Nakties žaislai

Nakties žaislai
Vincas Mykolaitis-Putinas

1921 m.

Ar jauti, kaip mes kartu
Vikriai sukamu ratu,
Rankom susikibę,
Šviesią dainą tiesdami,
Skrendam, skrendam dangumi
Per erdvių platybę?

Vidury tik tu viena.
Savo šypsnio dovana
Pavergei man mintį.
Kuo gi man pavergt tave?
Ar daina šviesia guvia?
Ar žiedų priskinti?

Bus ir skambančių dainų,
Bus ir kvepiančių žiedų,
Tik praskleiski sielą.
Tik, skaisčioji, nuramink,
Nuramink ir atgaivink —
Raudos nebemiela.

Kai jau muš padebesiuos
Ritmo bangos užliūliuos,
Tu paduok man ranką, —
Saulės kelias nusities!
Slėpinių šviesios nakties
Mudviem jau pakanka

Pragydo žvaigždynai. Aidais nuskambėjo
Siūbuojami gundomo džiaugsmo balsai,
Viliojančiais sielą vaizdais palytėjo
Ir leido į erdvę skraidyti laisvai,
O erdvės ruimingos — be krašto jų plotis.
Guvu atsikvėpus, pasėmus jėgų,
Lig žvaigždžių pakilti, su vėjais geniotis
Besvaidomiems supamo ritmo bangų.

Ir gimė mintis: į padangę iškilus,
Apglėbti tave, prisispaust prie širdies
Ir kristi per amžius ir amžiams nutilus,
Išdilti ūkuos paslaptingos nakties.

O kai tik nurimo svaidą sūkuriai,
Tada tu atskridus iš lengvo tarei:
— Mes — žvaigždės klajūnės pasaulių takuos.
Mes gimėm ūkuos, mes ir mirsim ūkuos.
Neilgai spindėsim, riedėsim drauge
Šviesiosios nakties sidabriniam ūke.
Jei kam mūsų takas už tako užklius,
Tai vėl gal į vieną suves mūs kelius.
Mes — žvaigždės klajūnės pasaulių takuos
Sužibom ūkuos ir užgesim ūkuos. —