„Tėveli, iš kur ta pyška?“
Bet niekas nė žodžio — tyla.
Ir pradeda klykti. Mažyčiai sukįla.
Kukčiavimas. Verksmas lig ryto netyla.
Tik auštant suminga vaikai.
Linksmi nekalti jų sapnai.
Šypsodamos saulė iš užmiškio rieda.
Pušynas nubunda, čiulbūnai jau gieda.
Bet kas tarp žaliųjų pušių
Pakasta po žemių šviežių?
Šypsodamos saulė apšviečia ir kelią,
Bet kas ant jo dulkių tą debesį kelia?
Greičiau pasitraukit iš čia:
Tai joja kazokai riščia.
Ar tu matei?
Ar tu matei,
Kaip grįžęs iš dirbtuvės
Namo šeimynos tėvas rado
Vaikus numirusius iš bado,
Ir kaip mergaitės — paleistuvės,
Nors girtos su svečiais kvatojo,
Širdyj jaunų dienų raudojo?
Ar tu matei?
Ar tu matei,
Kaip alkanąją minią
Nagaikomis kazokai vaikė;
Nevirto budeliams krūtinė,
Ir jie sau nuopelnu palaikė,
Kad jų širdis nesudrebėjo
Ir gatvę lavonais prisėjo?
Ar tu matei?
