Neiškasti pinigai

Neiškasti pinigai

Lietuvių mitologinė sakmė

Kartą kaimynams prisisapnavę, kad giliai dirvoje esą užkasti pinigai, ir kad jie turį eiti juos iškasti. Įpusėjus vidurnakčiui, abu vyrai pasiėmė kastuvus ir nuėjo kasti lobio. Tik prieš kasdami susitarė, kad nebijos ir nepabėgs. Pirmiausia kasa vyresnysis. Kasa jis, kasa, jau nemažai buvo iškasęs, tik antrasis kad pasileis bėgti. Pirmasis taip pat išsigando ir ėmė vytis. Pasivijęs klausia, ko tas bėgęs. Šis sako:

– Kaip aš nebėgsiu, jei iššoko kažkas iš duobės ir, perpjovęs tau pilvą, tik vynioja vynioja žarnas.

– Et, kvaily, – atsakė pirmasis, – juk aš gyvas, ir niekas manęs nepjovė.

Tada jie grįžo ir vėl ėmė kasti. Dabar jau kasa jaunesnysis. Kiek pakasęs, jo draugas kad pasileis bėgti kiek kojos neša. Kitas metė kastuvą ir paskui jį. Pasivijęs klausia, ko tas bėgęs. O šis sako:

– Kaip aš nebėgsiu, jei kažkas nukirto tau galvą, o ji, nusiritusi ant žemės, akimis tik mirkt mirkt!

Taip vyrai, neiškasę pinigų, parėjo namo.