Numirėlių imtynės

Numirėlių imtynės

Lietuvių mitologinė sakmė

Kartą vienas žmogus, eidamas namo, išgirdo skambinant varpus. Jam atėjo į galvą mintis, kad jau vienas kas nors atsiskyrė iš šio pasaulio. „Bet juk žmonių yra daug ir jie kiekvieną sekundę po vieną miršta“, – mąstė žmogus.

– Na, gerai! – sušuko jis, – jei kas dabar tą minutę mirė savo mirtim, tam amžiną atilsį, o kas ne savo – tegul pats sau žinosi.

Jam bekeliaujant, ėmė temti. Netoli kelio pamatė krūmus ir iš jų atlinguojančią baidyklę, kuri ėmė jį vytis. Mat ten buvo pakaruoklis, pasikoręs tą pačią minutę, kada jis sakė: „Kas ne savo mirtimi mirė, tegu pats sau žinos.“ Pakaruoklis pateko į pragarą ir užtai supyko. Taip pat tą pačią valandėlę mirė vienas, kuris pateko į dangų. Kai baidyklė ėmė vytis, žmogus ėmė taip smarkiai bėgti ir nepamatė, kai pribėgo trobelę, kurioje girdėjosi giedant ir žibėjo žvakė. Uždusęs įbėgo į vidų ir atsisėdo. Žmonės nutilo ir užmigo. Jis liko vienas gyvasis tarp mirusiųjų. Staiga numirėlis sujudėjo, atsisėdo ir tarė:

– Nuauk man batus!

Žmogus paklusniai nuavė. Numirėlis atsistojo ir išėjo. Kai išėjo, pasigirdo didelis triukšmas, lyg kas eitų ristynių.

Pagaliau numirėlis įėjo, visas sudraskytas, purvinas, ir tarė:

– Apauk man batus. Aš tave išgelbėjau už tai, kad tu pasakei tą valandą už mane amžiną atilsį, ir aš patekau į dangų.

Žmogelis drebėdamas užmovė numirėliui batus, ir šis vėl atsigulė kaip gulėjęs. Žmonės atbudo ir vėl ėmė giedoti. Tada žmogus ir klausia:

– Kodėl jūs miegojot? Jūs nežinot, kad yra kitas numirėlis, už durų, ir šis numirėlis išgelbėjo man gyvybę.

Žmonės nusijuokė ir tarė:

– Kas, ar tu girtas, kad sakai, jog mes miegojome? Argi tu nematai, kad mes giedame?

Pagaliau pamatė, jog numirėlio rūbai sudraskyti, ir tik tada patikėjo. Išaušus rytui, rado kieme sudraskytą kažin kieno lavoną.

Taigi žmogus turi visada skaitytis su piktu žodžiu, nes kartais gali jam blogai atsiliepti.