Šnypščia gyvatės, retežiai tik džengsi,
— Rods, galva į sieną sau trenksi!
Ir tik ilgėjimas auštančio laiko
Nuo kvailo trenkimo da laiko.
(1917. „N. Gan.“, 5; „Atžala.“, 3).
Silas.
Ko taip liūdnas‚ ko paniūręs,
Paslaptingas šile?
Ko jūs, medžiai, be kepurės,
Suodini, apsvilę?
Retos pušys sudejavo
Ir niūriai suūžė:
„Žiaurios audros nugaiavo
Žaliąja giružę.
Bet prinokusie gurgučiai
Žemėje nenyksta.
Netikėki šilo žüčiai:
Pušys naujos dygsta“.
(1917. „N. Gad.“, 5).
Ant kritusių kapo.
Oškit, žalios pušys, oškit, augštos pušys,
Tiems, kur ilsisi ramiai prie jūsų kojų,
Prieglobstyj šaltojoj mūs bendros motušės.
Te niūrus ošimas kraštui pasakoja,
Kiek kančių prityrę kritusie karžygiai,
Supusieji laisvės ryto brangią vygę.
Ir suošė šilas — sudejavo pušys:
Rodosi, kad senos kritusių motušės
Skundìžasi ir verkia, guodžias ir vaitoja,
Ir, netekę proto, pekliškai kvatoja,
Krisdamos į kraujo apšlakstytą žemę.
Ošia žalios pušys, o viršuj aptemę.
