Ok čiuk, sereda

Ok čiuk, sereda

Lietuvių mitologinė sakmė

Gale kaimo buvo tuščia pirkia, kurioj niekas negyveno. Ir tame pat kaime buvo du broliai. Vienas iš jų – kuprotas. Žinoma, visų paniekintas, nemylimas ir niekieno nelaukiamas.

Kartą tas kuprelis kažkur buvo išėjęs. Grįžta namo, lietus lyja; jau ir sulytas. Tai ėmė užėjo šiton pirkelėn, įlindo krosnin ir guli. Tiktai atėjo tokie žmonės ir kad ims šokt. Šoka ir patys dainuoja:

– Paldeninkas, utarninkas! Paldeninkas, utarninkas!

O kuprelis, krosny gulėdamas, pridėjo:

– Ok čiuk, sereda! Ok čiuk, sereda!

Šitie šokėjai kad apsidžiaugė! Šaukia jį pas save:

– Eik šen, žmogau, pasirodyk mums. Iš kur tu toks geras, kad palengvinai mums šokį?

Na, tada jis iš krosnies išlindo.

– Ko tu nori iš mūsų, mes tau užmokėsim, kad tu mums palengvinai šokį?

– Nieko nenoriu, – jis atsakė, – kad tiktai nebūčiau kuprotas.

Tada šitie šokėjai kai nutvėrė jį asloj kočėti, kad nutvėrė! Nors jam ir sopėjo ta kupra, bet jis tylėjo.

Ir liko tiesus. Ištiesino jį, dar davė pinigų. Parėjo namo sveikas ir turtingas.

Dabar vyresnysis brolis ėmė jį klaust, nuo ko jis pasveiko ir iš kur turi pinigų. Jis viską ir pasakė. Na, ir šitas brolis nuėjo ton pirkelėn, įlindo krosnin ir guli. Vėl ateina šokėjai ir šoka:

– Paldeninkas, utarninkas, ok čiuk, sereda! Paldeninkas, utarninkas, ok čiuk, sereda!

Patys dainuoja ir šoka. O tas, krosny gulėdamas, pridėjo:

– Četvergas! Četvergas!

– Kas tu toks, kad mums šokį apsunkinai?!

Jis nelenda iš krosnies. Tai tie jį ištraukė už kojų ir kad pradės mušt! Ir primušė kaip reikiant.