Motinos ašaros

Motinos ašaros

Lietuvių mitologinė sakmė

Vienoje jaunoje šeimoje vis mergaitės gimdavo. Tėvam labai norėjos sūnaus. Po kiek metų gimė sūnelis. Tėvai labai džiaugėsi tuo sūneliu, mylavo jį, augino. Po pusantrų metų tas jų sūnelis mirė. Motina tiesiog ėjo iš proto – labai raudojo, verkė. Palaidojo jį ilgais marškinėliais, kaip seniau buvo mada.

Ta motina vis ėjo į kapines, verkė ten, draskė rankomis smėlį. Net žemė pasidarydavo šlapia nuo jos ašarų.

Po kiek laiko motina su tėvu važiavo pro kapines. Buvo Vėlinių naktis. Jie prisiminė savo sūnelį ir paminėjo jo vardą. Tuo metu jie pamatė, kad iš kapinių į bažnyčią pradėjo eiti didžiulė žmonių minia. Visi buvo liūdni, nuleidę galvas, vienas į kitą nežiūrėjo ir nekalbėjo. Motina pradėjo dairytis savo sūnelio. Ir pamatė. Iššoko iš vežimo, norėjo pasivyt ir pataisyt jam marškinėlius, nes šie buvo labai ilgi ir painiojosi po kojom. Norėjo jį paimt, bet tas vaikelis nesustojo, nekalbėjo, ėjo su ta minia ir ėjo.

Motina verkdama parvažiavo namo, o naktį jai prisisapnavo, kad neverk, nes matei, koks aš esu visas šlapias. Man kapuose labai sunku, jeigu tu manęs taip verki ir raudoji.