Pereiti prie turinio

Pasaka apie brolius: du protingus, o vieną kvailą

Iš Vikišaltiniai.
Pasaka apie brolius: du protingus, o vieną kvailą
Lietuvių liaudies pasaka


Kitąsyk viens ūkinykas, baigdams savo kelionę an balto svieto, sako savo vaikam:

– Kaip aš numirsu, po palaidojimui mano jūs visi trys po vieną naktį ateisit an mano kapo an vartos, pasijėmę maisto dėl savęs.

Kaip tas tėvas numirė, sūnūs tą tėvą palaidojo. Kaip atėjo vakaras, tie du sūnūs bijo ait an vartos. Sako:

– Aik tu, paiki: tau kalieja.

Pajėmė tas paikis in krepšelį duonos, lazdą ir nuvė. Atsisėdęs sėdi an kapo. Ne po ilgam klauso, kad kalba jo tėvas. Sako:

– Katras čia atėjot?

Kvailys sako:

– Aš.

Sako:

– Nuveik ana in tą ir in tą daiktą – rasi žvaigždžių arklį. Tu jam kamanas numauk ir sau pasidėk. O kad tu kur norėsi jot, tai tik brizgilą paskambink

– tuo tas arklys bus pas tave su balnu ir su rūbais.

Parėjo jis namo – klausė anie broliai:

– N’o kaip ten tau ėjosi?

Sako:

– Duokit pakajų: ką tik iškenčiau per naktį.

Kitą vakarą jau reik ait kitam – tas jau bijo. Prašo to paikio, kad jis aitų už jį an vartos. Sako:

– Pereitą naktį baisu buvo, o ateinančią bus baisiau.

Tas tep jau priprašė – nuvė jis vėl. Ne po ilgam atsiliepė tėvas – sako:

– Tu vėl atėjai?

Sako kvailys:

– Kad anas neina.

– Na, tai tau viskas teks. – Sako jam tėvas: – Nuveik vėl tenai – rasi arklį no mėno. Tu jam kamanas numauk, pajimk sau. O kad kur norėsi jotie, tai tik brizgilą paskambyk – tas arklys bus pas tave.

Parėjo tas kvailys – klausia jo anie broliai:

– N’o šiąnakt?

Sako:

– Šiąnakt jau ką tik gyvas likau.

Trečią naktį jau reik ait vyriausiam broliui. Anas jau visai bijo. Prašo ir tas, kad aitų jis vėl. Sako:

– Jau neisu, ba labai jau bus baisu, – nors jis ir labai norėjo aitie.

Bet tas brolis tol prašė, kol priprašė. Nuvėjo tas kvailys trečią naktį, sėdi an kapo. Klauso – balsas tėvo. Sako:

– Tai tu vėl atėjai? Na, tau tegu viskas ir teks. – Sako: – Nuveik tenai, kur anąsyk, rasi saulės arklį. Numauk kamanas, pajimk sau. O kad kur tu norėsi sau jotie, paskambysi brizgilą – tuo tas arklys bus pas tave su tokiais pat rūbais.

Jau tas viskas praėjo. Ne po ilgam liepė padirbt karalius stiklo kalną. Ir davė žinias in visas šalis, kad karalius pasodys savo dukterį an stiklo kalno – kas užjos an to kalno, tai tas bus žentas jo.

Atėjo toj išsakyta diena – joja tie broliai ten žiūrėt. Sako tas kvailys:

– Leiskit ir mane ten, broliai, pažiūrėt.

– N’o ką tu ten veiksi?

– Na, ir man ten malonu pažiūrėt.

– Kad teip nori, gali ir tu jotie.

Tie broliai pajėmė geresnius arklius, o jam liko menka kumelka. Tie kai nujo, teip nujo, o jis paskambino kamanas – tuo atbėgo žvaigždžių arklys su tokiais pats rūbais. Jis sėdo, atjo pas tą kalną, užjo in trečią dalį kalno, apsigrįžo – ir namo. Parjojęs tą arklį paleido ir sėdi stuboj. Parjo tie jo broliai – klausia:

– N’o ką, kas girdėti?

Sako:

– O kas bus girdėt… Atjojo kažin koks ten šventasis, užjo teip kaip in trečią dalį kalno, apsisukęs nujo atgal.

Kitą dieną vėl teip [broliai] nujo. Jis paskambino kitas kamanas – atbėgo mėno arklys su tokiais rūbais. Jis vėl sėdęs nujo tenai, užjojo pusę kalno ir apsisukęs nujo atgal. Parjojęs tą arklį paleido ir sėdi pats stuboj. Parjojo tie jo broliai – klausia jų:

– N’o ką, broliai, o šiandie kas girdėt?

– O kas bus girdėt… Vėl atjojo an tokio kaip mėno arklio, užjojo in pusę kalno, apsisuko ir nujo atgal.

Trečią dieną vėl teip tie broliai išjo, o jis paskambino táis paskutines kamanas – atbėgo saulės arklys su tokiais pats rūbais. Tuo jis apsirėdė, sėdo an to arklio ir tuo nujo. Užjo an to kalno, pabučiavo paną. Toj pana davė jam savo skepetaitę ir aukso žiedą. Da toj pana norėjo su juom pakalbėtie, bet jis kaip sėdo an to arklio ir kaip nujo, teip nujo padangėm. Norėjo sulaikyt, bet ką jam padarysi…

Dabar prisakė karalius, kad aitų ieškot po svietą, kas jis per viens, kad jį atrastie. Išieškojo visur – nėra. Atėjo jau kalieja in to durniaus namus. Rado pas jį skepetaitę ir žiedą. Tuojau jį nugabeno in karaliaus dvarą. Tuo karalius padarė didelį balių ir tuo jį apženijo su karalaite. O kaip karalius mirė, jis buvo karalium su savo tais arkliais.