Nupirkta karvė

Nupirkta karvė

Lietuvių mitologinė sakmė

Žmogus vedė parduoti karvę. Iš Žvingių buvo tas žmogus ir vedė į Naumiestį. Jau buvo žiemos metas. O ėjo per girias, kūlynus. Mato – ugnikė kūrenas, o prie ugnikės toks senelis. Tas senelis sako:

– Prisėsk greta, esi pavargęs su ta karvike. O kur, – sako, – eini?

– Einu, – sako, – į Naumiestį, į jomarką, noriu parduoti tą karvę.

– O kiek tu, – sako, – prašai už tą karvikę?

Tas sako:

– Prašyčiau dvidešimt rublių.

– Ir, – sako, – už tiek ir atiduosi?

– Atiduosiu, – sako, – o ką?

O aplink buvo vilkų apspitę.

Tas žmogelis atsisėdo prie tos ugnikės, apšilo ir užmigo. Atsibunda jis – nė tos karvikės, nė to žmogaus, nė tų vilkų. Karvės oda nusiausta, pinigai ant odos padėti, kiek jis prašė.

Ir visa pasaka.