Pasaka apie drąsius žvėris

Pasaka apie drąsius žvėris

Lietuvių liaudies pasaka

Ai­na zui­kis per gi­rią ir sau švil­pau­ja. Su­si­tin­ka le­vą. Le­vas jam sa­ko:

– Ko tu švil­pau­ji? Aš, toks vy­ras, ne­švil­pau­ju, o tu švil­pau­ji!

Kaip duos jam per vie­ną au­sį, per ki­tą – zui­kis net ap­kvai­to! Ap­skun­dė zui­kis in sū­dą. Le­vas pa­si­va­di­no meš­ką ir vil­ką. Nu­vė­jo le­vas su sa­vo drau­gais in gi­rią ir lau­kia zui­kio at­ei­nant ant by­los. Lau­kia, lau­kia – nie­ko nema­tyt! In­si­li­po meš­ka in me­dį pa­žiūrėt.

– Ma­tau, – sa­ko, – at­ei­na vie­nas, at­si­ne­ša dvi di­de­li kar­ti, ki­tas at­si­ne­ša, ant pe­čių už­si­dė­jęs, du dal­giu, o tre­čias in ša­lis ke­lio šo­ki­nė­ja ir ak­me­nis ren­ka.

Pa­bū­go vi­si trys. Meš­ka iš me­džio nė neli­po, vil­kas in­lin­do in krū­mą, o le­vas lei­do­si bėgt. At­bė­go tik vie­na ka­tė. Pa­ma­čius ka­tė iš krū­mo vuo­de­gos ga­lu­ką kyš­tint, misly­da­ma, kad pe­lė, ir grie­bė. Vil­kas – su tuo krū­mu bėgt! Ka­tė nu­si­gan­dus šo­ko in me­dį. Meš­ka, pa­ma­čius at­bė­gant to­kią žvė­rį, kaip šoks iš medžio – pil­vas trū­ko, ir pa­sti­po.