Numirėlis ir linai
| Numirėlis ir linai |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Trys panos, Ona, Marytė ir Teresė, turėjo po kavalierių. Jie visi ėjo vakarot. Buvo miręs kaimyno vaikinas. Eidama Marytė pro kapus pasakė:
– Kelkis, Stanislovai, iš kapo, gana čia tau gulėti. Einam vakaroti!
– Tuoj ir aš ateisiu!
Nusigando Marytė ir sako:
– Argi gali būti, kad jis kalbėtų?
Nuėjo jie į vakaruškas, žiūri, kad ir jisai atėjo.
Viskas būtų gerai, bet kad ant jo užpakalio yra uodega, kojos kanopinės kaip arklio. Ir jis pradėjo Marytę imt šokti ir sako:
– Mane kvietei – dabar ir einam abudu.
Jinai išbėgo iš vakaruškų ir jaujon už linų užlindo. Jis atėjo į jaują ir sako:
– Kas čionai dabar manęs neleidžia?
Linai atsakė:
– Mes! Kolei neišminsi mūsų, neišbruksi, tol mes tavęs neleisim į jaują!
Marytė sėdėjo už antros linų eilės. Pirmoji eilė atgriuvo. Tai dabar yra viena. Marytė antroj eilėj linų. Vaikinas sako:
– Leisk, antroji eilė, mane prie Marytės!
Linų eilė atsakė:
– Kolei manęs neišminsi, neišbruksi, nesuverpsi ir neišausi – neleisiu!
Tuo tarpu gaidys užgiedojo. Jisai uodega suplasnojo ir pasakė Marytei:
– Tavo laimė yra, ne mano!
Ir visa.