Paša
| Paša Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Šviturio“ kalendoriuje-almanache, 1912 m. |
Klajūnės vaizdelis
Visoje dirbtuvėje linksmiausia buvo Paša. Aukšta, pečiūkė juodbruvė, skaisti, dėl menkiausios priežasties juokėsi, juokėsi nuo širdies, rodydama dvi baltų dantų eili.
Nebejauna buvo, betgi jos visas asmuo buvo tartum įkūnyta sveikata ir linksmybė; už tą jos linksmybę, atvirumą ir padaužumą mylėjo ją visi darbininkai, labiausiai vyrai.
Iš pirmojo žvilgsnio patiko ir man ta mergina, pusėtinai laukinė, niekuo nesivaržanti, taigi susiartinau su ja, ir kurį laiką mudvi buvome kaip ir draugės.
Neilgai tačiau truko tie mudviejų draugiški santykiai. Paša visu savo naivumu ar begėdiškumu prisipažino, be dirbtuvės turinti savo pašalinių uždarbių: buvus... prostitutė.
- Tai duoda gero pelno, - gyrėsi įsišnekusi, - aš save branginu gerai, - tęsė pasididžiuodama, keldama galvą aukštyn, - lai moka kvailiai, Pašai pinigų reikia!
Pasidarė ji man nuo to laiko atkari1, ėmiau jos lenktis. Paša, matomai, tai atjautė, nes nesimetė man su savo draugavimusi, pasidarėme viena kitai svetimos, nekalbėjome beveik visai.
Taip pora savaičių praėjo.
Vieną vakarą, man darbą pabaigus, beeinant iš dirbtuvės, paginė mane Paša ant laiptų.
- Žinai ką, drauge? - tarė atsimainiusiu balsu, - aš su tavim kiek pasikalbėti norėjau, būtinai norėjau.
- Apie ką taip? - paklausiau nustebus.
- Apie save, - atsakė tyliai, - noriu tau papasakoti visa, kad tu apie mane nemanytumei, jog aš visiškai skatina... - Tai kalbant, jos juodos degančios akys reiškė nuliūdimą, žiūrėjo į mane žvitriai.
- O, rasit, tau neįdomu? rasit, tau gėda su manim kalbėti?..
Įdomu man buvo perprasti ji, taigi nuėjova į seną bulvarą2, atsisėdova ant suolelio. Paša ėmė man pasakoti:
- Buvau aš pas tėvus viena, vienatinė; tėvas degtinės negėrė, fabrike darbavosi, už tai pinigų pas mus netrūko. Mylėjo mane tėvai, gardumynais visokiais šėrė, ko tik širdis norėjo - visa davė. Ot, ir išaugau tokia didelė, sveika, skaisti, o tokia visada linksma buvau, ot, liuoba per dienas dainuosiu sau ir alkštysiuos3 su kiekvienu, kas pakliuvo. Staiga nutrūko linksmybės: motušė apsirgo šiltinėmis, kiek pasirgus, mirė, nabagė. Gailėjaus motulės, dideliai verkiau, bet ką bedarysi, verk neverkus, - nebeatverksi! Reikėjo ūkiu rūpintis, tapau tatai šeimininkė namuose. Reikėjo apsišluoti, valgyt virti ir į miestą nubėgti, ką ten pasakysi visa! Turėjome mes vieną kambarį išleidžiamą; seniai gyveno pas mus kažin koks senis, jis labai mirusių bijojo, už tai ligu mama mirė, jis tuoj nuo mūs išsikėlė. Kiek laiko praėjus, kitas gyventojas atėjo...
Sutrūko Pašos kalba, alsavo spėriai4, jos akys blizgėjo nepaprastai.
- Kas jis, kaip atrodė - ne man apsakyti. Aš tiek tau pasakysiu, kad jis buvo kitoks nei visi žmonės... Toks gražus, lyg pasakos karalaitis!.. Kai įėjo į mūsų namus, tartum šviesiau pasidarė, tartum kita saulužė patekėjo, toks meilus, toks jis... Oi, drauge, kad jis norėtų mano kūną raižyti, kad jis norėtų kraują man išleisti, aš jam visa leisčiau!.. Bet jis nenorėjo nei kraujo išleisti, nei kūno mano raižyti, tiktai bučiavo jis, glamonėjo, net iš proto ėjau... Laiminga buvau, oi, laiminga, lyg kokia ponia didikė, lyg karalaitė kokia! Kaip aš jį mylėjau!.. taip, tur būt, niekas mylėti nemoka!.. Buvo jis mano laimė, saulužė mano, jis viskas man buvo!..
Susimąstė Paša, nuleidus galvą sėdėjo taip, jos veidas buvo rimtas, tikrai gražus.
- Mylėjau, - tęsė toliau, - kaip tik temoka mylėti mergina stačiūkė... Svajojau, - kalbėjo, imdama mano ranką, - kad jis taip mane už žmoną sau paimtų, aš jam visą amžių tarnaučiau kaip šuo, aš už jį į ugnį šokčiau, aš jo mintis įspėti stengčiaus, aš jam ištikima iki amžiaus galo būčiau, oi, būčiau... Bet jis iš turtingų ponų buvo ir labai mokytas... ir kaip dar! Būdavo, rašys greičiau, kaip kitas pasakyti sumegs. Rašė jis, o paskui iš tų jo raštų žmonės knygas dirbo, tur būt, ne bet kokie buvo jo raštai. Ot, koks jis buvo! Žinoma, toks ponas, ot, pasidžiaugė, atsidžiaugė ir nuėjo savais keliais, vienas dievas težino kur. Nuėjo, bet aš nelikau visai našlė: man gimė kūdikėlis, sūnėlis gimė, toks gražus, toks visai panašus į tėvą... Pradžioj mano tėtušis labai pyko, bet per ilga ir jis vaikutį pamilo. Kur nemylėsi tokio! Augo vaikutis, ir gyvenome taip trijuose. Piršosi man ir šiokie, ir tokie - vesti norėjo; kiti ir man tiko, ir pamilti būčiau galėjus, bet patėvio vaikui duoti nenorėjau, ir likau taip viena... Įsigeidžiau savo ponišką kūdikį poniškai išauklėti, ir ligi kiek prakuto - ėmiau mokyti. Tėtušio algos visiems reikalams neišteko, išsimokiau adyti, į dirbtuvę vaikščioti ėmiau. Vaikinas augo, reikalai didėjo, ėmė pinigų trūkti, o jis toks gabus!.. Ponišką vaiką reikia poniškai išauklėti... ot, ir kratau ponaičiukų kišenes: lai moka, kad kvaili... Mano Simanui pinigų reikia, daug daug, kad paliktų toks, kaip jis, jo tėvas... Pradžioj gėda buvo... dabar nė kiek; šiaip ar taip, aš ne kokia ponia - stačiūkė sau, paprasta... Tik, ot, kas rūpi ir baimė dažnai apninka, kad jis, tas mano brangiausias, nesužinotų, iš kur motina jam pinigų ima! - pridėjo tyliai.
Pro mūsų šalį praėjo kažkokie frantai5; vienas iš jų šyptelėjo į Pašą, rimtumas iš jos akimirksny pranyko. Paša pasikėlė nuo suolo.
- Na, - tarė, - tau namo laikas... mudviem nepakeliui... lik sveika!
Ir nuėjo savo keliu...
1912 m.
1Nemaloni; atstumianti.
2Bulvaras - medžiais apsodintas plačios gatvės tarpas pėstiesiems.
3Juokuosiu; linksminsiuos.
4Greitai.
5Dabitos; puošeivos; išsipuošėliai.