Laimė.
Dabar supratau jau, kad laimė — šešėlis,
Kad laimės, kaip jo nepasiekt niekados:
Belaukti reikėjo tiktai truputėlį,
Kad laimę pasiekus — tik štai ir po jos.
Kaip kvailu išrodo toksai, kurs sugauti
Norėdams šešėlį vis vejasi jį,
Begalvis toks-pat ir, kurs laimę pagauti
Da mano, kurį da vilioja viltis.
Dabar supratau jau, kad laimė — svajonės,
Kad ji — tai miražas pasaulį viliojąs,
O juk apvylimas nevertas karionės,
Nes kvailas jėgas tik beprasmiai aukuojąs.
1913. I. 30.
XII
Prie žvaigždžių.
Kiek sykių, negaudams primerkti akių,
Aš stengiausi naktį pakilt prie žvaigždžių,
Bet kas kartą kritau
Ir nukritęs verkiau.
Verkiau tikros laimės skaisčių spindulių.
О žvaigždės. tos šviesiosios žvaigždės aukštai
Vis spindi, vilioja dausų tolumon,
Ir banguoja jausmai
Ir tvirtėja geismai,
Ir mintys vėl kįla erdvės gilumon.
Šiauliai. 1914. I. 12. (1914, „Aušr.“ 3).
XIII
Lankydamas mylimą kapą,
Uždėjau sudžiuvusi lapą,
Uždėjau liūdnai.
