Muzikantai vestuvėse

Muzikantai vestuvėse

Lietuvių mitologinė sakmė

Taip buvo mums bernaujant, dar aš pats jaunas buvau.

Buvo Vaičiukiškėj vestuvės. Tai ten panelės buvo paprašytas muzikantas – toks senelis. O jaunikis, Česukas iš Bulainiškės, atsivežė labai gerus muzikantus – su cimbolais, su smuikom, su klernetais visokiais. Kai atvažiavo, šitie muzikantai ėmė kraipytis ir juoktis iš senelio. Žinai, senybėj – jis ten dūduoja ir dūduoja, ir niekaip nesustoja. O jie juokias, kad senelis peles iš užkrosnio varinėja.

Kai jie pavalgė ir išėjo iš už stalo, tai mes prašom, kad nauji muzikantai užgriežtų. O jis vis dūduoja. Ir mes jau paprašėm:

– Nustok tu, seneli, tegu jie padūduoja.

Na, ir jis nustojo, sako:

– Dabar žiūrėkit, vaikai, kaip jie dūduos.

Kai tik pasiėmė jie smuiką su cimbolais, tai kad ir kaip dūduoja – stygos vis trūksta ir trūksta, ir cimbolų, ir smuikos. Ir pristigo jie stygų, o jau laikas ir bažnyčion važiuot. O šitas senelis juokiasi.

Galų gale reikia senelį atsiprašyt. Atsiprašė šitą senelį. Tai senelis ir sako:

– Jūs, vaikai, jauni atvažiavot šitan šonan, aš senas, nereikia iš senelio juoktis; aš kaip moku, taip ir dūduoju.

Ir tada, kai atsiprašė senelį, tai netrūko daugiau stygos – ir jie galėjo dūduot.