Parodė
| Parodė Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Moteryje“, 1923 m., Nr. 3 |
Vaizdelis iš gyvenimo
Adomas būtų nieko sau žmogus, tik vieną biaurią ydą turėjo; ot, reikia ar nereikia, rizė1 ir rizė.
Ne vieną sykį pravirkdindavo jis savo žmoną. Iš kur parėjęs, tuoj ir žvalgėsi, prie ko prisikabinti. Ir nors jam kažin kaip įtiks, o jis visgi išras, prie ko prisikabinti.
Ne sykį sarmatino2 jį kaimynai, sakydami:
- Paliauk, imkis proto! Tokios pačios3, kaip tavo, tai su žiburiu ieškok, nerasi! O, kad aš tokią pačią turėčiau, tai kas vakaras jai kojas nuaučiau, nuplaučiau ir tą vandenį išgerčiau!
- Tfu! - spiaudėsi Adomas, - ar aš tiek besu vertas, kad bobai kojas austyčiau! Kad niekas nesulauktų!
Ir sekančią dieną dar rizgesnis būdavo, dar didžiau pačią krimsdavo.
Vieną sykį parėjęs iš lauko, nieko kita neišrasdamas, prisikabino, kam ji susiraukusi vaikščioja!
- Pareini žmogus namon, o ji lyg vižla ir valkiosis, lūpą atkišusi!
Žmonai kantrybės pritrūko:
- Pamėgink tu, kaip aš, nakčia su vaiku tampytis, o per dieną neprisėsti, rasi, dar didžiau kaip aš lūpą atkištumei. Pietūs ant stalo, ko tau reikia?!
- Tokie čia darbai! nepersidirbsi, meldžiamoji! Pamėgink tu per dieną paskui plūgą pavaikščioti, tada išmanysi, kas tai yra darbas! Bepiga jums, boboms, tūpinėti apie pečių4! dar, mat, nuvargsta!
- Pasimainykim, jeigu nori! - sušuko žmona. - Galėsi bent pailsėti, - pridėjo tyčiodamasi.
- Nėr ką be reikalo putralakio aušinti5, - atsakė Adomas: - ot, nuo rytojaus apsimainysime darbais: tu į lauką su plūgu, aš gi namuose, tada aš tau parodysiu, kaip yra kas dirbamas, apsidirbęs dar išsimiegosiu!
- Į sveikatą! kad parodysi - žiūrėsiu! - atsakė juokdamasi žmona.
Kitą rytą, vos pradėjus švisti, žmona pakilo ir išėjo į laukus.
Adomas taipogi atsikėlė, ugnį susikūrė ir, nespėjo pagalvoti, nuo ko pradėti, kaip vaikas pabudo ir ėmė rėkti.
Adomas ėmė supti lopšį, o vaikas dar didžiau klykti.
Kiaulės tvarte žviegė nešertos, karvė baubė nemilžta ir neišleista, o Adomas ir spiaudėsi, ir keikė, pagaliau, užsupęs vaiką, ėmė liuobtis6. Karvę milždamas, pilnas rankoves pieno prisimilžo, po tam, milžtuvę padėjęs lauke, nuginė karvę į žardį7.
Pareina, o čia šuva bebaigiąs milžtuvę laižyti, uodega virbina ir dar puolasi gerintis prie šeimininko.
- Šalin, šėtone! - suriko Adomas ir, pagriebęs nuo žemės stryką8, norėjo Meškiui užkandom suteikti, bet šis greitai numanė, kad nėra ko belaukti ir, uodegą prisibrukęs, pranyko iš nieko.
Adomas keikdamas sugrobė kibirus, prisidėjo kapotų lapų ir nusiskubino į virtuvę šilto vandens išpilti. Bet kur tau! ugnis užgesusi, o kiaulės nesulaukdamos duris drasko!
- Nesprogs9 šalto paėdusios! - nutarė ir, primaišęs šalto vandens, nunešė nelemtiems žvigliams.
Vos tik duris atidarė, abi kiaulės puolėsi iš tvarto ir, sukišusios snukius į kibirus, jovalą išlaistė. Adomas tuo tarpu paslydo ir išsitiesė, o kiaulė, kibiro lanką užsimovusi ant kaklo, nulėkė į žardį!
Į paskutinį pasiutimą įvestas, sugriebęs stryką, ėmė vytis nelemtą gyvulį. Čia pagalbon atbėgo šuva, ir pasidarė tikra medžioklė po kiemą ir žardį.
Kol sugainiojo kiaules, prakaitas per akis varvėjo; visas jovalu apsilaistęs, įėjo į trobą.
- Tfu, bestijos10, ne kiaulės! - murmėjo, kasydamas abiem rankomis apyausius, ir tuoj prisiminė dar pusryčio nekaitęs. Pažvelgė į laikrodį - buvo jau pusė septynių.
- Nevirsiu! pareis, tai pieno atsigers! aš gi nepersiplėšiu! O, rasit, nepareis, tuo geriau, dėl to karališkus pietus pateiksiu: išvirsiu kleckų11, lašinėčių!
Seilių gurkšnį nurijęs, nubėgo į kamarą, atsinešė lašinių ir ėmė piaustyti.
- Ne, ne taip: pirma užsikaisiu vandenį, paskui suminkysiu tešlą, o tada pabaigsiu lašinius piaustyti!
Palikęs ant stalo pradėtus piaustyti lašinius, nubėgo į virtuvę, ugnį užkūrė, vandenį užkaitė ir, paėmęs geldą, prisipylė miltų. Movė vandens į miltus ir ėmė minkyti.
- Per skysta! - pastebėjo ir vėl ėmė miltus pilti. Apkibo rankos, marškinių rankovės, o tešla minkšta ir minkšta, miltų pilti, geldoj netilps.
- Ką čia daryti? - mąsto, tuo tarpu kaip pradės vaikas rėkti!
- Na ir še tau! dar tas benkartas12 rėkauja! - sustojo Adomas ir nubėgo prie vaiko.
O čia... oi, oi, oje!..
Adomas kaip paims kratyti kleckus nuo rankų, kaip duos į lovos galą, taip iš po dviejų pirštų nagų kraujas ištryško.
Kleckuotomis rankomis pervystė vaiką, - reikėtų duoti pieno, bet kame rasi?! o kad tu!..
Staiga pamatė ant stalo lėkštelę su vakarykščia košele, pagrobė ir su pirštais ėmė braukti vaikui į burnelę.
- Ryk, biese!13 ryk! - kartojo, kimšdamas košę, nors vaiko akys pabalo.
Adomas, numetęs lėkštelę į žemę, pagrobė vaiką ir sukrėtė iš viso vieko.
Vaikas, nusivėmęs, nusiklykęs, užmigo be pusryčio. Adomas gi nubėgo atgal savo „karališkų“ pietų gaminti.
Bet čia vėl naujiena!
Lašinių nė gabaliuko, tik Meškis bestovįs ir besilaižąs.
- O tu, nevidone! - suriko ir puolėsi šunies. Išsigandusios vištos stačiai per stalą į langą.
Dubenys ir lėkštės nukraičiojo į žemę, iš lango visi stiklai išbyrėjo.
Adomas buvo bepradedąs keikti, bet kažkoks nepaprastas braškėjimas virtuvėje atkreipė jo dėmesį. Įbėga, o čia, ta didžioji, ta nelemtoji kiaulė, kuri jį ryte taip privargino, bebaigianti kleckų tešlą ėsti.
Katilas beverdąs, bemarmąs. Šakos užsiėmė ugniavietėj, nei prie katilo prieiti, nei kuo ugnį lieti!
Adomas išsišiepė, draskos sau čiuprą14 ir trypia po virtuvę, iš piktumo murmėdamas.
- O dabar tai paims virtų ta kvakna!
O čia ir žmona beįeinanti.
- Na, kaip tau klojosi? Turėjau anksčiau paleisti arklius, bimbalai užpuolė, kaitra begalinė. Bepigu tau po trobą, pailsėjai, tatušėli! - pridėjo žmona, juokdamasi ir dairydamasi į šalis.
- Pailsėjau! žiūrėk, marškiniai prie nugaros prilipo! - bambėjo Adomas. - Na, boba, gavai viršų, tik niekam neplempk! Išvirs ką nors ėsti, o aš bėgu pavadinti stikliorių!
Nuo to laiko Adomas yra geriausias vyras, širsti nustojo, bet taip bijo namų ruošos, kad, žmoną išleidęs bažnyčion, verčiau nusamdo kokią įnamę iš sodžiaus, bet pats šeimininkauti neįsiryžta.
1923 m.
1Lindo, kabinosi dėl smulkmenų.
2Gėdino.
3Žmonos.
4Krosnį.
5Putralakį aušinti - kalbėti.
6Gyvulius šerti.
7Žardis - aptverta vieta gyvuliams.
8Pagalį.
9Nemirs.
10Bjaurybės.
11Virtinukų.
12Pavainikis, išsigimėlis.
13Biesas - velnias.
14Čiupra - galvos plaukai.