Pasitraukė
| Pasitraukė Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Naujojoj Vaidilutėj“, 1922-23 m., 1 sąs |
Vos pradėjo aušti, senutė Gricienė pusmerkomis iš lovos iššoko, basnirčia1 į klumpes įsispyrė, apsirengė ir į trobą bėgo.
Bet čia, lyg nustebusi, tarpdury atsistojo: pas ugniavietę pritūpus, ugnį kūrė jauna, skaisti moteriškė; užkūrus katilėlį užkaitė ir, paėmus krepšį su bulvėmis, skusti pradėjo.
Gricienė atsiminė, kad dabar jau ne ji, bet marti šeimininkė, ir senelė, senu papratimu anksti pakilus, nežinojo kur dėtis, radus savo vietą užimtą.
Stovėjo tarpdury: nei į trobą ėjo, nei atgal traukėsi. Pas lovą antrame pasieny sūnus, besiaudamas kojas2, pamatęs išėjusią motiną, prabilo:
- Ko jau besikeli, mamale, gali ilsėtis dabar, yra kam pusrytį virti ir žygius apeiti... Prisikamavai gana per amžių, lai jaunoji dabar mindžioja jūsų sumyniotus takelius...
Senė atsiduso ir atgal į savo alkierėlį3 įsitraukė; pasirąžė, pro langą pažiūrėjo į tekančią saulelę, žiobtelėjo ir atgal į lovą atgulė.
Miegas nėjo, senutė gulėjo ir mąstė:
- Nebereikalinga aš jau, nebereikalinga... Ir kaip aš čia būsiu dabar? Tik duonelei ėsti, o duonelė, dykai valgoma, verkia... Prisieis „namon“ keliauti ruoštis, gana atkrutėjau sau paskirtą laiką, nieko nepadarysi!..
Nors nelengvas buvo senutės gyvenimas, visada rūpesty, triūse ir sunkiame darbe, gaila jai tačiau buvo tą viską prigusta, numylėta palikti; taip jai neprailgo tas gyvenimas, taip, rodos, neseniai buvo jauna, stipri, naši. Tur būt, taip tik atrodo, nes vyriausiojo sūnaus vaikai jau suaugę, vidutinioji duktė kada jau ištekėjo, o ir šis Lukošėlis jau trečia dešimtį peržengė.
Taip bemąstydama, senutė pasijautė iš tikrųjų sena ir atlikusi.
Sustenėjo ir, išlipus iš lovos, atidarė savo skrynią.
- Reikia pažiūrėti, ar įkapiams ko netrūksta, - tarė senė į save ir ėmė kraustyti savo drapanas4.
Išėmė lininius marškinius, pirmus ir paskutiniuosius, ištisinius, be pridurų, pasidžiaugė ir vėl suvyturiavo; taip pat sijoną juodą apžiūrėjo, skepetaitę šilkinę, abrozėlį ir rožančių Aušros Vartuose šventintą; žiūrėjo viską ir galvą lingavo, mąstydama apie tą paskutiniąją kelionę į amžinybę.
Bet tas jos mintis ir darbą pertraukė atobalsiai iš trobos.
- Kiaulelei neša, - mąstė senė ir tuoj susirūpino: - Kad bent karšto nenuneštų, eisiu perspėti!
Jau buvo besikelianti nuo skrynios, bet tuoj kita mintis knėsterėjo į galvą senai šeimininkei:
- Supyks, tesiryžta! O kas mane mokė!
Ir pasiliko... Nėjo, nors širdis traukte ją traukė.
- Dabar karvei taiso... O, Žalsute mano, Žalsutėle! Ar pamylės tave jauna šeimininkė, kaip aš? Nežino ji, kad Žalsutė kartais melžiant spiria, reikia žinoti jos naravas5! - mąstė senė ir vėl jau porą žingsnių žengė pirmyn, bet iš alkierėlio neišėjo. Atsiduso vien, tardama: - Lai būna dievui ant garbės!
Sudėjo atgal savo įkapius į skrynią, uždarė, apsidairė po alkierių, nuo lango paėmus kamuolį lininių siūlų, į lentyną padėjo, apsisuko po alkierių ir vėl atgulė į lovą.
Atgulė, įsikniausė į pagalvę, kad nieko negirdėtų, ir užmigo.
Užmigo sunkiu miegu, kuris neilsina, tik vargina. Sapnavosi jai jos pačios laidotuvės: matė marčią pyragus bekepančią, žmones susirinkusius, paskui šaltis ją apėmė, šaltis tamsios duobės... Sudejavo ir pabudo. Saulutė jau aukštai buvo, o ji nejautė jokio noro kelti.
Išgirdo, kaip sūnus žmonai sakė:
- Ot, prie jaunos šeimininkės ir tvarka kitokia. Visi žygiai apeiti ir pusrytis jau ant stalo.
Senutei tie žodžiai įdūrė į širdį:
- Ot, viskas apdirbta ir geriau kaip prie manęs, - norėjosi jai verkti, norėtų senė verčiau išgirsti, kad jos pasigedo, kad jo tenai trūksta, ji noriai pašoktų, nors pagelbėtų šį tą. Bet jo nezgedavo.
- Na, mamyte, ar išmiegojai? pusrytis jau ant stalo, - tarė sūnus, įeidamas į alkierių.
- Išmiegojau, kur ne, - atsakė senė ir stengėsi pasikelti nuo lovos, bet pajautė, kad jos galva buvo sunki, kaulai sustirę, ir taip nesinorėjo jai kelti, taip nesinorėjo!..
- Žinai ką, Lukošėli, įneškit man čia viralo dubenėlį, kažin ko aptingau, kelti nepaslenku, - tarė senutė.
Marti kėdelę padėjo prie lovos, su baltu rankšluosčiu pridengė, padėjo viralo dubenėlį, duonos riekelę, vestuvių pyrago ir sūrio grumantuką. Padėjus įšėjo į trobą. Ir senė girdėjo, kaip jaunieji kalbėjosi, pusrytį valgydami. Prisiminė jai tos josios pirmosios dienos toje troboje, kaip ji su vyru, taip pat valgydami pusrytį, kalbėjosi.
- Nėra maniškio, nėra žilgalvėlio, nabago kauleliai trūnija kapuose, o aš čia viena, nėra man su kuo rodos daryti, nėra ir apie ką. Aš gi nebe šeimininkė, įnamė, stumtuvas!..
Pasiėmė viralo šaukštą. Kažin koks kartus buvo, ar nedaviręs, ar be druskos. Ne toks, kaip jos virtas: suvirintas, užbaltintas, privirintas, gardus, kvepiąs. Ne, ne!..
Paėmė duonos trupinį: želėjo, želėjo, bet nuryti niekaip, - ot, prieš šoko, ir tiek.
O į vestuvių pyragą žiūrėjo, - ašaromis akys patvino: juk tai beveik kaip nelyginant jos laidotuvių pyragas...
Užsimerkė, atgulė ir gulėjo tyliai su ta širdgėla nelemta, kuri širdį graužė, graužė. Staiga pragydo višta - vieną ir antrą sykį. Senė ėmė klausytis neramiai. Nes visi žino, kad jeigu višta ima giedoti, tai ir ką nors išgieda iš tos trobos.
- Vištelės jūs mano, vištelės, ir jūs jau mane nusimanėte išgiedoti! Giedokit, giedokit, turite dabar jauną šeimininkę, rasit, geriau jumis mylės!..
Kaip tyčia, šuva sukaukė po alkierėlio langu, ir senutė girdėjo, kaip su kojomis ėmė rausti žemę nuo pamato.
Eina jau, eina. Lai eina. Visų toks galas, visiems tai prieina. Nei nuo to išbėgsi, nei pasislėpsi, nei atsiprašysi!
Ir senelė nesistengė jau kovoti su ta silpnybe, kuri ją apėmė, ir laukė.
Laukė ir sulaukė; už keleto dienų nutilo širdgėla senos šeimininkės, ir ji pasitraukė ilsėtis į sodžiaus kapelius po kepurėtu gluosniu.
1922 m.
1Basa.
2Kojines.
3Trobose - kambarėlis šalia virtuvės.
4Skalbinius.
5Būdą.