Taip, iš viso taip, ir mums biedniems pasidaro.

Mes (taip pons, kaip būrs), lopšyj verkšlendami biedžiai,

Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom.

O paskui, kad čėsas jau žydėti pareina,

Štai viens kaip ponatis poniškai šokinėdams,

O kits būriškai kaip būrvaikis bėginėdams,

Jaunas savo dienas glūpai gaišindami lošta.

Bet štai! kad ūsai pirmi jau pradeda želti,

Ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti,

Ai! kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims.

O kieksyk, linksmai šokinėjant ir besispardant,

Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia

Ar su karštlige dar tikt macką pasuka biedžių.

Bet ir klapams, ir mergoms ji gatavą dalgį

Aštrina vis ir, jauno jų n'atbodama veido,

Kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės

Su grožybėmis visoms į nieką pavirsta.

Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis

Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms."

Taip besipasakojant, štai vakmistras pasirodė

Ir besispardydams taip baisiai keikti pagavo, -

Kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo.

"Kad perkūns, kad velnias!" Ai žmogau, pasimislyk!

Kam dūksti taipo, kam keiki taip išsižojęs?

Ar tave patį jau šėtons padūkino visą?

Neprieteliau! kam plėšais taip, kas tau pasidarė?

Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti pradėjo,

Kad visoki paukščiai po dangum nusigando.

Syveida kytra nulenkus uodegą bėgo;

O sturluks, ausis iškėlęs irgi drebėdams,

Į arčiausius krūmus vos nusikakino slėptis.

Bet ir rupuižės, ir varlės taip nusigando,

Kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko.

Žiurkės po kraiku su pelėms irgi pelėdoms

Dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo;

O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė.

Taip, ar girdit, taip tas neprietelius prasikeikė.

"Ak! - tarė Selmas, - jau per daug yr sviete bedievių,

Ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja.

Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą,

Poterių jau nemokėdams ar skaityt nenorėdams,

Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa.

O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,

Su visais velniais šeimyną ragina dirbti.

Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą

Su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnojęs,

Duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.

Taip jis su velniais išauštant imasi darbus;

Taip ir temstant jau kirmyt į patalą žergia.

Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia,

Tai jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs,

Poterių gėdis ir dangaus paminėdams juokias;

Ir, kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs,

Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja.

Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams

Ir kaip nulupts pusgyvis vargu rėplinėdams,

Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną,

Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia;

O tiktai, kaip žinom, taip kasdien pasidaro."

Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys,

Ir šaltyšius Pričkus tuo visiems pasirodė.

"Štai, - tarė jis, tuojaus skaitydams gromatą pono, -

Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia

Ir iš staldų jo išgramdyt mėžinį liepia.

Todėl jau vežimus kaip reik taisykite kožnas

Ir su šakėms bei kabliais atbėkite greitai.

Žinot juk visi, kas mėžiant puolasi būrams,

Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą.

Aš, kad dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams,

Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosiu,

Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokinsiu."

Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko

Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,

Skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt.

O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,

Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.

Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę

Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.

Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,

O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs,

Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;

O bernai visi, naujas vyžas nusipynę

Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,

Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko.

Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.

Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka

Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint,

Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.

Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvit.

Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,

Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,

Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.

Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų

Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų.

Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime sviete!

Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;

Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.

Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,

Spiaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;

Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.

Ale nabašninks amstrots taip nedarydavo būrui;

Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.

Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;

Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,

Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.

Jis nesakydavo "tu", bet vis pasakydavo "jūsų";

Ir iškoliodams jis vis ištardavo "jūsų":

Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot.

O kad kartais šį ar tą reikėdavo garbint,

Tai jis tam lietuviškai padarydavo garbę.

Ale dabok, brolau! aš tau daugiaus pasakysiu.

Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia,

Ir kaip biedžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,

Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti.

Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti!

Vasara, juk žinai, kasmets tikt vos pasirodo,

Štai kiekviens žioplys jau būrą pradeda stumdyt.

Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią,

Kaip gaidys vištas guiniodams, gandina žmones;

Ale jo tarnas Diksas dar baisiaus pasipurtin,

Kad jis, kardpalaikį nei pons prie šalies prikabinęs,

Tarp baudžiauninkų mudraudams rėkti pagauna;

Nės jis vis kytriaus už poną nor padaryti

Ir aukščiaus už jį, tikt mislyk, veržiasi sėstis.

Ar tai švankus darbs, ar reik taip viešpatį niekint?

O kad bloznas toks savo ponui taip išsišiepia,

Ar dyvai, kad būrą jis jau visą suėda?

Juk žinai, brolau, koktu, kad svilina saulė

Ir kad, prakaitui srovėms per nugarą teškant,

Jau ir blogs skilvys dėl pietų pradeda skųstis;

Rods ir jam perlenkio reik kasdien pasitiešyt.

Ale kuomi gal biednas būrs savo vėdarą linksmint,

Kad jam plutos tikt ir kėžas vos pasiliko.

Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs

Ir ištroškęs, jau malkelio gert užsigeidžia.

O ką gers, kad skinkio jam nei viens nepasiūlo?

Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nušokęs,

Ištisas ir didei dūsaudams vandenį laka,

Kur vabalai visoki su varlėms šokinėja;

O štai Diksas su lazda dar muša nabagą.

Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?

Ak, su tavim jau ir linksmybės mūsų prapuolė!

Ak tėtuti! tavęs kasdien kiekviens paminėdams

Ir dūsaudams, taip nesvietiškai nusiverkia,

Kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo;

O kiti dėl to, veik proto viso netekę,

Baudžiavą, kaip jiems reik, atlikt jau nedera biedžiai.

Rods ir tu, baudžiauninkus į baudžiavą guidams,

Ne tingėt, bet dirbt liepei, kaip puolasi būrams:

Nėsa karališkas provas ir visą rabatą

Kožnas tur, kaip tarnui reik, viernai pasisavint.

Ale nesvietiškai būrus įžeist negalėjai.

Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;

Ir, kad Diksas mus per daug užnikdavo dovyt,

Tu kaip tėvs meilings užstot mokėdavai žmones.

Ypačiai kad javelius nuvalyt prisiartino čėsas,

Ir laukų darbai mus į laukus suvadino,

Štai tavo rūpesčiu tuojaus išbusdavo kožnas;

Taip kad kartais per naktis miegot negalėjai

Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai.

Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno,

Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti;

Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom,

Tuo tavo tarnas mus gaivint atveždavo bačką.

Ak pon amtsrot miels! dėl ko mums numirei pernai?

"Stui, - tarė Prickus, - jau ben sykį paliaukite zaunyt

Ir ben gėdėkitės tokio netikusio būdo.

Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit;

O paskui akli bei proto viso netekę

Nei vaikus augint, nei darbus dirbt negalėsit.

Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis,

Sveiks dar irgi pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams,

Ašarų mums per daug ir raudą didę padarė.

Juk ir aš kelias naktis miegot negalėjau

Ir daug ašarų rietančių nei košte pakošiau.

Ei kieksyk! deivių baukštints iš patalo šokau,

Kad man jos tamsoj su ragais margais pasirodė

Irgi praryt mano dūšią vis į patalą siekė;

Todėl iš bėdos nusipirkęs didelę pūčką

Irgi paprovijęs ją po galvų pasidėjau.

Štai! po tam mane jau daugiaus negandino deivės,

Ir aš naktyj rėkaut ir durnuot pasilioviau.

Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų

Su naujienoms žiurkių bei nuplikusių žvirbliu

Ir kas dar daugiaus tokių dyvų pasidarė -

Vislab ant laktos, kur vištos tupi, padėję,

Skubinkimės pirmiaus iš staldų mėžinį kraustyt,

O paskui, kas dar daugiaus tokių dovanėlių

Ten ar čia bus sudrėbta, viernai pavalykim.

Kam juokies, žioply! girdėdams mandagų žodį?

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,

Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,

Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.

Kam nesisūdęs ir n'užsidaręs nesrebi sriubą;

O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso

Ir pardovytoms dirvelėms uždarą taiso?

Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,

O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!

Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;

O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.

Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams

Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,

Lygiai kad toksai.be būrų gal įsiremti

Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.

Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų

Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.

Taigi nebokite, klapai! kad, išmėždami šūdus,

Kartais dėl visokių kvapų turite čiaudyt

Ir kad jūs stalde daugsyk klampodami stenat.

Rods darbelio jūsų ponačių lepusi nosis

Baidos ir vis poniškai užkumpusi juokias;

Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji nusilenktų,

Kad barščius nedarytus ir prisvilusią gručę

Taip, kaip biedžiai mes, kasdien į vėdarą kištų

Ir su mumis drauge prisivargt į baudžiavą suktųs."

Pričkau! ką kalbi? ar ponams taip pasakysi?

Ar nežinai, kad būrs, iš tolo poną pamatęs,

Tur kepurę nuvožt ir poniškai pasikloniot?

O tu dar drįsti jiems taip durnai pasitursint?

Ar nebijais, kad jie dėl to tau sprandą nusuktų

Argi nutvėrę prie plaukų stalde pakabintų?

Sviete rods visur randi netikusį žioplį.

Jis nekyšo tikt vis po surukusia skranda;

Bet ir po šilkais daugsyk jis juokiasi glūpas.

Taigi nedyvykis, kad kartais drimelį puikų

Zaunijant girdi. Jis taip glūpai nedarytų,

Kad jo tėvs jį būt mūsų darbus dirbt pamokinęs.

Jaugi gana šiamsyk stalde pas mėžinį šūtyt;

Dar ir pievoms reiks, ir dirvoms ką pasakyti.

Vaikai, skubinkitės, ant vakars jau prisiartin;

O rytoj reikės pamaži dalgius pasiprovyt.

Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia?

Ak ir čėsas bus; Joninių didelę šventę,

Kaip kiekviens žinai, poryt viešėdami švęsim;

O n'ilgai po to laukų trūsus nusitversim.

"Ak! - tarė Krizas, - rods dar daug mums reiks pasipurtint,

Ik visur savo būriškus atliksime darbus.

Ale, žėlėk dieve, kaip gal vargings gaspadorius

Iš bėdos išsirist, kad jam šeimyna neklauso.

Aš, girdėk, brolau! šią kiaušę žilą sulaukęs

Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs,

Daug dyvų ir daug naujienų tau pasakysiu.

Tėvs mano Krizas numirdams mane mažą paliko;

O našlė moma maitintis ubagais ėjo;

Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui,

Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko.

Taip aš, valandą viernai jo kaimenę ganęs

Ir dėl smarvių bei biaurybių daug prisivargęs,

Jau po tam akėt ir žagrę sekt panorėjau.

Nės aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau,

O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau;

Todėl padarynes visokias vos pažiūrėjau,

Štai jau, mislyk tikt, jas taip išdrožti mokėjau,

Kad tūls bernas sens dėl to didei nusigando

Ir besigėdėdams saugojos man pasirodyt.

Rods negražu žiliems bernams ir didelė gėda,

Kad juos koks bernuks glūpoks apgėdina dirbdams;

O štai dar algos tokie daug dolerių tyko

Ir vis pasėlio daugiaus išveržt nesigėdi.

Ak! kur dingo Prūsuose barzdota gadynė,

Kaip slūžauninks dar už menką pinigą klausė.

Aš, dar vaikpalaikiu glūpu pas Bleberį būdams,

Daugsyk dyvijaus, kad koks turtings gaspadorius,

Su bernais kasmets suderėdams, dolerį siūlė;

O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas

Kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo;

O kad kelnes jiems ir dvi vyži pažadėjo,

Štai jie dar už garbę tą didei dėkavojo.

Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė

Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,

Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto;

Taip kad klapai vyžų, viežlybai padarytų,

O mergaitės krosytų marginių nekenčia.

Klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais,

O nenaudėlės mergaitės su kedelačiais,

Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.

Taip lietuvninkai savo viežlybumą pražaidė.

Bet ir mūs valgius, lietuviškai padarytus,

Tūls išdykėlis nenauds išpeikt nesibijo.

Tėvai mūs kytri, kisielių virdami skanų

Ir su pienu jį šeimynai duodami valgyt,

Didelį savo namams visiems padarydavo džiaugsmą.

O kad šiupinį kartais jiems išvirdavo tirštą

Ir lašinių kokį šmotelį duodavo priedams,

Ak! kaip girdavo sotinti bernai gaspadorių.

Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiodams

Ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą.

Tikt girdėk, brolau! kaip man biednam pasidarė.

Aš, kone penkiasdešimts metų šį savo namą

Viežlybai valdydams ir niekados nepateikdams,

Ponams taip, kaip būrams, vis įtikti mokėjau;

Tikt šeimynai ant garbės padaryt negalėjau.

Man šykštums klasta, kad šutinu didelį puodą;

O kad reik padalyt, šmotus vis kyšteriu riebius.

Todėl vos dyvai, kad kartais mezliavą mielą

Užmokėt n'įmanau ir amtmons išbara visą

Ar nesvietiškai supykęs muša per ausį;

O štai man daugsyk dėl čyžės taip pasidarė.

Bet ak! kaipgi galiu mokėt, kas reik, savo ponams,

Kad nelaba šeimyna jau mane visą suėdė?

Ak! man biedžiui jau beveik reiks ubagais eiti.

Karvių bei avių, bei jaučių didelį pulką,

O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau,

Kad jau vos žinojau, kur skūras pakabinti.

Tikt užvakar dar priėsdint pamušiau bulių,

Nuo kurio ik dienai šiai (tikt gėda sakyti)

Vosgi ragai su kaulais ir skūra pasiliko.

O štai, vemdami dar, veršienos jau prasimanė

Ir didei mane gvoltija, kad aš paskutinį

Ir vienturtį veršį jiems mėsinėt pažadėčiau.

Bet ir dėl algos taip jau kasmets pasidaro.

Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti

Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)

Kaip biaurėstis koks kasnakts į patalą meža

Ir kiaules penkias kaip reik negal paganyti;

O štai ir toksai utėlius dolerių tyko,

Kad jį kartais šūtydams samdyti pradėsi.

O ir tarp bernų taip jau tūls valkata randas,

Kurs akėčias ir kas žagrei reik nepažįsta

Ir prie ragų kumpų nutvert margiuką nedrįsta.

O kad mūdraudams koks bulius pradeda baubti,

Tuo taipo nusigąsta, kad jo padreba kiškos;

O štai toks žioplys, daugsyk didei pasipūtęs

Ir savo darbus bei nešvankų madarą girdams,

Raukos dar, kad jam algos, kiek nor, nežadėjai.

Tikt bandyk ir siūlyk jam, kepurę nuėmęs,

Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt,

O paskui girdėk, kaip bloznas toks įsirėmęs

Dar ir pasėlio brangaus išveržt nesigėdės.

Bet, kad dirbt ką reik, visur dyvai pasidaro.

Vagys vos mėsos grečnos gardžiai prisiėdė

Ir saldžių koštuvių vos dosniai prisigėrė,

Štai jau vieną ten, o kitą ten pamatysi

Kniūpsčius už tvoros ar po pašiūre betimsant.

Kartais neprieteliai taipo pasislėpti numano,

Kad visur ieškodams juos atrast negalėsi.

Šauk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą:

Ans, Jokūb, Ensky! kur bastotės prisiėdę?

Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot.

Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko,

Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga;

O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot?

Kas jau bus iš mūs, kad taip gyvent nesiliausim?

Ale nelauk, kad jie kampe, girdėdami balsą,

Tuo kaip reikia pašoks ar veik atsilieps gaspadoriui.

Ak! nemislyk taip! kampe dar juokiasi smirdai;

Ar, kad jiems vertai grumzdi, vis keikdami baras.

O dar to negana; bet jau ir mušt pasikėso.

Juk žinai, brolau! kaip pernai valkata Slunkius,

Jomarke brangvyno stuopą visą nurijęs,

Man iš papykio kone visą nupešė kiaušę.

O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs,

Su kitais draugais pasiritę nugarą skalbė,

Taip kad man kelias nedėlias sirgti reikėjo.

Tai margi daiktai! kad jau plaukai pasišiaušia."

Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,

Ir visur rėksmai "šok, kirsk, grėbk, krauk" pasidarė.

Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo,

Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.

Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,

Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.

Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė

Ir visoms lankelėms raudą didę padarė,

Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo

Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.

Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,

O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.

Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,

Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas;

Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą.

Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai

Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs,

Kad jis naktyj, ant tamsių laukų klydinėdams,

Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė

Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.

Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams,

Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo,

Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė.

Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo

Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo;

Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs,

Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas.

Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs

Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,

Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.

O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams

Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,

Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;

Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,

Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė

Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)

Šnypšdams ir rėplinėdams vis su piautuvu kirto;

Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,

Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.

Man dėl to besidyvijant, štai Kasparo tarnas,

Iš rugių kiaules guiniodams, man pasirodė.

"Kas tai? - klausiau jį, - kieno ta dvylika paršų?" -

"Tič! - tarė jis, - nerėkauk taip, tai Kasparo kiaulės;

O rugiai Plaučiūno, kurs ant! piautuvą plaka.

Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams

Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena."

Ak! kad jau gaspadorius pats vos gyvs pasijudin

Ir nei utėlė kraujų prisisiurbusi slenka,

Ką jau bernas veiks, kad jam jis lieps pasipurtint?

"Ak, - tarė Paikžentis, mokinto Bleberio bernas, -

Mans gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai

Ant česnių su jumprovoms durnai šokinėja

Ir aklai prisisurbę būrams gėdą padaro;

Juk ir būrų daug jau jiems prilygt nesigėdi;

Dingojas, kad vis garbė, ką garbina ponai,

Ir kad vis kytrums, ką jie pliuškėdami plūsta.

Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę

Kabiar ir varles visokias svetimas ėda;

O prisiėdę jau bei rinčvynio prisikošę,

Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugauna.

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi branyt

Ir besišypsojas, kad Krizas Krizą prigauna."

"Eik, nezaunyk taip", aš, jam drąsa pasakydams,

Dyvijaus jo kalbai, tuo nuo jo nusigręžęs.

Sako rods mieste, kad būrai menk išsimano

Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės

Tikt biauru kalbėt ėsą bei gėda žiūrėti;

Bet, kas taip šveplen, tas būrą dar nepažįsta.

Vierykit tikt man, kad tūls vyžas užsimovęs,

Su protu daugsyk apgauna didelį poną;

Tikt nedrįsta biedžius vis kaip reik pasakyti.

Taip bedūmojant man, štai vėl niūkims pasidarė.

Rodės man išties, kad jaučių kaimenė bliovė,

O štai vaikpalaikiai Plaučiūno parnešė plonį.

Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisirėkia,

Kad jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję,

"Plonį nešam!" būriškai šokinėdami suokia.

Taip ir vaikpalaikiai Plaučiūno savo tėtačiui

Garbę su šiaudų kūliu padarydami rėkė;

Nės grūdelius lauke jau vėjai buvo nudaužę,

Taip kad tikt šiaudai į mėšlą mest pasiliko;

O štai dar raspustą jie padaryt prasimanė.

Merčius su Lauru mergas į vandenį vilko;

O Pakulienė su Lauriene tuo pasitiešyt

Vyrus ir vaikus su pilna milžtuve plovė.

Taip besidarkant jiems ir kiauliškai besimaudant,

Barnys su nesvietiškais vaidais pasikėlė.

Lauras, jau per daug mirkyts, tuo piną pagavo;

O Laurienė su Pakuliene lopetas ėmės.

Taip besikėsant jau, tuojaus Plaučiūns pasirodė

Ir, grečnus lašinių šmotus kožnam padalydams,

Papykius durnus ir vaidą visą nutildė.

O po tam savo namą jau viernai čestavojęs

Ir kaimynus iš visų kampų suvadinęs,

Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo,

Kad jau su visais svečiais po suolu nupuolė.

"Ak! - tarė Selmas, - jau toktu su mūsų gadyne,

Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo.

Rods ir tarp lietuvninkų tūls randasi kiaulė,

Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia;

O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias.

Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai

Ir savo dievaičius iš strampų sau pasidarę

Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė,

Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažindami dievą,

Daug nešvankių ir durnų daiktų prasimanė.

Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai,

Mes lietuvninkai taip baisiai ryt nesigėdim,

Kad ir vokiečiai glupoki tur nusidyvyt."

Selmui taip besiraukant, štai pakamorė suriko:

"Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos,

Ir stulpai saulelės ant debesių prasiplatin.

Ką mums rūp Plaučiūns - tesižino jis supelėdams.

Bėkim skubinkimės greiti suvalyt vasaroją.

Ant! jau baltuoja laukai, ir vasara baigias,

O vasarojas mus dalgius vėl ragina provyt.

Pupos pernokusios, o žirniai jau susiraukia,

Ir iš ankščių jų byrėt jau pradeda vaisius.

Ar ne grieks, žmogau! kad dievo tos dovanėlės,

Dėl kurių besidovydams taip daug trūsinėjai,

Argi ne grieks, kad jos ant lauko tur išsigvildyt?

O kas bus iš mūsų, kad, neturėdami žirnių,

Žiemą su vaikais užsigeisim šiupinio valgyt?

Avižas ir miežius taip jau kone sulesė paukščiai;

O kas liko dar, jau kiaulės sau pasisavin.

Taigi dabar glūpai kisielių visą pražaidėm,

O kruštinių bei kruopelių vos paragausim.

Ar ne gerai mokinau nuolatai suvalyt vasaroją;

Bet jūs nei užkurtę man klausyt nenorėjot.

Taipgi dabar kisieliaus jau ir šiupinio gloda.

O ką veiksim, kad mums reiks į baudžiavą trauktis

Ar žiemos čėse su pradais akselį provyt?

Patys į laukus tuščias kašeles nusinešim;

O galvijams vargstantiems, neturėdami pradų,

Iš bėdos pietums nedarytą pašarą duosim.

O jūs moters, ar ir jūs taip jau pasileidot?

Kam linų raut ir kaip reik iškaršt nesirengiat?

Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės

Iškarštus linus į lauką jau nugabena

Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?

Moters! jūs lietuvninkės, ar jau nesigėdit,

Ar nesigėdit, kad jums vokiškos moteriškės

Su dailiais darbais ant lauko gėdą padaro?

O kas bus, kad čėsas verpt ir aust prisiartins,

O lineliai jūs ant lauko bus pasilikę?

Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,

Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė

Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.

O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,

Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.

O jūs vyrai! kam gi nenaudėlių moteriškių

Ir išdykėlių mergų raspustą nedraudžiat?

Ar jau norit vokiečiams nuogi pasirodyt

Ir kaip drimeliai ant šlovnų česnių nusigėdėt?

Jūs apjekėliai! ar jau visai nesuprantat,

Kokią sau ir mums visiems padarysite gėdą,

Kad su buksvoms lopytoms į baudžiavą žergsit

Ir mišion sudriskę bei skaroti nukaksit?

Ak! ben gėdėkitės tas gėdas sau pasiprovyt

Irgi pačias kaip reik linų raut guikite greitai.

Ant dar liko kiek, kur kiaulės knist nenukako.

Mažu kas autams ar mazgotėms dar pasiliko;

Ale padurkams jau ir kelnėms gloda zuposto.

Vei ir grybų jau, žėlėk dieve! neragausim:

Juk, anot ano, juos vokiečių gaspadinės

Su ketvirčiais vis džiovint į kakalį šauja.

Plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų,

Jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių

Bėgdamos į gires jos sau taip daug prisirovė,

Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių

Kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo;

O kas liko dar, zopostui sau pakavojo.

Taigi dabar tikt šungrybiai dar mums pasiliko.

O ką gi veiksim, kad barščius ar šiupinį skanų

Virt užsigeisim, ogi pagardint juos negalėsim?

Žinot juk, kaip grybas, kad jį moki paprovyt,

Viralus ir avižų kruopas užgardina šauniai.

Bet ir su riešutais saldžiais taip jau pasidarė.

Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,

Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.

O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,

Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį

Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.

Vyrai rods tokių gėrybių menk užsigeidžia.

Jiems tabakėlis, kad ir visą butą prismirdin,

Tikt gardesnis, kaip visi riešutai gardžiausi.

Boboms mūsų bedantėms jie taip jau nepritinka;

Ne, gaidau! nesiūlyk joms, kas joms nepareitis.

Dantys juk, anot ano, sukrošusių metų

Riešutį perkąst ir kramtyt jau nedera boboms.

Ale nereik dėl to dar tą niekutį paniekint.

Mergos visos ir visi jauninteli klapai

Tas gėrybes juk kramtydami garbina skaudžiai.

Žiemą, kad vakarais Katryna snausdama verpia,

Paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą;

O kad Jekė su Pime daug plūst nesiliauja,

Tuo riešutų krūva, kad jos į gomurį kiša,

Jų glūpas šnektas ir zauną visą nutildo.

Ogi dabar kas bus, kad mūsų moterų gaujos

Su mergoms ką verpt susisės pas kakalį šiltą,

O riešutų nebus, ir dantys grieždami šypters

Taip pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių,

Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.

Taip žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim."

"Stui, - tarė, kaimynkas viernai užstodama, Jekė, -

Moters! ar jau mes visai pasiduosime gėdai?

Kas tai per niūkims? Dėl ko taip rėkiate, vyrai?

Ar visai dūšeles jau norit mūsų nudovyt?

Kas jums rūp linai bei brauktos pakulų grįžtės?

Rūpinkitės tikt už laukus, už pašarą žiemai!

Ant ateina jau Mikielės didelė šventė

Ir su jąja podraug biaurybės rudenio šlapios;

O vei dar nevalyts ant lauko stov vasarojas,

Irgi kanapės vėjų parblokštos svyrinėja."

Taip besipriešijant, štai! vakmistras pasirodė

Ir su juom Šlapjurgis bei Pakulūns pakamorė.

Tuos baisingus tris svečius pamatydami būrai

Taip nusigando, kad tuo vaidytis užsimiršo;

Bet pons vakmistras, tuojaus beržinį nutvėręs

Ir bais rėkaudams, taipo kalbėti pradėjo:

"Jūs baudžiauninkai! girdėkit, ką pasakysiu;

O jūs moters su mergoms, laikykite burnas.

Mes, kaip užveizdai ir ponai jūsų statyti,

Vasarai ir laukų darbams visiems besibaigiant,

Jus graudent ir tėviškai pamokint užsimanėm.

Dievs visagalįsis, kurs svietą visą sutvėrė

Ir mums žmogiškus, ūmus bei razumą davė,

Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas,

Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo,

Ir mums duonos daug, o bandai pašaro davė.

Žinot juk visi, koks blogas buvo zopostas,

Kaip saulelė vėl pas mus atgrįžti pradėjo

Ir mes būriškai laukus įdirbt susibėgom.

Dešros ir lašiniai su kumpiais irgi su sūriais

Baigės jau, o mes prastus išvirdami kąsnius

Uždaro dairėmės, visur mėsos pasigedę;

Bet kisielius ans gardus su šiupiniu mielu

Buvo jau visai ant stalų mūs pasibaigę.

O štai! kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm

Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė,

Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo,

O mes tuo gardžiai ką virt ir kept prasimanėm,

Ik po tam pašaliai visi pilnoki pastojo

Ir mes vėl šmotus grečnus išvirdami valgėm.

Taipgi dabar, vasarėlei mielai jau besibaigiant,

Kožnas viens bliūdus ir puodus pradeda tarškint,

Kad po tiek vargų ben kartą vėl pasidžiaugtų

Ir taip daug pardovytas dūšeles gaivintų...

Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėti,

Kurs tau ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant

Su savo dangiškais sargais kribždėti padėjo.

Vei! ką žemė tau viernai augindama davė

Ir ką sodai bei daržai žydėdami rodė,

Vislab jau, kaip pats žinai, kampe pakavojai

Ir iščėrausi, kad dievs laikys, žiemavodams.

Argi dabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti

Ir kasdien daugsyk tą šlovint irgi pagarbint,

Kurs taip daugel vėl iš naujo tau dovanojo?

Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmenė jūsų;

O po tam kas ponams reiks atlikt maloningiems

Ir kas šiuilėms ir bažnyčioms puolasi kyštert;

Ar kas man reikės mokėt, kad aš jodinėdams

Ir skvieruodams kartais jus lankyti pradėsiu.

Žinot juk, koktu, kad vakmistrai pasirodo

Ir būrus glūpus nešvankiai keikdami bara.

Taigi dabokitės ir mašnas čėsu prisikraukit,

Kad kožnam, kas reiks, į čėso reikalą tikrą

Čiuptert irgi nutvert tuojaus su sauja galėsit.

Taip mus atsiųsdams pons amstrots mūs maloningas

Mums jūsų mylistą šį kartą paliepė sveikint,

Melsdams nuoširdžiai visus čėsu pasrūpint,

Kad man jus skvieruot ir kartais pliekt nereikėtų:

Nės didei biednų širdis jo gailisi būrų.

Taigi dabar pasakiau, kas man pasakyti reikėjo.

O jūsų mylistai, kad švęsit rudenį riebų,

Daug linksmybių velydams, pasiliecavoju.

Tikt n'užmirškit irgi manęs ir mano namelių,

Kad pulkais susikviesit į česnis pasilinksmint.

Jaugi gana šiamsyk, jau mielą vasarą baikim

Ir prieš rudenį, kas mums reiks, nugamint n'užsimirškim."

Gana.

Rudenio gėrybės

Ak, saulelė vėl nuo mūsų atstodama ritas

Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.

Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;

O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.

Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut

Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.

Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo

Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.

Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,

O kitus atšilt į stubą ragina lįsti

Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.

Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,

Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.

Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą,

Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu.

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai

Irgi žemes biaurias išplėšdams teškina šmotais.

Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,

O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.

Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia

Ir biaurius purvus kaip tašlą mindami minko.

Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos,

Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus,

Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm?

Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom,

Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam,

Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.

Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos,

Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.

Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė

Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo,

Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė

Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė,

Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis.

Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi,

Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo.

Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka,

Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.

Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė

Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė

Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės

Ir savo peną be momos skraidydama gaudė,

Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė,

Kad jos nei žagarai sausi siūbuodami barška.

Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo,

O meška vaikus glūpus murmėdama žindė;

Ten, kur briedžiai draskančių vilkų nusigando,

O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;

Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų,

Ir varnai pulkais žąsyčius pavogė mūsų, -

Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai taipo pasidėjo,

Kad tikt varnos dar biaurybę rudenio garbin,

O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė

Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti.

Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms,

Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė,

Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!

Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė,

O ką vasara mums po tam augindama siūlė,

Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam

Irgi su puodais ar skauradoms virdami valgom.

O jūs žąsys, jūs niekus pliuškėdamos antys,

Eikit, maudykitės, pakol dar atviros upės.

Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot,

Bėkit, skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint.

Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo

Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;

Ne, mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.

Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius,

Ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus.

Gryta su Pime kampuoto titnago ieško,

O Selmykė sau iš autų purvelį svilin.

Bet Katrynė su Berge skauradą šiūruoja

Ir, kad daug ugnies ben veik po katilu degtų,

Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia.

Jekė su Maguže džiovintą pagalį skaldo,

O Enskys sausos malkelės atneša glėbį.

Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą

Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko;

Nes Astė pietums nupenėtą šutina gaidį

Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja.

Dočiui taip besilaižant ir didei besidžiaugiant,

Štai kvieslys puikiai rėdyts ir raits pasirodė

Ir visus svodbon ateit pas Krizą paprašė.

Svotų kožnas viens, tuojaus kepurę nuvoždams

Ir už garbę tą didei kaip reik dėkavodams,

Krizą pagarbint ir svodbon ateit pažadėjo.

O vei vos ašma diena po tam pasirodė,

Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė.

Steps su Merčium, kurpes sau naujas nusipirkę,

O Jons su Lauru, dailias vyžas nusipynę,

Rėdės ir svodbon nukeliaut kuinus pažebojo.

Ypačiai iš visų Enskys savo šimelį prausė

Ir, balnodams jį, prie šonų prisegė kilpas.

Taip išrėdęs jau žirgelio nugarą visą,

Tuo savo kulšis su nauju diržu surakino

Ir ant blauzdų svodbiškus sopagus užsimovė.

Moterų pusė kapos sūnelius palydėt pasisiūlė;

Nes ir jas kvieslys į česnį buvo pakvietęs;

Todėl jos taip jau, kaip reik viešnėms, išsirėdė.

Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė,

Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė.

Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas,

Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.

Kykas su nometu bei ploštė moterų rėdai,

Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims.

Bobos, šiukštu jums margų vainikų norėti,

O jūs mergos, vėl, minau, n'užsigeiskite kykų!

Taip, kaip girdit, didis pulks visaip išsirėdęs

Irgi nešvankiai klykaudama pas Krizą nukako.

Brizas tuo pasikloniodams pasveikino kožną

Ir, į savo namelį viežlybai suvadinęs,

Tuo pavitot visus brangvyno atnešė plėčką

Ir svotus linksmus meilingai ragino surbti.

Ale moma marčios visokių sunešė plyckų

Ir savo sukviestus svetelius taipo pamylėjo,

Kad keli jau būriškas šūtkas prasimanė

Ir viens valgydams pas stalą šūdą pasakė.

Taip pirmonės svodbiškas linksmai beragaujant,

Štai tuo svodbiškas bliovims visur pasikėlė,

Taip kad ir arkliai blogi šokinėdami žvengė.

O vei vėl tuojaus tas pats kvieslys pasirodė

Irgi beklykaudams kumelės nugarą daužė.

Tu nenaudėli, kam spardai kumelio šonus?

Ar negana, kad jį vos gyvą baudžiava lupo?

O tu su pentinais jam dar daugsini vargą?

Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną!

Juk girdi, rytoj reikės į girę važiuoti,

O poryt mažu reiks parvežint didelį pilvą.

Taip jam, kaip girdėjot, būriškai besispardant,

Štai tuo pro vartus rėdytą parvežė porą,

Ant kurios švents vyskupas pas dievstalį šventą

Vinčiavodams kaip reik žegnonę buvo padėjęs.

Gentys ir kaimynai, jau visi susibėgę

Ir jaunikį su marčia pasveikinę dailiai,

Tuo gardžiai pavitot į Krizo suvedė namą.

Krizas irgi močiutė jo, surukusi boba,

Gėrėjos didei dukters sulaukusiu svodbą.

Nės Ilzbutė, jų dukčiutė, buvo paskiausi

Ir prieg tam už šulco į Taukius nutekėjo.

Todėl tėvai jos, sukvietę giminę visą,

Tytveik daug dėl to kaštavos irgi steliavos.

Karvių tris berždžias, o jaučių du mėsinėjo;

Bet kiek kiaulių bei avių, mėsininks nerokavo;

Ale žąsų bei vistų vos viena pasiliko.

Tas mėsas visokias, šiaip ir taip sukapotas,

Krizo kukorius taip smarkiai pleškino svodbai,

Kad ant ūlyčių visur ūžims pasikėlė,

Ir kaimyns Pauluks dėl to didei nusigando.

Taip išvirtus jau valgius iš katilo semdams,

O pečenkas su kabliais iš kakalio traukdams,

Petras kukorius, kaip girdit, buvo sutaisęs

Irgi svečiams išalkusiems vis ragino siūlyt.

Tušė, staltieses tuojaus atnešusi plonas,

Svodbiškai kaip reik išrėdė didelį stalą.

O po tam kviesliai greiti daug sunešė valgių:

Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos,

Plaučių bei kepenų, bei daugel sutintų blėkų.

Svotams taip po tam Tėvemūs šventai pasiskaičius

Ir krikščioniškai pas stalą jau susisėdus,

Krizas savo svečius meilingai ragino valgyt

Ir, kaip dūšiai reik, pasisotint ir paslinksmint.

Štai tuojaus Enskys, ištraukęs didelį peilį,

Virtas ir keptas mėsas padalyt pasisiūlė.

Bet, kaip ponai daro, tranšieruot nemokėdams,

Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė

Ir skvarbydams ant torielių sumetė stukiais;

Nės prisirijęs jau nenumanė madagiai elgtis.

Ale svečių keli brangvynų pluk prisisurbę,

Tokius taip grečnus šmotus pamatyt negalėjo;

O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių

Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė,

Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo.

Nės jie mislijo, kad būrs, pas Krizą sėdėdams,

Kloniotis ir poniškai pasielgt neprivalo.

Taipgi bevalgant jau ir būriškai besidžiaugiant,

Krizas šūkterėjo; štai tuo tarnai pasirodė

Ir alaus macnaus su drogais atnešė bačką;

O kviesliai, su kragais svodbiškais susibėgę,

Pyvo sudrumsto malkus tikt košia, tikt košia.

Nės tirštoks alus, perdėm per gomurį plaukdams,

Ir tiršti malkai veikiaus prisotina skilvį.

Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę

Ir tirštų malkelių jau dosniai prisisurbę,

Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo

Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)

Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė.

Stepas nuo riebių kumelių daug pamelavo,

O Enskys savo poniškus išgarbino jaučius,

Ar kitaip glūpas šūtkas taisydami juokės.

Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams,

O Jokūbs, strūnas įtempdams, čirškino smuiką.

Ale Dočys, per daug prisiėdęs bei prisisurbęs,

Nei koks žakas lenkiškas po suolu nupuolė,

Taip kad kožnas viens dėlto didei nusigando

Ir vos pusgyvį su drogais išnešė laukan.

Bet ir moters svodbiškai pasidžiaugt n'užsimiršo,

Ale labai kytriai; nės greitos moterų klastos

Kartais ir kytriausį klapą moka prigauti.

Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė

Valgydamos brangvyno nė pažiūrėt nenorėjo

Irgi padyvijo didei, kad miela Krizienė

Ir mergoms tokio nešvankaus gėrimo siūlė.

O štai, mislyk tikt, brolau, kas čia pasidarė.

Tos klastorkos tuo po tam kampe susilindo

Ir pakavotą sau brangvyno didelę plėčką

Su keliais malkais slaptoms ištuštino visą.

O paskui niekus visokius plūsti pradėjo

Ir kitoms viernoms kaimynkoms gėdą padarė.

Barbė su Pime dainavo pašukų dainą,

O Laurienė su Pakuliene garbino gaidį.

Bet gaspadinės viežlybos skyriu susisėdo

Ir kas namui reik kaimyniškai pavapėjo.

Dakė savo žąsis ir Jekė dideles antis

Garbindamos dyvų visokių daug sumelavo.

Juk žinai, kaip daug pliuškėt gal moterų būdas,

Kad jos ant česnių dėl namo reikmenių vapa.

Taip besipasakojant, štai špielmonai susibėgo

Ir savo būriškus ant šokio skambino žaislus.

Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką,

Bet Žnairiuks zūbus ištempęs birbino vamzdį.

Štai tuojaus Enskys, mergas krūvon suvadinęs,

Su puikiais kaimynų klapais ragino šokti.

Klišis su biauriais sopagais Pimę nutvėrė,

O Kairiuks aps'avęs kurpes Tusę pagriebė

Ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės.

Bet kiti, su vyžomis tyčioms išsirėdę

Ar basi, rūbus nusivilkę, štuką padarė.

Juk žinai, kaip linksmas būrs per daug prisisurbęs

Kartais ant česnių durnas šūtkas prasimano.

Bet girdėkit dar toliaus, kas čia pasidarė.

Du kaimynu nekviestu svodbon atsibastė,

Viens jų Slunkium, o kitsai Pelėda vadinams.

Krizas koliojo nuopertą porą matydams,

Ale bobutė jo, dėl to didei nusigandus,

Tuo gumbu vaitot ir skaudžiai sirgti pradėjo.

Rods negražu, kad kas į česnį veržiasi lįsti.

Kur tik sukviesti bičiuliai gal čestavotis.

Stui, nešvankėli, nelįsk, kur lįsti netinka,

Lauk, ik Krizas tau per paslą šauks pasirodyt

Ir kaip viežlybą kaimyną lieps pasilinksmint.

Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando,

Kad jie neigi tabako jau rūkyt negalėjo,

Bet dėl išgąsties iš rankų išmetė pypkius.

Špielmonai taip jau dėl tokio didelio stroko

Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo;

O visi, kurie linksmai šokinėdami rėkė,

Stapterėjo tuojaus ir baisiai bliauti paliovė.

Dainos nuo gaidžių, nuo vištų irgi žąsyčių,

Kalbos nuo vilkų, nuo meškų irgi nuo jaučių

Dėl baisybės tos tuojaus į nieką pavirto;

Irgi svečiai visi, tyloms kasydami galvas,

Kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n'išsimanė,

Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs,

Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo

Ir po tam, plaukų nusitvėręs, išmetė laukan.

Ale nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias.

Juk ir ponai, poniškai daugsyk prisiriję,

Būriškus štukius, kaip mes, pramanydami juokias.

Būrų rods daugums tarp mūsų nemandagiai elgias,

Ypačiai ant česnių linksmų tūls randasi naras,

Kurs daug zaunydams krikštynoms gėdą padaro.

Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs

Vis šventus ir viežlybus tikt ištaria daiktus.

Ak, šlapjurgis ir tarp jų, per daug prisikošęs,

Būriškas šūtkas išpliopt taip jau nesigėdi.

"Ak, - tarė Pričkus, - aš, tiek metų šulcu bebūdams,

Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą

Pluk įsitėmijau, girdėdams irgi žiūrėdams.

Andai tropijos, kad aš su gromata pono

Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,

Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.

Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs

Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau

Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę

Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius.

Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt,

Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.

Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;

Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,

O kitsai, su nagais draskymams ištisą zuikį,

Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;

Ale trečiasis du biauriu ryku nusitvėręs,

Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;

Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.

Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,

Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.

Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,

Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.

Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;

O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.

Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,

Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.

Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,

Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.

Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo

Ir jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,

Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.

Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,

Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.

Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis

Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą

Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.

Aš dar tokias biaurybes kol gyvs neregėjęs,

Taip nusidyvijau, kad jau kone rėkti pradėjau.

Tikt susimislijęs, kad man čia nedera rėkaut,

Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,

Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:

Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,

Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti

Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?

Mes suskretę būrai, mes vyžoti nabagai,

Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,

Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam

Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,

O tikt ir už tai kasdien dėkavojame dievui.

O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius

Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,

Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.

Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,

Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?

Taip trumpai padūmojęs sau ir atrašą gavęs.

Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs

Pro duris iššokau irgi namo parjojau."

"Ak,- tarė Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės

Ant visų šelmystų jau visai pasileido.

Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.

Ans, įsirėmęs vis ir poniškai pasipūtęs

Vardo dieviško jau gėdėjas paminėti,

O šisai, kad jam įtiktų, niekina dievą.

Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,

Ir tarnus sau išrinktus apjekti mokina.

Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,

Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų,

Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi.

Lumper irgi kamėdigės apjekino poną,

O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias.

Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!"

Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,

Štai tuojaus vyžots atbėgęs Bleberio tarnas:

"Ak, - tarė, - linksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.

Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną piauja

Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.

Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,

O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,

Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,

Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,

Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų

Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;

O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.

Taigi dabar, česnis lietuviškai pasidarę

Ir vargus visus užmiršę, vėl atsigausim."

Ale nemislykit, tokią girdėdami kalbą,

Kad ant apjuoko ji mums yra pramanyta;

Juk permier mes biedžiai ant laukų prisivargom

Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom

Mėšlą vežt, užkrėst, užart, grūdelius barstyti,

Šieną kirst, sugrėbt ir po kraiku pakavoti

Ir visas gėrybes į skūnes suvalyti.

Ak, kas tai darbai, kurius atlikt trūsinėjom!

Lytus mums daugsyk taip dirbant nugarą prausė

Ir tūls tvankas įžarstytas daug kepino kiaušę.

Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas

Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm.

Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį

Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm.

Prakaito taip daug nuo veido mums nulašėjo,

Kad per nosį teškančios vis ritosi srovės.

Ak, mes biedžiai, ak, visur didei prisivargom!

Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,

Jau pasilinksminkim bensyk česnyj susikvietę.

Tam juk dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,

Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,

Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius.

Darbo reik, nės taip kožnam dievs paliepė valgyt,

Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.

Taigi nečėdykim mušt, piaut ir skerst savo valgį.

Vaike, numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;

Piauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;

Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;

Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;

Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.

Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;

O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,

Kimšk drąsa plaučius, n'atbok, kad plyšdama driksters,

Ir kepenų n'užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;

Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.

Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.

Ar ne gerai, kad dar per mėšlus spirgini spirgus

Ir kad per rugius į mielą baudžiavą bėgdams

Argi namėj ką veikdams sau išsišutini kumpį?

"Rods, - tarė Lauras, - su miera vis reik pasipurtint.

Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji,

O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut.

Ar tai prots, kad kas, sulaukęs rudenį riebų,

Vis besijuokdams ir dainuodams lašinius ėda

Ir prisiryt aklai kasdien į karčemą lenda?

Juk girdėjot jau, kaip ans Dočys, šokinėdams

Ir kasdien girtuodams bei durnai smaguriaudams,

Iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui teko.

Vaike, privalgydams ir gerdams mandagiai elkis.

Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia,

O kožna diena daug kąsnių nor pasisotint.

Pusryčiai kasdien ir pietūs, ir vakarienė

Skilvį permaldyt ir ramdyt pašaro stena;

O dar irgi paludieniai daugsyk išsišiepę,

Kad darbai laukų prasiplatina, lūkuria šmotų.

Taigi ne vis kasdien nei svodbą didelę keldams

Ir nei kokias krikštynas padarydams čėrauk!

Ne kasdien vis su smalstumais vėdarą linksmink

Irgi ne vis durnai ir taip sau uždarą pūstyk,

Kad paskiaus valgius tau reiks išpliurpt nedarytus.

Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai,

Barščiai su burokais bei rauginta lapienė,

Žirniai, kad su pupoms juos iššutinti puode,

Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė

Su kisielium, kad juos sau išpleškini virdams,

Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai

Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi, -

Vislab bus gardu ir tau didei susigadys,

Kad kasdien kaip reik bandysi mandagiai čėraut

Irgi bečėraudams kitų dienų paminėsi.

Ale nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysiu!

Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas,

Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams,

Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro.

Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,

Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin,

Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga.

Todėl tūls žioplys, supliurpęs visą zopostą,

Kartais pusnuogis ant apjuoko rėplinėja.

Jūs pustelninkai, ar tam dievs savo gėrybes

Mums kasdien ir taip dosniai dovanoja,

Kad mes jas tikt vis kaip kiaulės ėsdami rytum?

Pilvą rods kasdien protingai reikia palinksmint.

Bet ir, kas ant pilvo reik, vis turime rūpint."

"Tai jau vis tiesa, - švepluodams ištarė Bužas; -

Žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam,

Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai,

Ciesorius taip jau, kaip jo skaroti padonai;

Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas,

Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia.

Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs,

Ik abu po to protingai pradeda mislyt.

Būrui taip, kaip ir ponačiui, kad susiderkia,

Reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt

Ir jo vystyklus biaurius su vandeniu plauti.

Ak, nepadyvyk man dėl tokio dyvino žodžio;

Juk žinai, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom.

Taip kiekviens žmogus vargingai pradeda žioptert,

Kad jis iš tamsos į svieto ritasi šviesą

Ir po tam lopšyj sapnuodams šaukia pagalbos;

Viens taip jau, kaip kits, užgimdams užgema blogas.

Kad ponačius į garbingą patalą deda,

O būrus prastus į tamsų pašalį kiša

Ar suvystytus ant menko padeda demblio,

Kiek jie, mislyk tikt, sau patys atneša lobių?

Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,

O tarp būrų vėl nei viens sau n'atnešė žagrę

Ar akėčioms padarynes ar negelį grėbliui.

Pons didžios giminės, tarp būrų vis pasipūtęs,

Nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaukia;

Bet nabagėlis būrs, skylėtą mučę nuvožęs,

Dėl jo žaibo lėts pas šaltą kakalį dreba

Ar iš tolo kloniojas didei pasilenkęs.

Bet jau taip kožnam dievs vietą mandagiai taikė,

Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo,

O kits per purvus klampodams mėžinį rauso.

Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą

Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko,

O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias.

Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt

Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną,

Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų,

Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,

Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų?

Žinom juk, kaip kožnas pons su savo namiškiais,

Rudenyj duonos ir gardžių pyragų netekęs,

Būrui iš bėdos į ranką pinigą bruka

Irgi beglostydams jį maldo, kad susimiltų.

O štai tuo paskui, kaip didis pons įsirėmęs

Irgi nesvietiškai darkydams, vargina biedžių

Ar besišypsodams jo prastą niekina namą."

"Rods, - tarė Pričkus, - taip ir man daugsyk pasidarė,

Kad aš šaltyšiaudams šen ir ten jodinėjau.

Amtmons keikė taip, kad man plaukai pasišiaušė,

O tarp būrų daug mane jau kone visą prakeikė.

Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaukė

Ir, kad urdelį n'ištaisiau, tuo mušė per ausi,

Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo.

Rods tai kiauliškas maniers ir didelė gėda,

Ypačiai kad dėl to baudžiauninks pradeda juoktis,

O paskui šaltyšiaus jau visai nesibijo

Ir jį spiaudydams per paiką kumelį laiko.

Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,

Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,

Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.

Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau,

Kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiept pasidrąsin.

Andai tropijos, kad aš, į baudžiavą jodams,

Kaip šaltyšiui reik, įdrožiau tinginį Slunkių.

Bet jisai, tuojaus mane pešt ir mušt pasikėsęs,

"Eik, - tarė, - snargliau! kas tau rūp? štai gausi per ausį!

Ar jau užmiršai, kaip pons tavo nugarą skalbė?"

Aš, dėl žodžio to biauraus didei nusigandęs,

Jau kur galvą savo nukist visai nežinojau,

Bet kiti baudžiauninkai dainuodami juokės.

Tai atlikom jau, visur niekai pasidarė.

Lygiai kaip antai šašuots pavasario sniegas,

Kad jis pradeda tirpt, žiemos jau nedera keliui,

Lyg taip su garbėms visoms ir man pasidarė.

Ba, kaip jauns buvau (kur dingot, mano dienelės!),

Ai, kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai.

Ar būt pons ar būrs, ar berns ar slūginė kerdžiaus,

Ir vaikai be buksvų ir dar žįsdami papą,

Vislab ir visur, kaip girdit, liaupsino Pričkų.

Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui;

Pons taipo, kaip būrs, šaltyšių niekina seną.

Aš daugsyk, pažebodams sau nuplikusį kuiną

Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydams,

Su dūsavimais išvystu savo senystę.

O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,

O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujėgia,

Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės,

Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų.

Taip aš, mislyk tikt, gailiuosi pasenusio kuino;

Nės jis trylika metų, man šuoliais jodinėjant,

Po balnu mane viežlybai į baudžiavą vilko.

Ogi manęs, želėk dieve, nuplikusio tarno,

Jau visai nei šis, nei tas susimilt nesupranta."

"Ak, - tarė jam Enskys, ištraukęs didelį peilį, -

Mans brolau širdings, kam spardais taip susiraukęs?

Juk ir man taip jau kaip tau visai pasidarė.

Štai briedkriaunis šis, ant šalto preikalo kaltas,

Rodos, tikt žiūrėk, jau nei išdilusi delčia

Ar kaip baisiai koks nukumpęs vanago snapas.

Kad aš tai pamatau, tuojaus man giltinė rodos,

Kaip ją molioriaus ranka moliavodama rašo

Ir su jos dalgiu kumpu nugandina svietą.

Ak brolau, šio stungio, šio nudilusio stungio

Aš taipo gailiuos, kad kartais verkt nesiliauju.

Nės jis trylika metų, man dešras mėsinėjant

Ir lašinių šmotus ant svodbų mandagiai piaustant,

Kaip ugnis baisi per mėsą šokdavo kietą

Ir kaip koks smarkus bindokas skeldavo kaulus,

Kaip man Jons, Mikols ir Lauras liudymą duoda.

Bet negana dar bus; aš tau daugiaus pasakysiu.

Kad aš - tikt girdėk, brolau, kaip man pasidarė

Ir kaip būrams dar kasmets daugsyk pasidaro,

Kad jie sau karnų vyžas nusipint užsigeidžia

Ar ką šaudyt ir gardžiai pasikept prasimano.

Aš taip jau, kaip klaps, daugsyk, mudriai šokinėdams,

Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus.

Rods tiesa, mane varts daugsyk užklupo bedirbant

Ir, nesvietiškai kaip vagi visą nupliekęs,

Tuo nei koks baisus razbaininks atėmė kirvį,

Bet dar kuinpalaikį man jis niekados nenukinkė.

Nės aš ne taipo vogiau, kaip tūls balamūtas,

Kurs žiemos čėse, sau ką pasikirst užsigeidęs,

Vis tikt aužuolus, klevus ir drūtmedi vagia,

O paskui, parduot į miestą kur nusibastęs,

Tuo girtuodams ir šokinėdams prageria pelną.

Kad man kartais vogt ar ką išplėšt pasitaikė,

Rods ir aš nesigėdėjau ištiest savo ranką,

Ale ne sau vogiau, bet vis maloningiems ponams.

Juk žinai, kaip mums kasmets reik mezliavą mielą

Amtmonams mokėt, kad jie jau urdelį siunčia

Ar per vakmistrus skvieruot ir mušt nesiliauja.

Ak širdings brolau, didei meldžiu, nepadyvyk

Ir nesakyk liesininkui, kad Obrys, mano bernas,

Medžių vogt ar ką pasikirst kas rudenį rengias.

Aš didei džiaugiuos, tą trūsą jo pamatydams;

Ir, kad žiemą jis ką vogt kuinus pasikinko,

Tuo jam dvi dešri kepti pasteliavęs duodu;

Ir, kad jis vartų n'išpantyts parveža medį,

Iš tikros širdies dar trečią pridedu dešrą

Ar, kad jau dešrų netekau, du dideliu sūriu.

Taipgi po tam, krūvelę viežlybai susivogę,

Į arčiausį miestą tuo parduot nukeliaujam

Ir, grašelius grečnus iš medžių sau nusipelnę,

Čyžę užmokėt kasmets kytriai pakavojam.

Taipgi, matai, ir medžių vogt reik razumo grečno.

Todėl ne dyvai, kad tūls glūpoks nabagėlis

Su tabaku draustu ar vogt į girę važiuodams

Gėdiškus vargus ar stroką sau pasidaro.

Bet ir toks dramblys tarp būrų tūls išsiranda,

Kurs, savo lašinius ir zopostą visą suėdęs

Ir už pyvą skinkį vos ar vandenį šliurpdams,

Iš bėdos nei žydas jau priviliot pasipratin.

Tam kieme, brolau, kur aš savo šutinu puodą,

Du tikru šelmiu pagrata su manim gyvena.

Vieną jų baudžiauninkai Pelėda vadina,

O kitam per pravardį jie praminė Slunkium.

Juk žinai, kaip būrai veik naujieną pramano,

Ypačiai, kad ant svodbų, jau durnai prisiriję,

Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda šūtyt.

Dar vos metai, kaip aš tam kieme budavojaus;

Todėl kaip naujoks kaimynų visą rabatą

Ir jų klastą bei šelmystę dar nepažįstu.

Ale Pelėdos ir kaimynų peikiamo Slunkiaus

Aš jau taip baisėjuos, kad man padreba kiškos.

Tikt girdėk, aš tokius tau dyvus pasakysiu,

Kad plaukai tau ant žilos galvos pasišiaušys.

Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt,

Nei pūstynės iš visų pasalių pasirodo.

Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką,

Ant kurio sklypus nuplėštus klestina vėjai,

Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopas.

Sparai po kraiku su čytais kliba supuvę,

O viduj visur po stogu latgaliai kaba,

Su plaušais ar karklais be negelių sukabinti.

Bet apačioj, kad jų butus biaurius pažiūrėsi,

Tuo juos kaip staldus ar kiaultvarčius pamatysi;

Nės, kur tikt žiūri, visur mėžinys pasirodo.

Juk jie ir kiaules stuboj laikyt nesigėdi,

Ir, kad jiems padyviji, dar barasi smarkiai.

Andai tropijos, kad aš, Pelėdą sutikęs,

Jam dėl kiauliškos biaurybės ką pasakyti

Ir jį kaip kaimyns viernai bandžiau pamokinti.

Kiaulė, - tariau, - ką dirbi? ar visai nesigėdi?

Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai;

Ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai.

Aš, užvakar tavo namus blogus pravažiuodams,

Kad įsitėmyčiau tikrai, tyčioms pažiūrėjau.

Taipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo,

Ir tuojaus tavo sparų viens nuo stogo nupuolė,

O langų vienam perdėm skylė pasidarė.

Štai tuojaus (girdėk tikrai, ką tau pasakysiu)

Tuo trys kiaulės daglos su daglais savo paršais,

Lyg kad skerdė kas, stuboj sužvigo nešvankiai

Ir pro langus ir plyšius kūliais išsirito.

Tokius aš dyvus kol gyvs niekados nesulaukęs,

Taip nusidyvijau, kad man plaukai pasišiaušė.

O tu neprieteliau skarots, su valkata Slunkium

Jau visai nesigėdita tarp žmonių pasirodyt?

Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinėti,

O dar kaip gaspadoriai su kitais gaspadoriais

Vis aukščiaus česnyj tarp svotų lendate sėstis

Ir tikt vis gardžiai smaguriaut ir maukt išsižiojat.

Ak, kad vyriausybė jau ant mūs susimiltų

Ir abu ben veik iš kiemo mūsų paguitų!

Juk jau mes visi smirdėt dėl juma pradėjom!

Taip aš jam pasakiau, bet jis, beržinį nutvėręs,

Tuo kaip koks razbaininks man per nugarą siekė

Ir, kad Selmas man ūmai nebūt pasitaikęs,

Rasi mane tuojaus ant vietos būtų numušęs.

Taigi matai, gaidau, kaip kartais vaids pasidaro,

Kad nenaudėlį kokį bandai pamokinti

Ir pamokindams jį kaip reik pasidrąsini koliot."

Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,

Žemė su visais daiktais virpėti pagavo.

Tuo svečiai visi, dėl to didei nusigandę,

Iš svetlyčios būriškos kūliais išsirito,

Taip kad jų keli sveikas akeles išsibadė,

O kiti rankas ar kojas buvo palūžę.

O štai vis dėl niekniekių taipo nusitiko;

Nės Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius,

Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė,

Kad ir pelės po šiaudais kribždėti nedrįso,

O svečių daugums sau negandas pasidarė.

Ale nedyvikitės, kalbas girdėdami tokias;

Juk Dočys kasmets, sulaukęs rudenį riebų

Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą.

Ak, kiek butų jis taip dūkdams jau pagadino,

Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai!

Tikt baisu klausyt, kad Lauras, Bleberio dėdė,

Savo bėdas ir išgąsčius mums pranešė kartais.

Juk vos kiaulstaldis, vos klėtis jam pasiliko,

Irgi namai jo nei pūstynė jau pasirodo.

Tas nešvankus darbs, kurį Dočys prasimanė,

Daug bei vaidų sviete padarė.

Ak, kiek viežlybų kaimynų, butą palikę,

Rudenyj ant laukų šaltų klydinėdami slapos

Ar, savo klumokus pasidarę, ubagais eina.

Tokius išgąsčius baisius vierni gaspadoriai

Tankiai provninkams aukštiems Karaliaučiuje skundė;

Ale provos vertos kaip reik niekados nesulaukė.

Žinom juk, želėk dieve, kaip mūsų gadynė

Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos.

Ale nežinot dar, dėl ko Dočys nepateikia

Ir dėl ko jis taip kasmets su spragilu daužia.

Sako daug žmonių, kurie jo šiupinį valgė,

Kad jisai dėl to savo kreivą vargina skūnę,

Kad ben veik girtuot ir lėbaut ką pagamintų,

Nės jis, po Mikielės tuo klojimą bemušdams,

Laižos vis ir gurkščiodams į karčemą žiūri.

Taip po tam, su pačia kelias eiles nustekenęs,

Vėtyt skubinas ir, krepšus grūdų prisibėręs,

Tuo pasilinksmint ir prisikošt į karčemą bėga.

Bet moteriškė jo, linų grįžtes nusinešus

Ir slaptoms pardavus, vis paragaudama surbia.

O dar to negana, bet ir vaikus nusivedus

Ir į tėvo prieglobstį pasodinusi maukia.

Pernai tropijos, kad Kaspars, Bleberio tarnas,

Atlankyt Plaučiūną su Dočiu nukeliavo;

Bet ir Krizas su Lauru ten jau nuvažiavo.

Nės Plaučiūns juos ant krikštynų buvo pakvietęs

Ir visus kaimyniškai primylėt pažadėjęs.

Štai tuo bažmas sukviestų svečių susirinko,

Bet ir nekviestų kaimynų daug susibėgo.

Kaspars kloniojos, dosningą Krizą pamatęs;

Ale Dočys, nei dumčius koks pilvots įsirėmęs

Irgi nešvankiai rėkaudams, česnyj pasirodė.

Nės jisai jau vėl, prieš Mertyną smaguriaudams,

Laižės vis ir gurkščiodams prisiėst išsižiojo.

Tuo Plaučiūns daug spirgintų bei šutintų valgių

Irgi ragaišių per tarnus atnešdino kūmams;

O svečiai visi, margoms eilėms susisėdę,

Lašinius ir jukas Plaučiūno girdami valgė.

Taipgi bevalgant ir kaimyniškai besidžiaugiant,

Lauras su Dočiu pamaži nurnėti pagavo

Ir dėl kiaulstaldžių pargriautų ir pagadintų

Bartis irgi nešvankiai koliotis užsimanė.

Stui, nešvankėli, ar prots česnyj susipriešyt

Irgi bevalgant kiaulstaldžių biaurių paminėti?

Ale dabokit dar toliaus, kas čia pasidarė

Ir ką Krizas, sens žmogus, mums pranešė pernai.

Pyvo tris bačkas Plaučiūns, brangiai nusipirkęs,

Į svetlyčią per tarnus įnešdino greitai.

Bet Enskys, jo klapčius, daug paliavotų kragų,

O moliavotų stuopų dar daugiaus sugabeno.

Štai svečiai tuojaus, išmaukę didelę bačką,

Būriškas ir kiauliškas šnektas prasimanė.

Žinot juk, kaip glūpas būrs, permier prisirijęs,

Zaunyt ir durnus niekus išpliopt nesigėdi.

Bet kiti jau vėl dėl kiaulstaldžių pagadintų

Ir dėl kiaulių numuštų bylinėti pradėjo.

Štai tuojaus iš žodžių, kiauliškai pasakytų,

Pekliškas razbajus ir niūkims pasikėlė.

Rods, kad būrs čestavots jau proto viso netenka,

Štai tuojaus jau ir padorumo viso netenka.

Juk ir pats Plaučiūns, kur česnį buvo pakėlęs,

Taip nešvankiai su macnum pyvu susipyko,

Kad šviesoj krapinėdams jau šviesos nepažino.

Ar dyvai, kad svotai jo, dosniai primyleti,

Kūmų viežlybų kalbas kalbėt nenumanė?

O dar to negana; klausykit, kas pasidarė.

Kubas su Lauru, garbingo Kasparo žentu,

Ir Mikolas, ant kiemų statyts pakamorė,

Su kitais draugais ant Dočio umaru šoko.

Štai tuojaus visi, kaip kudlas koks susivėlęs,

Raičiojos ant aslos ir taipo mėsinėjos,

Kad viens nosies, kits ausių girdėt nepalaikė.

Ypačiai Domį taip nesvietiškai pagadino,

Kad jį jo vaikai lovyj vos parnešė gyvą.

Pimė, jo pati, dėl to didei nusigandus,

Pusgyvį vyrutį vis globodama verkė

Ir jo kiaušę permuštą mazgodama šluostė.

Tuo kaimynkos iš visų pašalių susibėgo

Ir visokių liekarstvų macnių sugabeno.

Gryta daug žolių šlovingų bei debesylų,

O Selmykė su Berge tepalų padarytų

Domį vėl gaivint ir gydyt atnešė greitai.

Tas žoles smarkias čerpėj maišydama Jekė

Gailių dar ir lenkiško daguto pridėjo.

Tuo stuba dėl to visa smirdėti pagavo,

O Dočys jau vėl pamaži kribždėti pradėjo.

Pimė, jo moteriškė, su kitoms moteriškėms

Džiaugės ir Dočiuką su gatavais tepalėliais

Mostyt tuo ir jo žaizdas aptvert susirinko;

Bet Pakulienė jį žadėt pas patalą stojos.

Štai Dočys tuojaus, tepalų smarkumą suuodęs

Ir žyniavimo bobiško baisumą pajutęs,

Su sykiu nei koks perkūns iš patalo šoko

Ir, iš papykio nusitvėręs didelį strampą,

Bobas su visokiais bobiškais tepalėliais

Iš stubos prismirdintos tuo išmušė laukan.

O paskui stubos rykų daugumą sudaužęs

Ir čerpes su liekarstvoms pro duris išmėtęs,

Tuo vaikus, kurie jo stervą buvo suvalę,

Dūkdams vis ir rėkaudams kone numušė smirdas.

"Ak, - tarė Selmas, - bengi paliauk su pasaka savo!

Jau per daug dyvų, jau ausys mūsų praskudo.

Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,

Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo

Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino,

Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.

Tai dar viežlybų kaimynų beigi bičiulių

Gėdėtis ir juos išpeikt nei viens neprivalė.

Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,

Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti

Ar su kurpėms rudenyj ant česnių pasirodo.

Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami sakom,

Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka;

Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo;

Ale sopagų, jau prancūziškai sudabintų,

Ir puikokų kurpių gėdėjos paminėti,

Ik prancūzai jau po tam pas mus susibastė

Ir prancūziškas manieras mus pamokino.

Tėvai mūsų seni, pirm to neturėdami šiuilių,

Rods nei pybelių, nei katgismų dar nepažino.

Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus,

O štai tikt daugiaus garbėj laikydavo dievą

Ir šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai.

Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,

Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,

Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,

O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.

Taip po tam keli tarp jų, aklai prisimaukę,

Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda zaunyt

Ir, bažnyčioj išgirstų neminėdami žodžių,

Būriškas šūtkas glūpai taisydami juokias.

Bet kiti, vaidus dėl niekniekių prasimanę

Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę,

Nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos,

Kad vemalai visur per visą karčemą teška.

Tai biaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint.

Bet dar to negana. Taipo girtuodami tėvai

Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,

Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų;

O paskui, vaikams bepamatant, pešasi tėvai,

Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.

Ak jūs neprieteliai, jūs išpiudyti bedieviai!

Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus,

Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų?

O nesigėdite tarp krikščionių dar pasirodyt?

Kad kunigai vaikus į šiuilę ragina siųsti

Ir kad šulmistrams reik kokį pinigą kyštert,

Ak, tokių visur glūpų niurnėjimų randas;

O paskui, kad amtmonams jau reik pasipurtint

Ir jie vakmistrams išpantyt urdelį siunčia,

Štai tuo iš visų pasalių barzdoti bepročiai,

Lyg kad jau dangus pargrius, tikt rėkia, tikt rėkia;

Ir po tam su šulmistrais, biednais nabagėliais,

Kad jie savo dalyko nor, dar barasi smirdai

Ir besibardami daug glūpų daiktų sumeluoja.

Paikius, glūps žmogus, vargu Tėvemūsų mokėdams,

Ir jo pusbrolis, nei tiek skaityt negalėdams,

Šulmistrus ir šiuiles dar išpeikt pasidrąsin.

Tikt dyvai klausyt, kad juodu pradeda zaunyt.

Ans, savo vaikinius kaip drimelius užaugindams

Ir juos lepindams bei valią visą beduodams,

Vaidijas su šulmistrais ir barasi keikdams,

Kad jiems kartais iš bėdos per subinę drožia;

O šisai, iš viso jau velniop besisukdams

Ir vaikus glūpus į šiuilę siųst nenorėdams,

Peklai ant garbės juos užaugint pažadėjo.

Paikius ant lytaus, ant giedros barasi Vauškus.

Viens taria per šviesu, kitam negana šviesybės;

Šiuilė šiam negera, o ans pamokinimą peikia.

Šulmistras keliems per jauns ir nieką nemoka,

O kitiems tas pats per sens ir blogs pasirodo.

Jis giedodams šiam per daug nemandagiai rėkia,

O kitam tas pats kaip reikia rėkti nemoka.

Viens taria per drąsus, o kits jį lėtą vadina.

Taip kunigams, taip šulmistrams visur pasidaro,

Kad šventoms dienoms nenaudėliai, susibastę

Ir nesvietiškai glūpas akis užsipylę,

Nuo kunigų bei nuo darbų jų pradeda zaunyt.

Bet ir viežlybų krikščionių dar nepristokom,

Dar yr tarp lietuvninkų viernų gaspadorių,

Ir dar tėvų yr, kurie, mylėdami dievą,

Patys ne tiktai šventai ir mandagiai elgias,

Bet ir savo namus kaip reik pridabodami valdo.

Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas,

Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,

Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.

Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins

Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.

Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,

Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,

Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,

Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins

Ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų,

Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant.

Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams

Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą.

Ak broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim,

Kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai

Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę

Su savo mokslais velniškais sudūkina visą.

Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint,

Šelmystes pramanyt, kekšaut bei dievą paniekint

Ir, kas dar daugiaus yr pramonių, pramanyti, -

Tai visa viera baisingos mūsų gadynės.

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Mes lietuvninkai, pirm to nepažindami svietą,

Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas

Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot

Ir kad vokiečiai tikt vogt ir keikt nesigėdi.

O štai tarp lietuvninkų taip jau nusiduoda,

Kad lietuviškas tūls smirdas irgi bedievis

Lietuvai ir lietuvninkams mums gėdą padaro.

Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!

Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams

Ir n'atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai

Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias.

Taigi dabar aš jus, kaip viernas klaps pamokindams.

Nei prancūziškai, nei vokiškai nepagyriau;

Bet tikt būriškai, kaip draugas jūsų pažįstams,

Jums tiesiog pasakiau, kaip man pasakyt pasitaikė.

Ant jau Mertyno nulydėjom didelę šventę,

O adpentai su Kalėdoms jau prisiartin.

Vei kaip iš vakarų tamsių rūstaudami vėjai

Vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis

Ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą varo.

Ak, jau skubinkimės ben veik stubas pasišildyt

Ir gaspadoriškai stonias galvijų paprovyt,

Kad, minau, nieks, nei paršuks turėts nesušaltų.

Juk kiekviens galvijas, kad jau randasi gruodas,

Mūsų rūpesčiams vierniems pasiliecavodams

Ir į saujas mūsų žiūrėdams, pašaro laukia.

Duokim, bet vis su protu padalydami duokim;

Nės ateisiančios žiemos ilgumo nežinom

Ir, kiek prieš šventas Velykas liks, nenumanom.

Ar ne gerai, kad, jau vargingai peržiemavoję,

Grečną zopostėlį mums dar pasilikusį matom?

Nugi dabar jau skirkimės ir vapėti paliaukim!

O dieve duok mums, kad, šventes visas nulydėję

Irgi sulaukę Naujmetį bei šventai pasidžiaugę,

Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikint."

Žiemos rūpesčiai

Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta,

Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,

Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.

Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,

Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia

Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė

Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.

Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams

Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.

Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams

Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą.

Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais

Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,

Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.

Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės

Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.

Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,

Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai

Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.

Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą

Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės

Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,

Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,

Ant visų baisių klampynių kelią padarė

Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.

Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą

Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,

O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,

Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,

Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.

Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo

Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.

Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,

Būriškai po stogais jų stovėdami dreba

Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.

Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,

Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint

Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.

Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,

Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant,

Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,

O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.

Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,

Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.

Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė,

O mus jis besipurtindams į stubą suvarė

Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.

Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,

Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.

Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,

Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam

Ir tykiam kampe, žiemos n'atbodami keršto,

Sau tikrai sušilt karštoką viralą srebiam.

Ak jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,

Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras,

Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat.

Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin,

Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;

O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt,

Štai tuojaus vilnoną sau ir kailinius imam

Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.

Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo

Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė.

Ak jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat?

Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė?

Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų!

Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!

Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą

Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.

O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą,

Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė,

Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda;

Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.

Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,

Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę

Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.

O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję

Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.

Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!

Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį

Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint.

Bet ir juodo jie daugsyk n'atbodami buliaus,

Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.

Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,

Kartais taip n'atboj, kad vos į pagirį traukias

Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda.

Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!

Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim,

O po tam dar mus pačius su gimine mūsų,

Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins.

O jūs jėgėrės mokinti, jūs liesininkai,

Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt?

Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius

Juos užmušt ir išgaišint žmonėms nepavydi?

Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė?

O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė

Ir linksmai gyvent jiems ūbą primušė lauko?

Ei kieksyk į šilą vogt nuvažiuodami būrai

Su kašele dovanot slaptoms jiems atneša kumpį

Ir aklai prisisurbt su stuopoms pripila gerklę!

Bet tai vis klasta; nės varts taipo prisisurbęs

Jau po tam ir prisiegos atmint užsimiršta,

O taip jam bekapanojant klastuodami vagys

Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia

Ar, nusišovę su griekais, sau parveža briedį

Irgi namėj slapta mėsinėdami juokiasi šelmiai.

"Rods, - tarė Pričkus, su tabaku būrus pavitodams

Ir, kaip būdas jo, žnairioms į Kubą žiūrėdams, -

Rods jūsų mylista jau patys tiek išsimanot,

Kad klastuot ir vogt vierniems nepridera klapams.

Aš, šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žentas,

Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams.

Štai ben vieną tikt žodelį jums pasakysiu.

Tūls tarp jūs, mano sėbrai, vos į baudžiavą slenka

Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja.

Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,

Pasakas ir niekus visokius užneša draugui,

O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką

Ar uždegt ugnies i pintį skilia vėpsodams;

O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias

Ir, kašeles kitų draugų kytriai sumedžiojęs,

Kaip koks šuo smarkus pakavotus trupučius ėda

Ir kitiems baudžiauninkams tikt gėdą padaro.

Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas

Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano

Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,

Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin,

Tai nesidyviju, nės jiems toks prigimė būdas.

Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas,

Kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt

Ir visai n'atboj, kad Krizas Krizą prigauna?

Ak dyvai, kad jau dėl mūs vierni liesininkai

Su viernais vartais visur dūsaudami skundžias.

Juk baisu klausyt, kad, ant česnių susibėgę

Ir brangvyno būriškai prisiriję, būrai

Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta

Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro.

Viens apbranijęs liesininką giriasi šelmis,

O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas.

Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams,

O ansai, iš viso jau po suolu nupuolęs

Ir kone merdėdams, dar būrų giria vagystę.

Ak tu švents dieve, kokią gi gadynę sulaukėm!

Ak kokios tamsybės jau apjekino svietą!

Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.

Dievą viens nieku laikydams juokiasi šelmis,

O kitsai, kad jam įtiktų, niekina dievą.

Tūls, kruopas nedarytas ir vos pasukas ėsdams,

Po vargų našta kasdien vaitoja pakumpęs;

O dar ir toksai utėlius juokiasi dievui!

Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą

Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;

O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,

Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį."

"Ak, - tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, -

Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;

O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį

Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams ?

Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai?

Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro,

O ir vokietis, prancūzui «vui» pasakydams,

Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti.

Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs,

Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis.

Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs,

Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius!

Ale beje tu vis kytriai prisivogti mokėjai;

Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė.

O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti)

Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo,

Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti."

"Rods, - tarė Selmas, - nei vienam klastuot nepareitis,

O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka.

Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria

Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,

Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.

Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti,

Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;

Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo

Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo;

Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.

Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą,

O viernai visur ir viežlybai pasielkim,

Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.

Juk mums dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams,

Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę

Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią.

Kad Dočys ar Joks Mykolui pavagia stungį,

Ar kad Kekė, ką neviežlybai panorėjus,

Su klasta slaptoms Katrynos atima ražą,

Tai jau didis grieks; ne, taip užsigeisti netinka.

Ei kas tai per grieks, kad kartais didelį rąstą

Šis ar tas, ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt

Ar kad aužuolus šulnus durnai sukapojęs

Duoną kept ar ką džiovint į kakalį kiša!

Ar nebūt ir keras koks tam reikalui tikras,

Ar kūlelis, iš žagarų sausų padarytas?"

"Jaugi gana, kaimynai! - Pričkus šaukti pagavo,

Kas krivulei reik, išmanomai pasisakėm,

Bet, kas dar žiemai reikės, trumpai pasakykim.

Žinot, kad ugnis, kurią mes skildami darom,

Daug naudos ir daug iškadų gal padaryti.

Kad, pasikūręs ją, kuklius ar šiupinį verdi

Ar kad, kepdams ką gardžiai, pas kaminą sėdi,

Tai tau iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai.

Ei koktu dūšelei, kad didei prisivargęs,

Susnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies

Ir mylėdams jį pamaži jau pradedi snausti.

Ar negerai, kad dievs ugnelę mums dovanojo?

Bet ir malkos reik, kad nori stubą pašildyt

Ar kad kokį sau prisikaitęs šutini puodą.

Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę,

Kas mums reik, nei šio, nei to nerastume sviete.

Tai jau kiauliškus reikėtų jovalus ėsti.

Ogi ką veiktumbim, kad kuočės, peršalę smarkiai,

Užkakalės šiltos nerastumbim pasislėpti,

Bet nei žvėrys ant laukų bėginėdami vargtum?

Taigi nevenk, žmogau, kassyk, kad viralą verdi

Ar kad šildytis kytriai pas kakalį timsai,

Tam dėkavot, kurs ugnį tau ir šilumą davė.

Ale nepykit, kad aš jums, kaip puolasi šulcui,

Dargi daugiaus, kas reik, trumpu žodžiu pasakysiu.

Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą

Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode

Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo,

Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam,

Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryti,

Taip kad jos smarkums, tamsoj pasikėlęs,

Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras,

Bet ir poniškus butus supleškina greitai.

Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui

Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė.

Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių,

Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?

Tūls iš jų sau pats, be proto kakalį kurdams,

O kits, taukus spirgindams, susvilino namą.

O kiek sykių glūps ir nuopertas savavalninks,

Pypkį sau užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto

Ir, žėlėk dieve, taipo supleškina kiemą,

Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti.

Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,

Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams,

Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga.

Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.

Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą

Pernai neprietelius Dočys susvilino visą?

Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams,

Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą.

Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą,

Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo.

Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,

O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,

Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.

Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,

Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.

To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,

Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,

Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,

Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.

Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!

Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;

Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,

Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,

Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.

Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,

Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,

Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,

Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.

Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,

Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.

Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi,

O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi.

Todėl tankiai tau reikės ugnies prasiskilti

Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti.

Tikt, minau, saugokis, kad, sau kakalį kurdams

Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,

Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.

Juk girdėjai, kaip Dočys ansai savavalninks,

Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.

Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert

Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.

O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras.

Šiukštu čia džiovint ar džiaut ben pagalį vieną.

Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim

Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti,

Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins.

Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs

Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi

Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji."

Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,

Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,

Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,

O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.

Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando,

Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;

Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,

Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito

Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.

Nės Dočys varnienos ėst permier užsigeidęs,

Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė,

Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.

Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,

Varnų mušt tuojaus kiek; reik su puloku bėgo.

Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,

Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę

Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;

Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.

Tokiai negandai, žėlėk dieve, nusitikus,

Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė

Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.

Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,

Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.

Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,

Dyvijos didei ir Dočį bardami spiaudė.

Bet dar to negana. Raspustą reik koravodint.

Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino

Ir surakintą taip ant rogių nuvežė sūdyt.

Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių

Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.

Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,

Lauras ir Laurienė, Kekė su Pakuliene

Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.

Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,

Dočį provninkai atvesdint urdelį davė.

Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.

Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,

Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;

O ir liudininkai visi, provon suvadinti,

Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.

Bet Dočys girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,

Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.

"Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,

Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,

Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?

Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?

Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų

Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;

O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.

O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?

Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas

Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,

Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?

Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,

Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,

Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.

Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,

Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."

Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,

Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.

"Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,

Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,

Sau ir artymui biednam iškadą padaro.

Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,

Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?

O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,

Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.

Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!

Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,

Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi

Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja

Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,

Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.

Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?

Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.

Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks

Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."

Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė

Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.

Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,

Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė

Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.

Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,

Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.

Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,

Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai

Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.

Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt

Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.

"Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,

Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.

Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),

Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,

Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;

O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,

Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.

Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,

Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena dievo."

"Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis Kasparą kibint

Ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį.

Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,

Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo

Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.

O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint,

Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?

Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt

Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."

Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus

Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,

Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių

Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.

Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,

Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų.

Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,

Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi,

Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;

O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,

Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.

Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate

Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,

Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų;

Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo

Ir tamsoj vis ik išauštant gandina žiedžių.

Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja

Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,

Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,

Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs

Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka.

Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo

Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.

Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,

Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę,

Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.

Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių

Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,

Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.

Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando,

O vėl kartais iš knygelių poterius imdams

Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.

Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,

Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė

Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,

Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.

Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,

Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,

Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;

Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai.

Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,

Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.

Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,

Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo

Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,

Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,

O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,

Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius.

Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,

Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;

O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus,

Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo

Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę.

Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė!

Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!

Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį

Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.

"Tič, - tarė Selmas, - ne per daug dėl to nusiminkim!

Juk be dievo sviete nieks negal nusiduoti.

Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,

O mes būrai vėl be jo negalime vargti.

Kožnas tur, kaip dievs jam skyręs yr, pasikakint.

Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,

Mislyt tur, kad jį tenai miels dievs pasodino;

O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,

Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,

Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus

Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi dievo.

Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs

Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,

Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai,

Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?

Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt

Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?

Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepę sėstis

Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;

Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią.

Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,

Kad n'įžeistumbei tau klausantį nabagėlį.

Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,

Vieryt jau bijais, kad dievs visur tave mato

Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.

Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys

Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,

Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.

O jūs vargdienėliai, jūs vyžoti nabagai!

Jūs baudžiauninkai, bernai ir kaimenių kerdžiai,

Ir kas dar daugiaus yr stenančių nabagėlių,

Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite verkę!

Žinom juk visi, kas pernai mums pasidarė,

Kaip, žėlėk dieve, pons amtsrots mūsų nabašninks

Numirdams nuoglai mums raudą didę padarė.

Ak, pon amtsrot, ak, dėl ko mums numirei pernai?

Žinot juk, kaip mes, per daug raudodami biedžiai,

Ak, žėlėk dieve, baisingą sukatą gavom,

O daugums, užkimęs jau, kalbėt negalėjo.

Ogi dabar, kad vėl iš naujo verkt nesiliausim

Ir ilgiaus nesvietiškai vaitodami kauksim,

Tur mūs akys iškirmyt ir kūns nusidovyt.

O kas bus paskui, kad jau gyvent nederėsim

Irgi karaliui, kas mums reik, atlikt negalėsim?

Ūkius mums atims ir nešt lieps ubagų krepšą.

Taigi nešūtykim, kad ponai skiauturę rodo

Ir velnių vardus kasdien rokuodami keikia.

Dievs kiekvieną kartą ras, kaip yr pažadėjęs,

Ir kožnam atlygins, kaip jis yr nusipelnęs.

Jaugi gana šiamsyk vaitojus irgi dejavus!

Skirkimės irgi namo, tiesiog vandruot n'užsimirškim.

Tikt girdėkit, kaip ant mūs jau barasi moters,

O vaikai ant ūlyčių bėginėdami klykia.

Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stena;

O paršingos kiaulės bei išalkusios avys

Su kitais daiktais į mus žiūrėdami verkia.

Jau pargrįžtam jus gaivint; ben meldžiami laukit!

Gausit, kas jums reik, ir šiandien dar prisiėsit.

Žinom juk, kaip reik bandelę mylimą sotint

Ir kiek sykių ją per dieną reikia pagirdyt."

"Rods, - tarė Lauras, - rods taip reik gyvent gaspadoriams,

Kad jie nor gyvent kytriai ir pilnavot ūkius.

Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,

O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.

Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną

Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.

O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę

Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,

Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.

Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu

Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,

Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?

Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo

Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?"

"Ai, - tarė Selmas, - tu perdaug pasakai prancūzams.

Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą.

Mes lietuvninkai barščius ir šiupinį skanų

Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom;

Ir šulnų dešrų, lietuviškai padarytų,

Dar, kad turim tikt, nei šiaip, nei taip nenugrisom;

Ne, nenugrisom dar, bet vis daugiaus užsigeidžiam!

Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,

O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs,

Kaip krikščionims reik, dosningo n'atmena dievo,

Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.

Žalis su dvyliu, su margiu irgi su palšiu

Yna, kad nor ėst, šiaudų pamatydami kūlį;

O kad iš tikros širdies jiems primeti pluoštą,

Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia

Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.

Ak kad jie lietuviškai kalbėti galėtų,

Dar už dovaną tą stalde didei dėkavotų.

Vasarą rods kita, kad pievų žydi žolelės

Ir kad kožnas daikts, lauke savo pašarą krimsdams,

Su pasimėgimu valgo ir linksmai šokinėja.

Bet kad rudenis ir žiema jau pradeda rūstaut

Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,

Slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą,

Tai jau ne miera ką skirstyt ar pasisavint,

Bet užger reik pr'imt, kaip duoda dievs padalydams.

Žinom juk ir jau daugsyk ištirdami matėm,

Kaip gyvi daiktai, kad šaltis jau pasipurtin,

Slapos ir pilvus skūpai maitindami kramto.

Varlės su žuvimis, vėžiai su savo vėžyčiais

Ir kas dar daugiaus po ledu gyvendami snaudžia

Ar kas giriose sumišai bėginėdami vargsta,

Vislab rods žiemos čėse savo pašarą randa;

Nės dosningas dievs kiekvieną žino pasotint;

Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo.

Taigi nereik tuojaus nusimint, kad mūsų zopostas

Ant laukų menks rodos ar pasimažina greitai.

Juk ne pirmas mets, kaip mes gyvendami vargstam,

Irgi ne pirmas sykis jau, kaip šiupinį verdam.

Daug išleidom jau skūpų pavasario čėsų,

O kiek vasarų bei visokių rudenių matėm!

Klauskit tik senuosius, jūs glūpieji bebarzdžiai,

Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.

Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat,

Bet nei žindyti paršukai vis šokinėjat.

Dar ir jums ateis vargingos jūsų dienelės,

Kad pamaži, lėles ir žirgus savo pametę,

Iš bėdos pelnytis ką nusitversite darbus.

Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai,

Mes taip jau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom

Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.

Ar tikėjoinės, sulaukę rudenį kumpą,

Taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?

Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!

Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams

Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo,

Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs

Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams.

Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo,

Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin

Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.

O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo,

Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt.

Žinom juk visi, kaip mums biedniems pasidarė,

Kaip mes, vaikesčiais glūpais dar būdami, žaidėm.

Ak, kur dingot, ak, jūs jaunos mūsų dienelės!

Rudenis ir žiema grožybes jūsų sudarkė,

O mums, diedams, jau vainiką žilą nupynė.

Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą

Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.

Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,

Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys,

Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.

Ant laukai šalti, kurių mes nugarą minkštą

Vasarą rėžėm ir grūdelius bėginėdami barstėm,

Dar su ledais ir su pusnynais miegt užsikloję

Irgi nerodo, ką mums dievs dosnings pažadėjęs

Ir surokavęs yr, kaip mes dar sviete nebuvom.

Bet pamatysim, kad jau vėl su padėjimu dievo

Vasara rodysis, ir mes vėl šilumą jausim.

Čėso reik, to čėso tikt kantriai palūkėkim

Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.

O tu miels dieve, tu dangiškas geradėji!

Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom,

Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim

Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.

Tu mums sąnarius ir ūmus visus dovanojai

Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.

Tu dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei

Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių.

Štai vėl čėsai senojo pasibaigusio meto

Ir visokios priespaudos su tavo pagalba

Jau nusidovijo, biedžius mus raudinę tankiai.

Ak niekingi jūs džiaugsmai šiltos vasarėlės!

Jūs žolelės blizgančios su savo grožybėms!

O ir jūs paukšteliai su saldžiais alasėliais!

Ar kas dar daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,

Jūs neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę,

Kaip maitinsitės ar kur šėtras savo sutversit,

Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;

Nės jums dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,

Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo.

Mes griešni siratos, mes biedni nabagėliai

Rods valnybės jūsiškos pasidžiaugti negalim.

Išgi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos

Ir iki mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja.

Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metą

Tuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjom

Ir daug prakaito per visą vasarą mielą

Dirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm,

Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom.

Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėję

Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę,

Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt

Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim,

Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim.

Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksim

Ir šviežius valgius į puodus kraudami virsim.

Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu dievo

Skubinkimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;

Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandint

Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.

Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela

Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpint.

Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti,

Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.

Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?

Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,

Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?

Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,

Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.

Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,

Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.

Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim,

Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.

Mes glūpi daiktai n'išmanom tavo davadą;

Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo,

Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.

Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis

Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim."