Page:Janonio raštai.djvu/78

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


­

Pakrante ir žvejų lengvus laiveliukus.
О ten buvodamas ilgėčiausi gimtos
Dabar įgrisusios, paniūrusios gamtos,
Dabar nemalonių jos vienodų vaizdų,
Iš skurdo — vargo greit pasenintų veidų.

* * *

­

Gilių dailės vaizdų sutvert aš negaliu,
Nes visados,
Kaip tik imu klausyties saulės spindulių
Slaptos maldos,
Aš išgirstu slėpiamus naudojamų žmonių
Dejavimus.
Ir, vieton įspūdžių linksmų ir malonių,
Juntu skausmus.
Ir stoja prieš akis išblyskusie veidai,
Niūrus būrys.
Ir veržiasi širdin sunkių vargų vaizdai,
Lyg sukurys.

* * *

­

Pažiūrėk į erdvę — neišvysi galo.
Žmonės nesupranta pilno idealo.
Bet dangaus mėlyne žavi mus dažnai.
Siek gi idealo, kiek tik jo žinai!

Pažiūrėk, kaip šniokščia,
Mankosi ir rangos
Trupinančios krantą
Laisvos marių bangos.

Pažiūrėk, kaip laksto
Virš kalnų arai,
Ir savęs paklauski:
„Ar tu taip darai“?

* * *

­

Virš snieguotų kalnų, virš augštų debesių
Man vilioja mėlyne dangaus...
Tenai saulės salis ir šviesa, spindulių
Tenai mano dvasia atsigaus.
Amžiais tvyska — spindi mėlynė dangaus...