Mygnabalis

Mygnabalis

Lietuvių liaudies padavimas

Buvo čia ežeras didelis Mygnabalis. Ir, sako, Pelegrindoje buvo ragana, tokia boba sena. (Iš to Mygnabalio vanduo mygosi.) Ir upė tokia didelė buvo. Ir jai [raganai] reikėjo eiti į kitą pusę Mygnabalio. Tai ta kuodelį verpė. Tai su tuo kuodeliu užkimšo tą upę, ir tas vanduo nustojo tekėjęs, ir tik tokiu grioviu tekėjo. Ir vanduo nebesimygo. Ir pasiliko tas Mygnabalis tada.

Čia buvo labai [didelės] pelkės. Niekas negalėjo pereiti. Upė tokia tekėjo didelė, kaip toji Aluošia, katra per Gervėčius eina.

Vieną kartą buvo karšta diena. Raganos duktė išėjo maudytis ir ana paskendo šitoje upėje. O ragana, šita burtininkė, kaip tik verpė namuose. Išgirdo, kad jos duktė nuskendo, tai jinai metė verpt, nubėgo upėn ir užspaudė kuodeliu. Upė persiskyrė, tai čia atsiliko pelkė.

Ant to akmenio buvo taip <...> kaip pėdas, sliedas (kaip pas mus vadina). A-a. Ir tai sakė – ragana įspaudė į jį, kai spaudė, kai akmenį užvertė ant kuodelio. Kaip spaudė, ir žymę paliko.