III
Ar regėjai Naujo Ryto rausvą vasarą?
Ar girdėjai iškilmingą varpo garsą?
Ar girdėjai рilną džiaugsmo laisvės dainą?
Juk tai rytas, Naujas Rytas eina!
Ar girdėjai, kad jau vargas liuosas tapo?
Ar žinai, kad prie vergijos stovim kapo?
Jei žinai, tai trauk galingą laisvės dainą:
Tegreičiau prakilnas Rytas eina!
1914 m. (1916 „Nauj. Gad.“ 5; 1917, „Viln.“, 2).
Raudok neraudojęs...
Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos
Nebus išraudotos.
Į kovą nestosi, tai verdantis kraujas
Rūdės nenaudotas;
Ir jaunosios dienos praslinks be naudos,
Nes košės nevirsi iš savo raudos.
Į kovą gi stojęs, gal galvą padėsi,
Kaip daugelis dėjo,
Gal kartais ištversi ir kovą laimėsi?
Kaikas juk laimėjo!
Krisi — kaip didvyrį visi paminės;
Laimėsi — tai liaurų vainiką uždės.
1914. (1917, „Vilnis“, 3).
Draugams.
(Sekama Joną Gulbį).
Manau aš apie jus, kai ryto tylume
Tamsus pasaulis aukso spinduliuosna grimsta,
Kai balti debesiai susnūdę erdvume,
Manau aš apie jus — ir man širdis nerimsta.
Ir kai, lyg ašaros, rasa matyt laukuos
Ir žvaigždės sužiba, saulutei nusileidus,
Klajoja ilgesys ankštuos kalėjimuos,
Kur paslėpė mielų draugų balsvuosius veidus...
